Mažasis princas / 어린 왕자 — w językach litewskim i koreańskim. Strona 7

Litewsko-koreańska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

앙투안 드 생텍쥐페리

어린 왕자

Bet pagalvojęs paklausė:

그러나 깊이 생각해 본 후에 그는 다시 말했다.

— Ką reiškia „prijaukinti“?

“‘길들인다’는 게 뭐야?”

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

“넌 여기 애가 아니구나. 뭘 찾는 거니?” 여우가 물었다.

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

“사람들을 찾고 있어.” 어린 왕자가 말했다. “‘길들인다’는 게 뭔데?”

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

“사람들은 소총으로 사냥하지. 정말 성가셔! 닭을 기르기 도 해. 그들의 유일한 관심사지. 닭을 찾는 거니?” 여우가 물었다.

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

“아니야. 친구들을 찾고 있어. ‘길들인다’는 게 뭐지?” 어린 왕자가 말했다.

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

“그건 새까맣게 잊혀진 일이지. 그건 ‘관계를 맺는다…’는 말이야.” 여우가 말했다.

— Užmegzti ryšius?

“관계를 맺는다고?”

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

“그래.” 여우가 말했다. “넌 아직 나에겐 세상에 흔한 다른 소년들처럼 한 소년에 지나지 않아. 그래서 난 네가 필요치 않아. 너도 물론 내가 필요 없겠지. 난 너에겐 세상에 흔한 한 마리 여우에 지나지 않고. 하지만 네가 나를 길들이면 우리는 서로가 필요해져. 너는 내게 이 세상에 단 하나뿐인 소년이 되고 나는 네게 단 하나뿐인 여우가 되는 거야…”

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

“이해가 가기 시작하네.” 어린 왕자가 말했다. “꽃 한 송이가 있는데…이 꽃이 나를 길들였나 봐…”

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

“그럴지도 모르지.” 여우가 말했다. “지구에는 별별 것이 다 있으니까…”

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

“아, 그게 아니야! 그건 지구에서가 아니야.” 어린 왕자가 말했다.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

여우는 몹시 궁금해했다.

— Kitoje planetoje?

“그럼 다른 별이라고?”

— Taip.

“그래.”

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

“그 별에도 사냥꾼들 있니?”

— Ne.

“아니, 없어.”

— Įdomu! O vištų?

“거참 흥미로운데! 그럼 닭은?”

— Ne.

“없어.”

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

“완전한 건 없군.” 여우는 한숨을 내쉬었다.

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

그러나 여우는 하던 이야기를 계속했다.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

“내 생활은 단조롭단다. 나는 닭을 쫓고 사람들은 나를 쫓 지. 닭은 모두 그게 그거고, 사람들도 모두 그래. 그래서 난 좀 따분하지. 그러나 네가 나를 길들인다면 내 생활은 환해 질 거야. 많은 발자국과 다른 발자국 소리를 알게 되겠지. 다 른 발자국 소리에 나는 땅 밑으로 기어들겠지만 네 발자국 소리는 나를 굴 밖으로 불러내겠지!

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

그리고 한 번 봐! 저기 밀밭 보이지? 난 빵은 먹지 않지. 밀은 내겐 아무 쓸모 없지. 밀밭을 보아도 아무 생각 없지. 그래서 서글퍼! 그런데 네 머 리칼은 금빛이지. 그러니 네가 나를 길들이면 정말 신나겠 지! 밀도 금빛이지. 너를 생각하게 되겠지. 그럼 난 밀밭을 스치는 바람 소리를 사랑하게 되겠지…”

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

여우는 입을 다물고 어린 왕자를 오래오래 바라보더니, “제발…날 길들여 줘!” 하고 말했다.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

“그래, 나도 그러고 싶어.” 어린 왕자는 대답했다.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

“하지만 시간이 별로 없어. 찾아볼 친구도 많고 알아볼 것 도 많아.”

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

“길들이는 것들만 알 수 있다니까.” 여우가 말했다. “사람들은 이제 뭘 알려고 시간을 들이지 않아. 가게에서 완제품을 사거든. 그런데 친구를 파는 가게는 없으니 이제 이를테면, 네가 오후 네 시에 온다면 난 세 시부터 행복해지기 시작할 거야. 친구도 없는 거지. 친구를 원한다면 나를 길들여!”

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

“그럼 어떻게 해야 하지?” 어린 왕자가 물었다.

