Mažasis princas / 어린 왕자 — w językach litewskim i koreańskim. Strona 8

Litewsko-koreańska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

앙투안 드 생텍쥐페리

어린 왕자

Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

하지만 그는 내 질문에 대답하지 않고 간단히 이렇게 말 했다.

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

“물은 마음에도 좋을 거야…”

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

그의 대답을 알아듣지 못했으나 잠자코 있었다…그에게 물음을 던져서는 안 된다는 것을 나는 잘 알고 있었으니까. 어린 왕자는 지쳐 있었다.

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

그는 주저앉았다. 나도 그 옆에 주저앉았다. 그리고 잠시 침묵을 지키다 다 시 입을 열었다.

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

“별들은 아름다워. 보이지 않는 한 송이 꽃이 있어서…”

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

나는 “그럼!” 하고 답했다. 그러고는 말없이 달빛 아래서 주름처럼 펼쳐져 있는 모래 언덕들을 바라보았다.

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

“사막은 아름다워.” 그가 덧붙였다.

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

그것은 사실이었다. 나는 늘 사막을 사랑해 왔다. 모래언 덕 위에 앉으면 아무것도 보이지 않는다. 아무것도 들리지 않는다. 그러나 무엇인가 침묵 속에 빛나는 것이 있다…

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

“사막이 아름다운 것은 어딘가에 우물을 숨기고 있기 때문 이지…” 어린 왕자가 말했다.

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

문득 사막의 그 신비로운 광채가 이해되자 나는 놀라고 말 았다. 어린 시절 나는 고가에서 살았다. 전설에 의하면 그 집 에 보물이 감춰져 있다는 것이었다. 물론 아무도 보물을 찾 아낼 수 없었고, 어쩌면 찾으려 하지도 않았다. 그런데도 그 전설로 집 안 전체가 매혹에 휩싸이는 것이었다. 내 집은 그 가슴 깊숙이 비밀을 간직하고 있었다…

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

“그래. 집이건 별이건 혹은 사막이건 그걸 아름답게 하는 건 눈에 보이지 않지!” 내가 어린 왕자에게 말했다.

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

“아저씨가 내 여우하고 생각이 같아 기뻐.” 그가 말했다.

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

어린 왕자가 잠이 들어 그를 품에 안고 다시 걷기 시작했 다. 감동적인 순간이었다. 마치 부서지기 쉬운 어떤 보물을 안고 가는 느낌이었다. 마치 이 지구에는 이보다 더 부서지기 쉬운 것이 없을 듯했다.

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

달빛 아래 그 창백한 이마, 그 감긴 눈, 바람결에 나부끼는 머리카락을 바라보며 나는 생각했다. ‘지금 내가 보고 있는 건 껍데기에 지나지 않아. 가장 중요 한 건 눈에 보이지 않아…’

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

살짝 열린 그의 입술이 보일 듯 말 듯 미소를 내비치고 있 어 나는 또 생각했다. ‘이 잠든 어린 왕자가 나를 이토록 몹시 감동시키는 것은 꽃 한 송이에 대한 그의 변함없는 사랑 때문이야, 잠들어 있 을 때에도 등불처럼 그의 마음속에서 타오르는 한 송이 장미 꽃 모습 때문이지…’ 그러자 그가 더욱 더 부서지기 쉬운 존재로 여겨졌다. 등불 을 열심히 지켜야겠어. 한 줄기 바람에도 꺼져 버릴 테니…

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

그리고 그렇게 걷다가 동틀 무렵 우물을 발견했다.

XXV

ⅩⅩⅤ

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

“사람들은 서둘러 급행열차로 기어들어 가지만 정작 자신 들이 무얼 찾고 있는지도 몰라. 그래서 어쩔 줄 몰라 제자리 를 뱅뱅 맴돌지…” 어린 왕자가 말했다.

Paskui pridūrė:

그리고 그는 다시 말을 이었다.

— Ir visiškai veltui…

“그럴 필요 없는데…”

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

우리가 도달한 우물은 사하라 사막 우물들과 닮은 구석이 없었다. 사하라 우물들은 모래 속에 뚫린 구멍일 뿐이다. 그 우물은 마을 우물 같았다. 그러나 그곳엔 마을이라곤 없었기 에 나는 꿈을 꾸는 것 같았다.

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

“이상한데?” 내가 어린 왕자에게 말했다. “없는 게 없잖아. 도르래랑, 두레박이랑, 밧줄도…”

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

그는 웃으며 줄을 잡아 도르래를 당겼다. 그러자 바람이 오랫동안 잠들어 있다 낡은 바람개비가 삐 걱거리듯 도르래가 삐걱거렸다.

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

“아저씨, 들리지?” 어린 왕자가 말했다. “우물을 깨우니 노래 부르네…”

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

나는 어린 왕자가 애쓰는 걸 원치 않았다.

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

“내가 할게.” 내가 말했다. “네겐 너무 무거워.”

