Mažasis princas / 어린 왕자 — w językach litewskim i koreańskim. Strona 3

Litewsko-koreańska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

앙투안 드 생텍쥐페리

어린 왕자

Mažasis princas taip supyko, kad net visas išbalo.

어린 왕자의 얼굴은 너무 심한 분 노로 창백해져 있었다.

— Milijonus metų gėlės augina dyglius. Ir milijonus metų avelės vis tiek ėda gėles. Tad argi nerimta bandyti suprasti, kodėl jos taip stengiasi išsiauginti dyglius, kurie niekam nereikalingi? Argi tau neatrodo svarbus avių ir gėlių karas? Argi tai ne rimčiau ir ne svarbiau už storo pono raudonu veidu aritmetiką?

“수백만 년 전부터 꽃들은 가시를 만들어 왔어. 양들은 수백만 년 전부 터 그 꽃을 먹어 왔고. 그런데도 꽃 들이 아무 쓸모 없는 가시를 만드느 라 왜 그 고생을 하는지 알아보는 게 심각한 일이 아니라고? 양과 꽃들의 전쟁이 별 거 아니라고? 얼굴이 벌 건 뚱뚱한 아저씨가 하는 덧셈이 더 중요하고 심각하다는 거야?

Ir jei aš pažįstu vienintelę gėlę pasaulyje, kuri auga tik mano planetoje ir kurią vieną rytą staiga gali sušlemšti avelė, net nesuvokdama ką daro, — argi tai nesvarbu?

그래서 아무 데도 없고 오직 내 행성에만 있 는, 이 세상에 단 하나뿐인 한 송이 꽃을 내가 알고 있는데, 새끼 양이 어느 날 아침 무심코 단 숨에 그걸 먹어 버릴지도 모르는데… 그게 중요하지 않단 말이지?”

Jis išraudo, paskui kalbėjo toliau:

얼굴이 벌겋게 달아오른 어린 왕자가 말을 이었다.

— Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia. Jis žiūri į žvaigždes ir sako: „Kažkurioje jų gyvena mano gėlė…“ Tačiau jei avelė suės gėlę, jam atrodys, kad staiga užgeso visos žvaigždės! O tu manai, kad tai nesvarbu!

“누군가 수백만 개나 되는 별들 속에 그런 종류로는 단 한 송이뿐인 꽃을 사랑한다면 그 별들을 바라보는 것만으로 충 분히 행복해질 수 있어. 그는 홀로 말하겠지. ‘저 하늘 어딘 가에 내 꽃이 있다고…’ 그런데 양이 그 꽃을 먹어 버린다? 그에게는 갑자기 모든 별들이 꺼져 버리는 거나 마찬가지지! 그게 중요하지 않다는 말이야?”

Jis neįstengė pasakyti nieko daugiau, nes ūmai pratrūko raudoti. Sutemo. Aš numečiau įrankius. Man jau neberūpėjo nei plaktukas, nei varžtas, nei troškulys ar mirtis. Vienoje žvaigždėje, planetoje, mano planetoje, vardu Žemė, raudojo mažasis princas ir jį reikėjo paguosti! Paėmiau jį ant rankų. Ėmiau sūpuoti. Guodžiau jį:

그는 더 말을 하지 못했다. 그는 별안간 흐느끼기 시작했 다. 주위에는 이미 어둠이 깔려 있었다. 나는 연장을 내려놓 았다. 나는 망치도 나사도 목마름도 죽음도 개의치 않았다. 어떤 별, 어떤 행성, 내 행성인 지구에 달래 주어야 할 어린 왕자가 있었던 것이다! 나는 그를 품에 안아 주었다. 그를 조 용히 흔들어 달래 주면서 말했다.

„Tavo mylimai gėlei negresia joks pavojus… Aš nupiešiu tavo avelei antsnukį… Aš nupiešiu tavo gėlei šarvus… Aš…“

“네가 사랑하는 꽃은 위험하지 않을 거야…양의 입에 부리 망을 하나 그려 줄게…꽃을 위해서는 갑옷도 그려 주고… 난…”

Nežinojau, ką dar jam pasakyti. Jaučiausi tikras stuo33 brys. Nežinojau, kaip jį pasiekti, kaip jį pasivyti… Juk ašarų šalis tokia paslaptinga!

나는 할 말을 잃었다. 나 자신이 무척 서툴게 느껴졌다. 어떻게 그에게 다다를지, 어디서 그와 하나가 될 수 있을 지…나는 알 수 없었다…그토록 신비로운 것이다, 눈물의 나 라는!

VIII

Labai greitai išmokau geriau pažinti tą gėlę. Mažojo princo planetoje visada augo labai paprastos gėlės, tik su viena žiedlapių eilute, jos neužėmė daug vietos ir niekam netrukdė. Išsiskleisdavo rytą žolėje, o vakare nuvysdavo.

나는 곧 그 꽃을 더 잘 알게 되었다. 예전부터 어린 왕자의 행성에는 아주 단순한 꽃들이 있었다. 홑꽃잎을 두른 이 꽃 들은 자리를 거의 차지하지도 않았고 그 누구를 귀찮게 하지 도 않았다. 그들은 어느 날 아침 풀 속에 나타났다가 저녁이 면 자취를 감추곤 했다.

Bet vieną dieną iš sėklos, atpūstos iš nežinia kur, išaugo nauja gėlė, ir mažasis princas nenuleido akių nuo daigelio, nė kiek nepanašaus į kitus daigelius. Juk tai galėjo būti nauja baobabų rūšis.

하지만 알 수 없는 곳에서 날아 온 씨앗에서 어느 날 바로 그 꽃이 싹을 틔웠다. 그래서 어린 왕 자는 다른 싹들을 닮지 않은 그 싹을 매우 가까이서 관찰했 다. 새로운 종류의 바오밥나무인지도 모르니까.