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

“정말 참을 줄 알아야 해.” 여우가 대답했다. “우선 나와 좀 떨어져서 이렇게 풀밭에 앉아 있어. 난 곁 눈질로 널 볼게. 아무 말도 하지 마. 말은 오해의 원천이지. 그래도 날마다 조금씩 더 가까이 다가앉으라고…”

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

다음 날 어린 왕자는 다시 그곳을 찾았다.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

“언제나 같은 시각에 오는 게 더 좋을 거야.” 여우가 말했다. “이를테면, 네가 오후 네 시에 온다면 난 세 시부터 행복 해지기 시작할 거야. 시간이 갈수록 난 점점 더 행복해지겠 지. 네 시에는 불안해서 안절부절못할 거야. 난 행복이 얼마 나 값진 것인지 알게 되겠지! 아무 때나 오면 몇 시에 마음에 옷을 입혀야 할지 모를 거야. 의례가 필요하거든.”

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

“의례가 뭐야?” 어린 왕자가 물었다.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

“그것도 새까맣게 잊혀진 일이지.” 여우가 말했다. “그건 어느 하루를 다른 날들과 다르게 만들고, 어느 한 시 간을 다른 시간과 다르게 만드는 거지. 예를 들면 내가 아는 사냥꾼들에게도 의례가 있어. 그들은 목요일이면 마을 아가 씨들과 춤을 추지. 그래서 목요일은 경이로운 날이 되는 거 지! 난 포도밭까지 산책을 하고. 사냥꾼들이 아무 때나 춤을 추면, 날마다 그게 그거고. 그럼 난 휴일이 없어질 거고…”

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

그래서 어린 왕자는 여우를 길들였다. 이별의 시간이 다가 오자 여우가 말했다.

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

“아아! 눈물이 나오려고 해.”

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

“네 잘못이야. 네 마음을 아프게 하고 싶지 않았어. 하지 만 네가 널 길들여 달라고 했잖아…” 어린 왕자가 말했다.

— Žinoma, — atsakė lapė.

“그건 그래.” 여우가 말했다.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

“헌데 넌 울려고 그러잖아!” 어린 왕자가 말했다.

— Žinoma, — atsakė lapė.

“그래, 정말 그래.” 여우가 말했다.

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

“그러니 넌 하나도 득 본 게 없잖아!”

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

“나도 득본 게 있어. 밀밭 색깔 덕분이지.” 여우가 말했다.

Paskui pridūrė:

잠시 후 그가 다시 말을 이었다.

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

“다시 가서 장미들을 봐. 네 장미가 세상에 오직 하나뿐인 장미라는 걸 깨닫게 될 거야. 그리고 내게 돌아와서 작별인 사를 해 줘. 그러면 내가 네게 한 가지 비밀을 선물할게.”

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

어린 왕자는 다시 장미들을 보러 갔다.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

“너희들은 내 장미와 조금도 닮지 않았어. 너희들은 아직 아무것도 아니야.” 꽃들에게 어린 왕자가 말했다. “아무도 너희들을 길들이지 않았고 너희들도 누구 하나 길 들이지 않았어. 너희들은 예전의 내 여우와 같아. 내 여우는 세상에 흔한 다른 여우들과 똑같은 여우에 지나지 않았어. 하지만 내가 그를 친구로 삼았기 때문에 그는 이제 세상에 오직 하나뿐인 여우가 되었지.”

Rožės labai suglumo.

그러자 장미꽃들은 무척 당황했다.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

“너희들은 아름답지만 비어 있지.” 어린 왕자가 계속 말했다. “누구도 너희들을 위해서 죽을 수 없으니까. 물론 그냥 지 나가는 사람에겐 내 꽃도 너희들과 똑같아 보이겠지. 하지만 내겐 그 꽃 한 송이가 너희들 모두보다 중요해. 내가 물을 준 꽃이고, 유리덮개를 씌워 준 꽃이기 때문이지. 내가 바람막 이로 막아 준 꽃이기 때문이지. 내가 벌레를 잡아 준(나비가 되라고 두세 마리 남겨둔 것 말고) 꽃이기 때문이지. 불평을 들어 주고, 허풍을 들어주고, 심지어 때로는 조용히 침묵을 기다 려 준 꽃이기 때문이지. 그러니까 내 장미이기 때문이지.”

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

그리고 그는 여우에게로 돌아갔다.

— Sudie, — tarė jis.

“잘 있어.” 그가 말했다.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

“잘 가.” 여우가 말했다. “내 비밀은 이거야. 아주 단순하지. 마음으로 보아야만 잘 보인다는 거야. 본질적인 건 눈에 보이지 않아.”

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“본질적인 건 눈에 보이지 않아.” 잊지 않으려고 어린 왕자가 따라 말했다.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

“네 장미꽃을 그토록 소중하게 만든 건 네가 네 꽃에 바친 시간이란다.”

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“내가 내 꽃에 바친 시간이라…” 잘 기억하기 위해 어린 왕자가 말했다.

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

“사람들은 이 진실을 잊어버렸어.” 여우가 말했다. “하지만 잊어버리면 안 돼. 네가 길들인 것에 대해 넌 언 제나 책임이 있어. 너는 네 장미에 대해 책임이 있어…”

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“나는 내 장미에 대해 책임이 있어…” 잊지 않으려 어린 왕자가 되풀이했다.

