Mažasis princas / 어린 왕자 — w językach litewskim i koreańskim. Strona 2

Litewsko-koreańska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

앙투안 드 생텍쥐페리

어린 왕자

IV

Taip aš išgirdau dar vieną labai svarbų dalyką: jo gimtoji planeta neką didesnė už namą!

이렇게 나는 매우 중요한 두 번째 사실을 알게 되었다. 그 것은 그가 떠나온 별이 겨우 집 한 채 만하다는 것이었다.

Beje, tai mane nelabai nustebino. Gerai žinojau, kad be tokių didelių planetų kaip Žemė, Jupiteris, Marsas, Venera, kurios turi vardus, yra šimtai kitų, bet jos tokios mažiuliukės, kad jas net sunku pamatyti pro teleskopą.

이 사실에 그다지 놀라지 는 않았다. 지구, 목성, 화 성, 금성같이 이름이 붙은 커다란 행성들 외에도 수백 개의 다른 행성들이 있는데 어떤 행성들은 너무도 작아 서 망원경으로도 식별하기 매우 어렵다는 것을 나는 잘 알고 있었다.

Kai astronomas atranda tokią planetą, jis suteikia jai ne vardą, o numerį. Sakykim, pavadina ją „asteroidu 325“.

천문학자 가 작은 행성을 하나 발견 하면 이름 대신 번호를 매긴다. 예를 들면 ‘소행성 325호’라 고 명명하는 것이다.

Turiu rimtų priežasčių manyti, kad mažasis princas atskrido iš planetos, kuri vadinasi asteroidas B 612.

어린 왕자가 떠나온 별이 소행성 B612호라고 믿는 데는 그럴 만한 근거가 있다.

Tą asteroidą tik kartą, 1909 metais, pro teleskopą pastebėjo vienas turkas astronomas.

이 소행성을 1909년 딱 한 번 터키 천문학자가 망원경으로 관측한 적이 있다.

Tada tas astronomas apie savo atradimą iškilmingai papasakojo viename tarptautiniame astronomų suvažiavime. Tačiau jis vilkėjo turkiškais drabužiais ir niekas juo nepatikėjo. Tokie jau tie suaugusieji.

그래서 그는 국제 천문학 대회에서 자신의 발견을 성대히 증명해 냈다. 그러나 그가 입은 옷 때문에 아무도 그를 믿지 않았다. 어른은 언제나 그렇다.

Laimė, dėl to asteroido B 612 reputacijos turkų diktatorius, grasindamas mirties bausme, liepė visiems savo valdiniams rengtis europietiškai.

다행히도 소행성 B612호의 명성을 위해 터키의 독재자는 백성에게 서구 의상을 입지 않으면 사형에 처하겠다고 으름 장을 놓았다.

1920 metais astronomas, labai elegantiškai apsitaisęs, vėl padarė pranešimą. Ir šįkart visus įtikino.

그 천문학자는 1920년 매우 세련된 의상을 차 려입고 다시 증명했다. 그러자 이번에는 모두 그의 견해를 받아들였다.

Taip smulkiai jums papasakojau apie asteroidą B 612 ir net pasakiau jo numerį tik dėl suaugusiųjų. Suaugusieji mėgsta skaičius.

내가 소행성 B612호에 관해 이렇게 자세한 이야기를 들려 주고 그 번호까지 늘어놓는 것은 어른들 때문이다. 어른들은 숫자를 좋아한다.

Kai jiems kalbi apie savo naująjį bičiulį, jie niekad neklausinėja svarbiausių dalykų. Niekad neklausia: „Koks jo balsas? Kokius žaidimus jis mėgsta? Ar jis kolekcionuoja drugelius?“

새로 사귄 친구 이야기를 어른들에게 하면 어른들은 절대 본질적인 것에 관해서는 물어보지 않는다. “친구 목소리는 어때? 무슨 놀이를 좋아한대? 나비 채집 도 한다든?”

Jie klausia: „Kiek jam metų? Kiek jis turi brolių? Kiek sveria? Kiek uždirba jo tėvas?“ Ir tik tada tariasi tą bičiulį pažinę.

어른들은 “나이가 몇이지? 형제는 몇이니? 체 중은? 아버지 수입은 얼마래?” 하고 묻는다. 그래야 비로소 그 친구를 안다고 생각한다.

