Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

他却不回答我的问题，只是对我说：

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

“水对心也是有益处的……”

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

我不懂他的话是什么意思，可我也不做声……我知道不应该去问他。

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

他累了，他坐下来。我在他身旁坐下。沉默了一会，他又说道：

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

“星星是很美的，因为有一朵人们看不到的花……”

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

我回答道：“当然。”而我默默地看着月光下沙漠的褶皱。

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

“沙漠是美的。”他又说道。

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

确实如此。我一直很喜欢沙漠。坐在一个沙丘上，什么也看不见、听不见。但是，却有一种说不出的东西在默默地放着光芒……

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

“使沙漠更加美丽的，就是在某个角落里，藏着一口井……”

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

我很惊讶，突然明白了为什么沙漠放着光芒。当我还是一个小孩子的时候，我住在一座古老的房子里，而且传说，这个房子里埋藏着一个宝贝。当然，从来没有任何人能发现这个宝贝，可能，甚至也没有人去寻找过。但是，这个宝贝使整个房子着了魔似的。我家的房子在它的心灵深处隐藏着一个秘密……

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

我对小王子说道：“是的，无论是房子，星星，或是沙漠，使它们美丽的东西是看不见的！”

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

“我真高兴，你和我的狐狸的看法一样。”小王子说。

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

小王子睡觉了，我就把他抱在怀里，又重新上路了。我很激动。就好象抱着一个脆弱的宝贝。就好象在地球上没有比这更脆弱的了。

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

我借着月光看着这惨白的面额，这双紧闭的眼睛，这随风飘动的绺绺头发，这时我对自己说道：“我所看到的仅仅是外表。最重要的是看不见的……”

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

由于看到他稍稍张开的嘴唇露出一丝微笑，我又自言自语地说：“在这个熟睡了的小王子身上，使我非常感动的，是他对他那朵花的忠诚，是在他心中闪烁的那朵玫瑰花的形象。这朵玫瑰花，即使在小王子睡着了的时候，也象一盏灯的火焰一样在他身上闪耀着光辉……”这时，我就感觉到他更加脆弱。应该保护灯焰：一阵风就可能把它吹灭……

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

于是，就这样走着，我在黎明时发现了水井。

XXV

XXV

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

“那些人们，他们往快车里拥挤，但是他们却不知道要寻找什么。于是，他们就忙忙碌碌，来回转圈子……”小王子说道。

Paskui pridūrė:

他接着又说：

— Ir visiškai veltui…

“这没有必要……”

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

我们终于找到的这口井，不同于撒哈拉的那些井。撒哈拉的井只是沙漠中挖的洞。这口井则很象村子中的井。可是，那里又没有任何村庄，我还以为是在做梦呢。

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

“真怪，”我对小王子说：“一切都是现成的：辘轳、水桶、绳子……”

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

他笑了，拿着绳子，转动着辘轳。辘轳就象是一个长期没有风来吹动的旧风标一样，吱吱作响。

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

“你听，”小王子说：“我们唤醒了这口井，它现在唱起歌来了……”

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

我不愿让他费劲。

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

我对他说：
“让我来干吧。这活对你太重了。”

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

我慢慢地把水桶提到井栏上。我把它稳稳地放在那里。我的耳朵里还响着辘轳的歌声。依然还在晃荡的水面上，我看见太阳的影子在跳动。

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

“我正需要喝这种水。”小王子说：“给我喝点……”

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

这时我才明白了他所要寻找的是什么！

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

我把水桶提到他的嘴边。他闭着眼睛喝水。就象节日一般舒适愉快。这水远不只是一种饮料，它是披星戴月走了许多路才找到的，是在辘轳的歌声中，经过我双臂的努力得来的。它象是一件礼品慰藉着心田。

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

在我小的时候，圣诞树的灯光，午夜的弥撒的音乐，甜蜜的微笑，这一切都使圣诞节时我收到的礼品辉映着幸福的光彩。

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

“你这里的人在同一个花园中种植着五千朵玫瑰。”小王子说：“可是，他们却不能从中找到自己所要寻找的东西……”

— Neranda, — atsakiau.

“他们是找不到的。”我回答道。

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

“然而，他们所寻找的东西却是可以从一朵玫瑰花或一点儿水中找到的……”

— Žinoma, — atsakiau.

“一点不错。”我回答道。

Mažasis princas pridūrė:

小王子又加了一句：

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

“眼睛是什么也看不见的。应该用心去寻找。”

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

我喝了水。我痛快地呼吸着空气。沙漠在晨曦中泛出蜂蜜的光泽。这蜂蜜般的光泽也使我感到幸福。为什么我要难过……

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

小王子又重新在我的身边坐下。他温柔地对我说：“你应该实践你的诺言。”

— Kokį pažadą?

“什么诺言？”

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

“你知道……给我的小羊一个嘴套子……我要对我的花负责的呀！”

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

我从口袋中拿出我的画稿。小王子瞅见了，笑着说：

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

“你画的猴面包树，有点象白菜……”
“啊！”

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

我还为我画的猴面包树感到骄傲呢！

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

“你画的狐狸……它那双耳朵……有点象犄角……而且又太长了！”

Jis ir vėl nusijuokė.