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

천천히 나는 두레박을 우물가까지 들어 올렸다. 나는 두레 박이 넘어지지 않게 잘 올려놓았다. 내 귀에는 도르래 노랫 소리가 계속 들리고, 아직도 출렁이는 물속에서 출렁거리는 해가 보였다.

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

“이 물이 마시고 싶어.” 어린 왕자가 말했다. “물 좀 줘…”

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

그래서 나는 그가 무엇을 찾고 있었는지 깨달았다!

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

나는 두레박을 그의 입술로 가져갔다. 그는 눈을 감고 물 을 마셨다. 그건 무슨 축제처럼 달콤했다. 과연 이 물은 보통 음료와는 다른 무엇이었다. 그것은 별빛 아래서 벌인 행진과 도르래가 내는 노랫소리, 내 두 팔로 이룬 노력의 소산이었 다. 마치 선물처럼 마음에도 좋은 것이었다.

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

어린 소년 시절 에도 크리스마스트리의 불빛과 자정미사 성가와 사람들의 온화한 미소 때문에 내가 받은 크리스마스 선물이 그렇게 빛 을 발하고 있었다.

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

어린 왕자가 말했다. “아저씨별 사람들은 한 정원에 장미꽃을 오천 송이나 가꾸 지만 정원에서 자신들이 찾는 것을 찾아내지 못하고 있어…”

— Neranda, — atsakiau.

“찾아낼 수 없고말고…” 내가 대답했다.

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

“그렇지만 그들이 찾는 것을 장미 한 송이나 물 한 모금에 서 찾아낼 수도 있어…”

— Žinoma, — atsakiau.

“물론이지.” 내가 대답했다.

Mažasis princas pridūrė:

그러자 어린 왕자가 덧붙였다.

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

“하지만 눈은 보지 못해. 마음으로 찾아야지.”

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

나도 물을 마신 뒤였다. 숨이 편해졌다. 해가 뜰 무렵 모 래는 꿀 빛이다. 나는 이 꿀 빛에도 행복했다. 무엇 때문에 괴로워해야 했는지…

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

“약속 지켜.” 어린 왕자가 내게 살며시 말했다. 그도 다시 내 옆에 앉아 있었다.

— Kokį pažadą?

“무슨 약속?”

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

“약속했잖아…양 부리망 말이야…난 그 꽃에 책임이 있잖 아!”

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

나는 대충 그려 두었던 그림들을 주머니에서 꺼냈다. 어린 왕자는 그림들을 보고 웃으며 말했다.

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

“아저씨가 그린 바오밥나무는 배추 닮았어…”

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

“아, 그래?” 바오밥나무 그림을 으스대던 나 아니던가!

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

“아저씨 여우는 말이야…이 귀 좀 봐…약간 뿔 같기도 하 고…너무 길어!”

Jis ir vėl nusijuokė.

그러고는 그는 또 웃었다.

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

“꼬마야, 좀 심하구나. 속이 보이거나 안 보이거나 하는 보아 뱀 말고는 그릴 줄 모른다니까.”

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

“아, 괜찮아. 아이들은 알아볼 거야.” 그가 말했다.

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

나는 그래서 연필로 부리망을 그렸다. 그걸 어린 왕자에게 주려니 가슴이 메어 왔다.

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

“너 뭔가 숨기고 있지…”

Tačiau jis neatsakė.

그러나 그는 내게 대답하지 않았다.

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

그저 이렇게 말했다. “아저씨 알지, 내가 지구에 떨어진 지…내일이면 일 년이 야…”

Paskui patylėjęs pridūrė:

그러고는 잠시 말이 없다 다시 말을 이었다.

— Nukritau visai netoli šios vietos…

“바로 이 근처에 떨어졌었는데…”

Ir paraudo.

그리곤 얼굴을 붉혔다.

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

그러자 또다시 까닭 모를 설움이 복받쳐 올랐다.

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

그러면서 도 뭔가 의문이 떠올랐다. “그럼 우연이 아니었구나. 일주일 전 너를 만난 날 아침, 사람 사는 마을에서 수천 마일 떨어진 이곳을 홀로 그렇게 걷 고 있었던 것이. 네가 떨어진 곳으로 돌아가고 있던 거야?”

Mažasis princas vėl paraudo.

어린 왕자는 다시 얼굴을 붉혔다.

Aš neryžtingai pridūriau:

그래서 머뭇거리며 나는 덧붙여 물었다.

— Gal dėl metinių?..

“아마 일주년이라 그런 거겠지? …”

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

어린 왕자는 다시 얼굴을 붉혔다. 그는 묻는 말에 결코 대 답하진 않았다, 하지만 얼굴을 붉히는 것은 그렇다는 뜻 아 닌가?

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

“아! 난 두렵구나…” 나는 그에게 말했다.

Bet jis atsakė:

그런데 그는 이렇게 답하는 것이었다.