Jeigu sakai suaugusiems žmonėms: „Aš mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais ant palangių ir balandžiais ant stogo…“, jie niekaip negali įsivaizduoti to namo. Jiems reikia pasakyti: „Aš mačiau namą už šimtą tūkstančių frankų“. Tada jie sušunka: „Ak, koks jis gražus!“

만약 어른들에게 “창틀 화분에 제라늄을 키우고 지붕에 비둘기가 있는 분홍 벽돌집을 봤는 데요…”라고 말하면 그들은 그 집이 어떤 집인지 상상하지 못한다. 그들에게는 “십만 프랑짜리 집을 보았어요”라고 말 해야만 한다. 그러면 그들은 “참 좋은 집이군!” 하고 외친다.

Tad jeigu jiems pasakysi: „Mažasis princas iš tikrųjų buvo, nes jis atrodė žavus, juokėsi ir norėjo avelės, o jei žmogus nori avelės, vadinasi, jis yra“, jie gūžtelės pečiais ir palaikys tave vaiku!

그래서 “어린 왕자가 있었다는 증거는 그가 매혹적이었 고, 웃었고, 양 한 마리를 가지고 싶어 했다는 것이지. 누군 가 양을 원한다면 그건 그가 이 세상에 있다는 증거거든” 하 고 말하면 그들은 어깨를 으쓱하고는 여러분을 어린애 취급 할 것이다.

Tačiau jeigu jiems pasakysi: „Jis atsirado iš planetos, kuri vadinasi asteroidas B 612“, jie patikės ir daugiau neįkyrės tau savo klausimais. Jie jau tokie. Ir nereikia ant jų pykti. Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiems žmonėms.

그러나 “그가 떠나온 별은 소행성 B612호입니 다.”라고 말하면 확실히 믿고 더는 물음을 던지며 당신을 귀 찮게 하지 않을 것이다. 어른들은 그 모양이다. 그들을 탓해 서는 안 된다. 어린아이들은 늘 어른들에게 매우 너그러워야 한다.

Tačiau, žinoma, mus, kurie suprantame, kas yra gyvenimas, ima juokas iš tų skaičių! Būčiau mieliau pradėjęs šį pasakojimą kaip stebuklinę pasaką. Būčiau mieliau pradėjęs taip:

하지만 인생을 이해하는 우리는 숫자에 아랑곳하지 않는 다! 이 이야기를 동화식으로 시작하고 싶었다. 이렇게 말하 고 싶었던 것이다.

„Kartą buvo mažasis princas, kuris gyveno mažoje planetoje, neką didesnėje už jį patį, ir jam reikėjo draugo…“ Tiems, kurie supranta, kas yra gyvenimas, tai būtų atrodę panašiau į tiesą.

“옛날에 저보다 좀 클까 말까 한 별에 사는 어린 왕자가 있었답니다. 이 아이는 친구를 사귀고 싶어 했지요…”라고. 인생을 이해하는 사람에겐 그게 훨씬 더 진실로 받아졌을 것이다.

Mat aš nenoriu, kad mano knyga būtų skaitoma nerimtai. Man taip liūdna pasakoti šiuos prisiminimus! Nuo to laiko, kai mano bičiulis dingo su savo avele, prabėgo jau šešeri metai. Ir aš mėginu papasakoti apie jį tik todėl, kad jo nepamirščiau.

왜냐하면, 아무 생각 없이 내 책이 읽히는 것을 원치 않기 때문이다. 이 추억담을 꺼내노라니 깊은 슬픔이 느껴진다. 내 친구가 그의 양과 함께 떠나가 버린 지도 벌써 육 년이 흘 렀다. 내가 지금 그를 그리려 애쓰는 것도 그를 잊지 않기 위 해서다.

Skaudu pamiršti draugą. Juk ne visiems žmonėms teko laimė turėti draugą. Be to, aš galiu tapti kaip tie suaugėliai, kuriems rūpi tik skaičiai.

친구를 잊는다는 것은 슬픈 일이다. 누구에게나 친 구가 있던 것은 아니다. 그런데 나도 숫자에만 관심을 보이 게 된 어른들과 같은 사람이 될지 모를 일이다.