XXII

ⅩⅩⅡ

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“안녕.” 어린 왕자가 말했다.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

“안녕.” 선로통제원이 말했다.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

“여기서 뭘 하고 있어?” 어린 왕자가 물었다.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

“승객들을 천 명씩 내보내고 있지. 그들을 실어 나르는 기 차들을 어떤 때는 오른쪽으로, 또 어떤 때는 왼쪽으로 보내 는 거지.” 선로통제원이 말했다.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

그때 불을 환하게 밝힌 급행열차가 천둥치듯 포효하자 통 제실이 요동쳤다.

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

“저 사람들 참 바쁘군. 무얼 찾아가지?” 어린 왕자가 물었다.

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

“기관사 자신도 몰라.” 선로통제원이 말했다.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

그러자 반대 방향에서 불을 켠 두 번째 급행열차가 포효했다.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

“벌써 돌아오는 거야?” 어린 왕자가 물었다…

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

“다른 사람들이야. 서로 자리를 바꾸는 거지.” 선로통제원이 말했다.

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

“살던 곳이 맘에 안 들었나?”

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

“자기 사는 곳은 결코 맘에 들지 않는 법이지.”

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

그러자 불을 켠 세 번째 급행열차가 천둥을 울렸다.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

“처음 지나간 승객들을 쫓아가나?” 어린 왕자가 물었다.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

“아무것도 쫓지 않아. 열차 안에서 잠자지 않으면 하품이나 해대지. 아이들만 유리창에 코를 박고 있지.” 선로통제원이 말했다.

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

“애들만이 자신들이 무얼 찾는지 알지. 아이들은 헝겊 인형 에 시간을 바치지. 그래서 인형이 매우 소중한 것이 되지. 인 형을 빼앗기면 당연히 울어 대고…”라며 어린 왕자가 말했다.

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

“어린애들은 운이 좋아.” 선로통제원이 말했다.

XXIII

ⅩⅩⅢ

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“안녕.” 어린 왕자가 말했다.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

“안녕.” 상인이 말했다.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

그는 갈증을 달래 주는 개량 알약을 팔고 있었다. 일주일 에 한 알만 먹어도 갈증을 느끼지 않는단다.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

“그런 거 왜 팔아?” 어린 왕자가 말했다.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

“시간이 엄청 절약되거든. 전문가들이 계산해 봤지. 매주 오십삼 분씩 절약된다네.” 상인이 말했다.

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

“그 오십삼 분으로 뭘 하지?”

— Ką tik nori.

“하고 싶은 걸 하지…”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

‘만일 나에게 오십삼 분이 주어진다면 샘을 향해 아주 천 천히 걷겠어…’ 어린 왕자는 혼자 이렇게 생각했다.

XXIV

ⅩⅩⅣ

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

사막에서 비행기가 고장 난 지 여드레째 날이었다. 나는 비축해 두었던 마지막 한 모금의 물을 마시며 상인 이야기를 들었다.

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

나는 어린 왕자에게 말했다. “아! 네 경험담은 참 멋있구나. 하지만 아직 비행기를 수 리하지 못했어. 마실 물도 떨어지고. 샘을 향해 아주 천천히 걸어갈 수만 있다면 나도 행복하겠어!”

— Mano draugė lapė man sakė…

어린 왕자가 말했다. “내 친구 여우 말인데…”

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

“꼬마야, 지금 여우가 문제가 아니라니까!”

— Kodėl?

“왜?”

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

“목말라 죽을 상황인데…”

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

그는 죽는 이유를 이해하지 못하고 나에게 대답했다.

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

“친구를 얻은 건 좋은 일이지, 죽는 일이 있어도. 여우 친 구를 얻어 정말 기뻐…”

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

‘어린 왕자는 얼마나 위험한지 모르겠지.’ 나는 생각했다. ‘배고픔도 목마름도 모르는지, 약간의 햇빛만으로도 충분 하니…’

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

그런데 나를 바라보더니 내 생각에 반응을 보였다.

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

“나도 목말라…우물을 찾으러 가…”

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

나는 실망스런 몸짓을 보였다. 광활한 사막에서 무턱대고 우물을 찾아 나서는 건 멍청한 짓이기 때문이다. 그래도 우 리는 걷기 시작했다.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

몇 시간 동안을 말없이 걷고 나니 밤이 내리고 별들이 빛 나기 시작했다. 갈증 때문에 나는 열이 조금 나고 있었으므 로, 마치 꿈속에서 그 별들을 보는 것 같았다. 어린 왕자의 말이 내 기억 속에서 춤추고 있었다.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?

“너도 목마르니?” 내가 물었다.