这时，他又笑了。

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

“小家伙，你太不公正了。我过去只会画开着肚皮和闭着肚皮的巨蟒。”

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

“啊！这就行了。”他说：“孩子们认得出来。”

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

我就用铅笔勾画了一个嘴套。当我把它递给小王子时，我心里很难受：

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

“你的打算，我一点也不知道……”

Tačiau jis neatsakė.

但是，他不回答我，他对我说：

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

“你知道，我落在地球上……到明天就一周年了……”

Paskui patylėjęs pridūrė:

接着，沉默了一会儿，他又说道：

— Nukritau visai netoli šios vietos…

“我就落在这附近……”

Ir paraudo.

此时，他的面颊绯红。

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

我不知为什么，又感到一阵莫名其妙的心酸。

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

这时，我产生了一个问题：
“一星期以前，我认识你的那天早上，你单独一个人在这旷无人烟的地方走着；这么说，这并不是偶然的了？你是要回到你降落的地方去是吗！”

Mažasis princas vėl paraudo.

小王子的脸又红了。

Aš neryžtingai pridūriau:

我犹豫不定地又说了一句：

— Gal dėl metinių?..

“可能是因为周年纪念吧？……”

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

小王子脸又红了。他从来也不回答这些问题，但是，脸红，就等于说“是的”，是吧？

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

“啊！”我对他说：“我有点怕……”

Bet jis atsakė:

但他却回答我说：

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

“你现在该工作了。你应该回到你的机器那里去。我在这里等你。你明天晚上再来……”

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

但是，我放心不下。我想起了狐狸的话。如果被人驯服了，就可能会要哭的……

XXVI

XXVI

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

在井旁边有一堵残缺的石墙。第二天晚上我工作回来的时候，我远远地看见了小王子耷拉着双腿坐在墙上。我听见他在说话：

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

“你怎么不记得了呢？”他说，“绝不是在这儿。”

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

大概还有另一个声音在回答他，因为他答着腔说道：

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

“没错，没错，日子是对的；但地点不是这里……”

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

我继续朝墙走去。我还是看不到，也听不见任何别人。可是小王子又回答道：

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

“……那当然。你会在沙上看到我的脚印是从什么地方开始的。你在那里等着我就行了。今天夜里我去那里。”

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

我离墙约有二十米远，可我依然什么也没有看见。

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

小王子沉默了一会又说：

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

“你的毒液管用吗？你保证不会使我长时间地痛苦吗？”

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

我焦虑地赶上前去，但我仍然不明白是怎么回事。

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

“现在你去吧，我要下来了！……”小王子说。

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

于是，我也朝墙脚下看去，我吓了一跳。就在那里，一条黄蛇直起身子冲着小王子。这种黄蛇半分钟就能结果你的性命。

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

我一面赶紧掏口袋，拔出手枪，一面跑过去。可是一听到我的脚步声，蛇却象一股干涸了的水柱一样，慢慢钻进沙里去。它不慌不忙地在石头的缝隙中钻动着，发出轻轻的金属般的响声。

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

我到达墙边的时候，正好把我的这位小王子接在我的怀抱中。他的脸色雪一样惨白。

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

“这是搞的什么名堂！你怎么竟然和蛇也谈起心来了！”

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

我解开了他一直带着的金黄色的围脖。我用水渍湿了他的太阳穴，让他喝了点水。这时，我什么也不敢再问他。他严肃地看着我，用双臂搂着我的脖子。我感到他的心就象一只被枪弹击中而濒于死亡的鸟的心脏一样在跳动着。他对我说：

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

“我很高兴，你找到了你的机器所缺少的东西。你不久就可以回家去了……”

— Iš kur žinai?

“你怎么知道的？”

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

我正是来告诉他，在没有任何希望的情况下，我成功地完成了修理工作。

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

他不回答我的问题，却接着说道：

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

“我也一样，今天，要回家去了……”

Ir liūdnai pridūrė:

然后，他忧伤地说：

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

“我回家要远得多……要难得多……”

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

我清楚地感到发生了某种不寻常的事。我把他当作小孩一样紧紧抱在怀里，可是我感觉到他径直地向着一个无底深渊沉陷下去，我想法拉住他，却怎么也办不到……

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

他的眼神很严肃，望着遥远的地方。

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

“我有你画的羊，羊的箱子和羊的嘴套子……”

Jis liūdnai nusišypsojo.

他带着忧伤的神情微笑了。

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

我等了很长时间，才觉得他身子渐渐暖和起来。

— Tu išsigandai, mažyli…

“小家伙，你受惊了……”

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

他害怕了，这是无疑的！他却温柔地笑着说：

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

“今天晚上，我会怕得更厉害……”

Mane vėl nutvilkė šaltis: jutau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Ir supratau, jog neištverčiau, jei nebegirdėčiau jo juoko. Tas juokas man buvo tarsi šaltinis dykumoje…

我再度意识到要发生一件不可弥补的事。我觉得我的心一下子就凉了。这时我才明白：一想到再也不能听到这笑声，我就不能忍受。这笑声对我来说，就好象是沙漠中的甘泉一样。