Todėl ir nusipirkau dėžutę dažų ir pieštukų. Sunku pradėti piešti mano amžiuje, juoba kad nieko daugiau nesu piešęs, tik smauglį iš vidaus ir iš išorės, kai man buvo šešeri!

그래서 그림 물감 한 상자와 연필 몇 자루를 산 것이다. 여섯 살 때 속이 보이거나 보이지 않는 보아 뱀 외에는 그려 본 일이 없는 사 람이 이 나이에 다시 그림을 시작한다는 것은 힘든 일이다!

Žinoma, aš stengsiuosi, kad mano piešiniai išeitų kiek įmanoma tikroviškesni. Bet nesu visiškai tikras, jog man pavyks. Vienas piešinys išeina gerai, o kitas — į nieką nepanašus.

물론 가능한 한 가장 실물을 닮은 초상화를 그리려 한다. 그 렇다고 성공을 완전히 확신할 수도 없다. 어떤 그림은 괜찮 은데 또 어떤 그림은 닮은 구석이 없다.

Kartais suklystu ir dėl ūgio. Štai čia mažasis princas per didelis. O čia — per mažas. Suabejoju ir dėl jo drabužių spalvos. Tada bandau piešti ir šiaip, ir anaip, kaip išeina.

키도 약간 어긋나 있 다. 여기 어린 왕자는 너무 크고 저기 어린 왕자는 또 너무 작다. 옷 색깔도 망설여진다. 그래서 나는 근근이 이래저래 더듬더듬 그려 본다.

Tikriausiai galiu suklysti ir dėl kai kurių svarbesnių smulkmenų. Bet jūs turėsite man atleisti. Mano bičiulis man niekad nieko neaiškindavo. Gal manė, kad aš panašus į jį. Bet aš, deja, nesugebu matyti avelių kiaurai dėžės sienų. Gal jau esu truputį panašus į suaugusius žmones. Matyt, pasenau.

더 중요한 세부 사항 몇몇은 틀리게 그 릴지도 모른다. 하지만 그 점은 용서해 주기 바란다. 내 친구 는 결코 설명이라곤 해 준 적이 없었다. 아마도 내가 자기와 닮았다고 생각했던 것 같다. 그러나 불행히도 나는 상자 너 머로 양을 볼 줄 모른다. 아마 나도 조금은 어른들을 닮아버 린것 같다. 나도 이제 늙었나 보다.

V

Kasdien vis ką nors sužinodavau apie jo planetą, apie tai, kaip jis išvyko iš jos ir kaip keliavo. Tai išplaukdavo po truputėlį iš jo apmąstymų. Taip trečią dieną išgirdau tragišką istoriją apie baobabus.

하루하루 나는 어린 왕자가 살던 별에 대해, 그와의 이별 에 대해, 그간의 여행에 대해 무엇인가 알게 되었다. 곰곰이 생각에 잠기다 매우 자연스럽게 벌어진 일이다. 그렇게 해서 사흘째 되는 날 나는 바오밥나무의 비극도 알게 되었다.

Ir šįkart man padėjo avelė. Tarsi rimtų abejonių apniktas, mažasis princas staiga manęs paklausė:

이번에도 역시 양 덕분이었다. 심각한 의문에 사로잡히기 라도 한 듯 어린 왕자가 불쑥 질문을 던졌기 때문이다.

— Sakyk, ar tiesa, kad avelės ėda krūmus?

“정말, 그렇지, 양이 키 작은 나무들을 먹는다는 게?”

— Taip, tiesa.

“그럼, 정말이지.”

— O! Tada aš patenkintas!

“아! 마침 잘됐네!”

Nesupratau, kodėl jam taip svarbu, kad avelės ėda krūmus. Bet mažasis princas pridūrė:

양이 키 작은 나무들을 먹는다는 게 왜 그리 중요한지 나 는 이해하지 못했다. 그런데 어린 왕자가 말을 이었다.

— Vadinasi, jos ėda ir baobabus?

“그러니까 바오밥나무도 먹는다는 거지?”

Paaiškinau mažajam princui, kad baobabai — ne krūmai, o didžiuliai medžiai, didumo sulig bažnyčia, ir net jeigu jis atsivestų visą bandą dramblių, jie neįstengtų sušlamšti net vieno baobabo.