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

“아저씨는 이제 일을 해야 해. 기계 고치던 데로 돌아가. 여기서 아저씨를 기다릴게. 내일 저녁 다시 와…”

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

하지만 안심할 수 없었다. 여우가 떠올랐다. 길들여지면 조금이나마 눈물을 흘릴까 우려되는 것이다…

XXVI

ⅩⅩⅥ

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

우물 쪽으로는 낡아서 무너져 내린 돌담이 있었다. 이튿날 저녁, 일을 마치고 돌아오는데 멀리서 보니 어린 왕자가 다 리를 늘어뜨린 채 그 위에 걸터앉아 있었다. 그리고 그가 하 는 말이 들렸다.

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

“그래 기억 안 나니? 정확히 여기는 아냐!” 그가 말했다.

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

다음과 같이 대꾸하는 것을 보니 또 다른 목소리가 그에게 답하는 것 같았다.

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

“아니야, 아니야. 날짜는 맞는데 장소는 여기가 아닌걸…”

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

나는 담벼락을 향해 걸어갔다. 아무것도 보이지 않고 들리 지도 않았지만 어린 왕자는 다시 대꾸하는 것이었다.

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

“…물론이지. 내 발자국이 모래 위 어디서 시작되는지 보 면 알잖아. 거기서 날 기다리면 돼. 오늘 밤 그리로 갈게.”

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

나는 담벼락에서 이십 미터쯤 떨어져 있었는데 여전히 아 무것도 볼 수 없었다.

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

어린 왕자는 잠시 침묵을 지키다가 다시 말을 이었다.

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

“네 독은 좋은 거지? 확실히 그렇게 오랫동안 아프게 하는 건 아니지?”

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

나는 조바심에 멈춰 섰다. 하지만 그때까지도 무슨 말인지 모르고 있었다.

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

“그럼 이제 가 봐.” 그가 말했다. “내려가게!”

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

그래서 나도 담벼락 아래를 내려다보다 기겁을 하고 말았 다! 거기에는 삼십 초면 우리를 죽음으로 내몰 노란 뱀 한 마 리가 어린 왕자를 향해 대가리를 쳐들고 있었다.

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

권총을 꺼 내려 호주머니를 뒤지며 곧장 뛰어갔다. 그러나 내 발소리에 그 뱀은 분수대 물줄기 꺼지듯 모래 속으로 스르르 미끄러져 들어가 가벼운 쇳소리를 내며 돌들 사이로 슬그머니 사라져 버렸다.

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

담벼락에 이른 그 순간 나는 그저 눈처럼 창백한 내 어린 친구를 겨우 품에 안을 수 있었다.

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

“도대체 무슨 일이야? 이젠 뱀하고도 말을 다 하고!”

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

나는 그가 늘 목에 두르고 있던 그 금빛 머플러를 풀어 주 었다. 관자놀이를 물로 적셔 주고 물을 먹여 주었다. 그러나 그럼 이제 가 봐. 내려가게!” 그가 말했다. 감히 아무것도 물어볼 수 없었다. 그는 나를 진지하게 바라 보다 내 목을 두 팔로 껴안았다. 카빈 소총에 맞아 죽어가는 새 가슴처럼 그의 가슴이 뛰는 것이 느껴졌다.

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

“정말 기뻐. 비행기 고장 난 데를 알아냈으니. 아저씬 이 제 집에 돌아갈 수 있겠네…”

— Iš kur žinai?

“어떻게 알았니?”

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

천만다행으로 수리에 성공했다고 말해주려던 참인데 이렇 게 말하다니!

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

내 물음에는 아랑곳없이 어린 왕자는 이렇게 덧붙였다.

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

“나도 오늘 집으로 돌아가…”

Ir liūdnai pridūrė:

그러더니 우울하게 말하는 것이었다.

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

“내 갈 길이 훨씬 더 멀고…훨씬 더 힘들기도 하고…”

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

무언가 심상찮은 일이 일어나고 있음을 느꼈다. 나는 그를 어린아이 안듯이 품에 안았다. 그런데도 어떻게 붙잡아 볼 수도 없이 깊은 구멍 속으로 곧장 빠져들어 가고 있는 것 같 았다…

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

그는 진지한 눈빛으로 아득한 곳을 바라보았다.

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

“나는 아저씨가 그려준 양이 있어. 그리고 그 양을 넣어 둘 상자도 있고. 부리망도…”

Jis liūdnai nusišypsojo.

그러고는 우수어린 미소를 지었다.

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

나는 오래 기다렸다. 점차 그의 몸이 더워지고 있음을 느 낄 수 있었다.

— Tu išsigandai, mažyli…

“얘야, 무서웠던 게로구나…”

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

물론 두려워하고 있었다! 그러나 그는 살며시 웃었다.

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

“오늘 저녁이 더 무서울걸…”

Mane vėl nutvilkė šaltis: jutau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Ir supratau, jog neištverčiau, jei nebegirdėčiau jo juoko. Tas juokas man buvo tarsi šaltinis dykumoje…

이젠 돌이킬 수 없다는 생각에 온몸이 오싹해졌다. 이제는 그 웃음소리를 영영 다시 들을 수 없다는 생각을 견디지 못 하리라 문득 깨달았던 것이다. 그 웃음은 내게 사막의 샘 같 은 것이었다.