나는 어린 왕자에게 바오밥나무는 키 작은 나무가 아니라 성당만큼 거대한 나무이고, 코끼리를 떼로 몰고 가도 바오밥 나무 한 그루를 당해 내기는 힘들 거라고 일러 주었다.

Išgirdęs apie dramblių bandą, mažasis princas nusijuokė:

코끼리 떼라는 말에 어린 왕자가 웃었다.

— Reikėtų juos sustatyti vieną ant kito…

“코끼리들을 포개 놔야겠군…”

Bet paskui labai protingai pridūrė:

그런데 그가 총기 있게 말했다.

— Prieš užaugdami dideli baobabai pirmiausia būna maži.

“바오밥나무도 다 자라기 전에는 작은 나무였겠지?”

— Teisybė. Bet kodėl tu nori, kad tavo avelės nuėstų tuos mažus baobabus?

“그럼! 그런데 왜 네 양이 어린 바오밥나무를 먹었으면 하지?”

Jis sušuko:
— Nejau nesupranti! — tarsi viskas būtų savaime aišku.

어린 왕자는 무척 당연하다는 듯 “참! 나 이런!” 하고 답하 는 것이었다.

Ir aš turėjau pasukti galvą, kad įminčiau šią mįslę.

그래서 나는 스스로 이 문제를 풀어 보려고 한 참 머리를 쥐어짜야 했다.

Pasirodo, mažojo princo planetoje, kaip ir bet kurioje kitoje planetoje, augo gerosios žolės ir piktžolės. Gerosios sėklos išaugina gerąsias žoles, o blogosios — piktžoles.

사실 다른 모든 행성에서처럼 어린 왕자가 사는 행성에도 좋은 풀과 나쁜 풀이 살았다. 따라서 좋은 풀을 낳는 좋은 씨 앗들과 나쁜 풀을 낳는 나쁜 씨앗들이 있었다.

Tačiau sėklos nematomos. Jos miega žemės gelmėse, kol kuriai iš jų staiga šauna į galvą pabusti. Tada ji pasirąžo ir nedrąsiai pradeda stumti saulės link žavų nekaltą daigelį.

하지만 씨앗 들은 눈에 보이지 않는다. 이들은 그 가운데 어느 하나가 문 득 잠에서 깨어나고 싶을 때까지 땅 속 깊이 숨어 잠을 잔다. 그러다 씨앗 하나가 기지개를 켜고는, 태양을 향해 처음에는 수줍은 듯 어여쁘고 순진한 어린싹을 내민다.

Jeigu tas daigelis ridikėlio ar rožės, jam leidžiama augti, kaip jis nori. Bet jei piktžolės, vos tik jį atpažįsti, turi tuoj pat išrauti.

그것이 무나 장미의 싹이면 그대로 자라게 내버려두어도 된다. 하지만 나 쁜 식물일 경우에는 알아보자마자 즉시 뽑아 버려야 한다.

Ir štai mažojo princo planetoje buvo siaubingų sėklų… baobabų sėklų. Jos buvo užkrėtusios visą planetos žemę.

그런데 어린 왕자의 행성에는 무시무시한 씨앗들이 있었 다…바오밥나무 씨앗들이었다. 그 행성의 토양은 바오밥나 무 씨앗 투성이였다.

Mat jei baobabo imsiesi per vėlai, paskui niekaip juo neatsikratysi. Jis užkariaus visą planetą. Tiesiog pervers ją savo šaknimis. Ir jei planeta labai maža, o baobabų pernelyg daug, jie susprogdina ją.

그런데 바오밥나무는 너무 늦게 손을 쓰면 영영 제거 불능 상태가 된다. 행성 전체가 엉망이 된다. 그 뿌리들이 별에 구멍을 뚫는 것이다. 그래서 행성은 너무 작은데 바오밥나무가 너무 많으면 급기야 행성이 터져 버리 고 마는 것이다.

Baobabai — Reikia laikytis drausmės, — vėliau man paaiškino mažasis princas. — Rytą nusiprausk ir susitvarkyk pats, o paskui kruopščiai apsišvarink savo planetoje. Baobabus turi prisiversti rauti nuolat, vos tik gali juos atskirti nuo rožių krūmų: kol jaunučiai, vienų ir kitų daigai nepaprastai panašūs. Darbas labai nuobodus, bet labai lengvas.

“규율의 문제라고나 할까.” 훗날 어린 왕자는 이렇게 말했었다. “아침 세수를 마치면 정성껏 별을 돌봐야 해. 장미와 구별 할 수 있게 되는 즉시 곧 그 바오밥나무를 반드시 솎아 내야 하거든. 아주 어린 바오밥나무는 정말 장미를 닮았어. 아주 성가신 일이지만 아주 쉬워.”

Vieną dieną jis man patarė nuoširdžiai pasistengti ir nupiešti gražų piešinį, kad jį gerai įsimintų mano planetos vaikai.

그리고 언젠가는 우리 지구에 사는 어린아이들 머릿속에 쏙 들어갈 만한 예쁜 그림 하나를 그려 보라고 충고하는 것 이었다.

— Jeigu jie kada nors sumanys keliauti, — aiškino jis, — jiems galės praversti. Kartais kokį darbelį galima atidėti ir vėlesniam laikui. Bet jeigu duosi valią baobabams, ištiks katastrofa. Žinojau vieną planetą, kurioje gyveno tinginys. Jis neišrovė trijų krūmų…

“그 아이들이 언젠가 여행을 한다면 그 그림이 도움될 거 야. 때로는 할 일을 뒤로 미뤄도 아무렇지 않을 수 있지. 하 지만 바오밥나무는 그랬다가는 언제나 엄청난 재난이지. 게 으름뱅이가 사는 별을 하나 알고 있었어. 그는 키 작은 나무 세 그루를 대수롭지 않게 여겼다가 그만…”

Mažasis princas man viską paaiškino, ir aš nupiešiau tą planetą. Aš visai nemėgstu pamokslauti. Bet apie baobabų keliamą pavojų tiek mažai žinoma, o pavojus pasiklysti asteroide toks didelis, kad šįkart pamiršiu santūrumą.

그래서 어린 왕자가 하라는 대로 그 행성을 그려 보았다. 나는 도덕군자의 말투를 싫어한다. 그러나 사람들이 바오밥 나무의 위험을 너무 모르고 있어, 소행성에서 길을 잃고 헤 맬 사람이 겪을 위험이 너무 크기에 처음으로 나의 금기를 깨고

Taigi sakau: „Vaikai, saugokitės baobabų!“ Aš tiek plušau prie šio piešinio — norėjau įspėti savo draugus apie pavojų, kuris jų, kaip ir manęs, jau seniai tykojo, tik apie jį jie nieko nežinojo. Pamoka buvo verta įdėto vargo.

“어린이들이여! 바오밥나무를 조심하라!”고 말하고 싶다. 내가 그토록 정성을 들여 이 그림을 그린 것은 내 친구들 에게 위험을 알려주고자 함이다. 나처럼 어린이들도 오래전 부터 자신들이 이 위험에 노출되어 있다는 것을 모르고 있 다. 내가 전하는 교훈은 그만한 가치를 지니고 있었다.

Bet jūs veikiausiai paklausite: kodėl gi šioje knygelėje nėra daugiau tokių įspūdingų piešinių kaip šis, vaizduojantis baobabus? Atsakysiu labai paprastai: aš stengiausi, bet man nepavyko. O piešiant baobabus mane įkvėpė jausmas, kad tai nepaprastai skubu.

어쩌 면 당신은 “왜 이 책에는 바오밥나무 그림만큼 장엄한 다른 그림들은 없는 걸까?” 하며 의아해할지도 모른다. 대답은 매 우 간단하다. 다른 그림들도 그리려 애써 보았지만 실패했 다. 바오밥나무를 그릴 당시에는 절박감에 고조되어 있었던 것이다.

VI

Ak, mažasis prince! Pamažu aš supratau, koks liūdnas tavo mažutis gyvenimas. Ilgą laiką tu teturėjai vieną pramogą ir malonumą: stebėti saulėlydžius. Šią naują smulkmeną sužinojau ketvirtosios dienos rytą, kai pasakei:

아! 어린 왕자여, 이렇게 해서 너의 단출하고 쓸쓸한 삶을 조금씩 알게 되었지. 오랫동안 네 위안거리는 석양을 보는 감미로움뿐이었지. 나흘째 되는 날 아침, 나는 그 새로운 사 실을 알게 되었지. 너는 내게 이렇게 말했지.

— Man patinka saulėlydžiai. Eime pažiūrėti saulėlydžio…

“난 석양이 정말 좋아. 가서 석양 보자…”

— Bet reikia palaukti…

“그러려면 기다려야지…”

— Ko palaukti?

“뭘 기다려?”

— Palaukti, kol leisis saulė.

“석양을 기다려야지.”

Iš pradžių atrodei labai nustebęs, paskui nusijuokei iš savęs ir tarei:

너는 처음에는 몹시 놀라는 기색이었지. 그러다 곧 자기 말이 우스운 듯 웃음을 터뜨리더니 내게 말했지.

— Man vis atrodo, kad aš namie!

“아직도 내 별에 있는 줄 알았다니까!”

Iš tikrųjų. Kai Jungtinėse Valstijose vidurdienis, Prancūzijoje — tai žino visi — leidžiasi saulė. Tiesiog reikėtų per minutę nukeliauti į Prancūziją ir pasigro28 žėti saulėlydžiu.

실제로 그래. 누구나 알다시피 미국이 한낮일 때 프랑스는 해가 지지. 일분 내에 프랑스로 달려갈 수만 있다면 석양을 볼 수 있으련만,

Deja, Prancūzija labai toli. Tačiau tavo mažojoje planetoje užtekdavo patraukti kėdę keletą žingsnių. Ir tu galėjai stebėti sutemas kaskart, kai tik panorėdavai…

불행히도 프랑스는 너무 멀어. 그러나 너의 작은 행성에서야 의자를 몇 걸음 당기면 되었지. 그래서 언 제고 네가 원하면 석양을 바라볼 수 있었지…

— Vieną dieną mačiau leidžiantis saulę keturiasdešimt keturis kartus!

“어느 날 나는 해가 지는 걸 마흔네 번이나 봤어!”

O po valandėlės pridūrei:

그러고는 잠시 후 다시 말했지.

— Žinai… kai tau labai liūdna, gera žiūrėti į saulėlydžius…

“아저씨도 알지…몹시 슬퍼지면 석양이 좋아져…”

— Ar tądien, kai matei keturiasdešimt keturis saulėlydžius, tau buvo labai liūdna?

“마흔네 번 본 석양을 본 날은 그만큼 슬펐겠구나?”

Bet mažasis princas neatsakė.

그러나 어린 왕자는 대답하지 않았지.

VII

Penktąją dieną — ir vėl padėjo avelė — man buvo atskleista mažojo princo gyvenimo paslaptis. Staiga, tarsi būtų priėjęs prie išvados po ilgų tylių apmąstymų, jis manęs tiesiai paklausė:

닷새째 되는 날. 역시 양 덕분에 어린 왕자의 삶의 비밀이 드러났다. 그는 불쑥 내게 물었다, 오랫동안 곰곰이 골몰해 오던 어떤 문제의 결실인 듯 말이다.

— Jeigu avelė ėda krūmus, vadinasi, ėda ir gėles?

“양이 키 작은 나무를 먹으면 꽃도 먹겠네?”

— Avelė ėda viską, ką randa.

“양은 닥치는 대로 먹어 버리지.”

— Net gėles su dygliais?

“가시 달린 꽃도?”

— Taip. Net gėles su dygliais.

“그럼, 가시 달린 꽃도.”

— Tada kam reikalingi dygliai?

“그럼 가시는 왜 달려 있는데?"

Aš nežinojau. Buvau labai užsiėmęs: stengiausi atsukti variklyje užsiveržusį varžtą. Labai krimtausi, nes gedimas ėmė atrodyti labai didelis, o kadangi geriamasis vanduo beveik baigėsi, baiminausi paties blogiausio.

나는 몰랐다. 그때 나는 내 엔진에 너무 꼭 죄어 있는 나사 를 푸느라 정신이 없었다. 걱정이 태산 같았다. 비행기 고장 이 매우 심각한 조짐을 보이기 시작했고, 마실 물도 동이나 최악의 상태가 우려되고 있었으니까.

— O kam reikalingi dygliai?

“도대체 가시는 왜 달려 있는 거냐고?”

Mažasis princas niekada neužmiršdavo ko klausęs. Buvau susinervinęs dėl varžto ir atsakiau, kas užėjo ant liežuvio:

어린 왕자는 일단 질문을 하면 절대 포기하지 않았다. 나는 나 사 때문에 신경이 날카로운 상태라 아무렇게나 대답해 버렸다.

— Dygliai visiškai nereikalingi, gėlės juos išleidžia tiesiog iš pykčio!

“가시는 괜히 있는 거야. 꽃이 괜히 심통 부리는 거지.”

— Oho!

“아!”

Tačiau valandėlę patylėjęs jis beveik su apmaudu atsikirto:

그러나 잠시 잠자코 있던 어린 왕자가 나에게 앙갚음하듯 쏘아붙였다.

— Aš netikiu tavim! Gėlės silpnos. Jos naivios. Ir drąsinasi, kaip tik išmano. Jos įsivaizduoja, kad su dygliais atrodo baisios…

“아저씨 말을 믿으라고? 꽃은 약해. 순진하기도 하고. 나름 자 신을 지켜 내지. 자기들이 대단한 줄 알지, 가시가 있으니까…”

Aš nieko neatsakiau. Tą akimirką sau kartojau: „Jei neatsuksiu šio varžto, išmušiu jį plaktuku“. Mažasis princas ir vėl pertraukė mano mintis:

아무 대꾸도 하지 않았다. 그 순간 나는 “이 볼트가 끝내 빠지지 않으면 망치로 두들겨 부숴야지.” 하고 중얼거리고 있었다. 어린 왕자는 또다시 내 생각을 방해했다.

— Tai tu iš tikrųjų manai, kad gėlės…

“그럼 아저씨는 그렇게 믿는 거야. 꽃들이…”

— Ne! Ne! Aš nieko nemanau! Atsakiau, kas šovė į galvą. Matai, aš užsiėmęs rimtais dalykais!

“아니지! 그건 아니지! 난 아무것도 믿지 않아! 되는 대로 대답한 거야. 심각한 일로 바쁘거든!”

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

깜짝 놀란 그가 나를 쏘아보았다.

— Rimtais dalykais!

“심각한 일이라고?”

Žiūrėjo į mane su plaktuku rankoje, variklio alyva ištepliotais pirštais, palinkusį prie kažkokio daikto, kuris jam atrodė labai bjaurus.

시커먼 기름투성이 손가락으로 망치를 손에 든 채, 매우 지저분하게 보이는 물체 위로 몸을 기울이고 있는 나의 모습 을 그가 바라보고 있었다.

— Kalbi kaip suaugusieji!

“꼭 어른처럼 말하네!”

Aš truputį susigėdau. Bet jis negailestingai pridūrė:

그 말에 나는 조금 부끄러워졌다. 그런데도 그는 매정했다.

— Tu viską maišai… viską painioji!

“모든 걸 혼동하고 있어… 모든 걸 뒤죽박죽으로 만들어!”

Jis iš tikrųjų smarkiai įširdo. Purtė galvą, ir vėjas draikė auksines jo garbanas.

그는 정말 뿔이 잔뜩 나 있었다. 진한 금발이 바람에 흩날 리고 있었다.

— Aš žinau vieną planetą, kur gyvena ponas raudonu veidu. Jis niekad neuostė gėlės. Jis niekad nepažvelgė į žvaigždę. Jis niekad nieko nemylėjo. Jis niekad nieko neveikė, tik skaičiavo. Jis, kaip ir tu, visą dieną kartoja: „Aš rimtas žmogus! Aš rimtas žmogus!“ — ir vaikšto pasipūtęs it kalakutas. Bet jis ne žmogus, jis grybas!

“내가 아는 어느 별에 시뻘건 신사가 하나 살고 있어. 그 는 꽃향기라고는 맡아 본 적이 없어. 별 하나 바라본 적 없 고. 누구를 사랑해 본 적도 없지. 계산 말고는 아무것도 해본 게 없거든. 그래서 온종일 아저씨처럼 ‘나는 심각한 사람이 야! 심각한 사람이라고!’ 되뇌지. 그래서 오만으로 가득 차 있어. 하지만 그건 사람이 아니야, 버섯이지!”

— Kas?

“뭐라고?”

— Grybas!

“버섯이라니까!”