Bet augalėlis greitai liovėsi stiebęsis aukštyn ir ėmė krauti žiedą. Mažasis princas, stebėdamas, kaip brinksta didžiulis pumpuras, nujautė, kad iš jo išeis kažkas stebuklinga. Tačiau gėlė vis puošėsi užsidariusi žaliame kambarėlyje, vis rinkosi spalvas.

그러나 이 키 작은 나무는 이내 성장을 멈추고 꽃 피울 준비를 했다. 어 린 왕자는 커다랗게 뻗어 가는 꽃망울을 지켜보다 거기에서 어떤 기적이 나타나리라 직감하였다. 그러나 꽃은 초록 봉오 리 안에 숨어 미모를 다듬고 있었다.

Ji rengėsi lėtai, pamažu derino savo žiedlapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi, tarsi kokia aguona. Norėjo pasirodyti tik tada, kai visiškai suspindės jos grožis. O taip! Ji buvo tikra koketė!

꽃은 세심하게 색깔을 골랐다. 천천히 옷을 입고 꽃잎 하나하나를 다듬고 있었다. 그 꽃은 개양귀비처럼 온통 구질구질한 모습으로 나오고 싶 지 않았다. 자신의 아름다움이 최고로 빛을 발할 때만 비로 소 모습을 드러내고 싶었다. 그렇다. 정말로 교태를 부리는 꽃이었다!

Paslaptingas pasirengimas truko dienų dienas. Pagaliau vieną rytą, per patį saulės tekėjimą, ji išsiskleidė.

그 신비로운 화장을 그래서 며칠이나 지속하였다. 그러다 어느 날 아침, 바로 해돋이 시각에 드디어 그 꽃이 자 태를 드러냈다.

Ir toji gražuolė, kuri taip triūsė, nusižiovavo:

그런데 그처럼 정성스레 화장했던 그 꽃이 하품을 해대며 이렇게 말을 걸어 왔다.

— Ak, aš dar ne visai išsibudinusi… Prašau man atleisti… Aš dar visa susivėlusi…

“아! 이제 겨우 일어났네요.…미안해요…여태 머리가 온 통 헝클어져 있어서요…”

Bet mažasis princas neįstengė sulaikyti susižavėjimo ir sušuko:

그런데도 어린 왕자는 감탄을 억누를 수 없었다.

— Kokia jūs graži!

“참 아름다우시네요!”

— Tikrai? — tyliai atitarė gėlė. — Ir gimiau kartu su saule…

“그래요? 그러니까 난 해 와 함께 태어난 거죠…” 꽃이 살며시 대답했다.

Mažasis princas, žinoma, suprato, kad gėlė nelabai kukli, bet ji buvo tokia žavi!

어린 왕자는 이 꽃이 너 무 겸손하지 않음을 간파했 다. 그래도 이 꽃은 참으로 감동적이었으니!

— Manau, metas pusryčiauti, — netrukus pridūrė ji. — Gal malonėsite pagalvoti ir apie mane?..

곧이어 꽃이 말을 이었다.
“아침 식사 시간이네요. 제 생각 좀 해주실 수 있을 는지요…”

Ir mažasis princas, visiškai sutrikęs, susirado laistytuvą ir palaistė gėlę.

그래서 몹시 당황 한 어린 왕자는 신선 한 물이 담긴 물뿌리 개를 찾아와 꽃에 물 을 주었다.

Gėlė labai greitai nukamavo princą savo aikštinga tuštybe. Pavyzdžiui, vieną dieną kalbėdama apie savo keturis dyglius, ji mažajam princui tarė:

그렇게 꽃은 얼마 되지도 않아 약간은 까다로운 허영심으로 그를 괴롭혔다. 예를 들어 어느 날은 몸에 난 네 개의 가시 이야기를 들먹거리며 어린 왕자에게 이렇게 말했었다.

— Tegu ateina tigrai su savo nagais!

“호랑이가 발톱으로 덤벼들어도 괜찮아요!”

— Mano planetoje nėra tigrų, — paprieštaravo mažasis princas. — Be to, tigrai neėda žolės.

어린 왕자는 반박했다. “내 별에 호랑이는 없어요. 그리고 호랑이가 풀을 먹는 것 도 아니고.”

— Aš ne žolė, — tyliai atsakė gėlė.

그 꽃이 살며시 대답했다. “저는 풀이 아니거든요.”

— Atleiskite man…

“미안하네요…”

— Aš nebijau tigrų, bet siaubingai nekenčiu skersvėjų. Ar jūs kartais neturėtumėte kokios pertvaros?

“호랑이 따윈 전혀 무섭지 않지 만 바람은 딱 질색이에요. 바람막 이 있어요?”

„Ji siaubingai bijo skersvėjų, — pagalvojo princas, — o augalui tai tikra nelaimė. Ši gėlė iš tiesų labai opi…

어린 왕자는 속으로 생각했다. “바람은 질색이라…식물로 서는 안 된 일이군. 이 꽃은 아주 까다로운걸.”

— Vakare uždengsite mane stikliniu gaubtu. Čia pas jus labai šalta. Ir labai nepatogu. Ten, iš kur aš atvykau…

“저녁에는 나에게 유리 덮개를 씌워 주세요. 당신 사는 곳은 매우 춥군요. 잘 못 내려앉았나 봐요. 내가 떠나온 곳은…”

Tačiau ji nebaigė sakinio. Juk ji atsirado čia kaip sėkla ir nieko negalėjo žinoti apie kitus pasaulius. Susigėdusi, kad buvo užklupta pradedanti taip naiviai meluoti, porą kartų kostelėjo, kad mažasis princas pasijustų kaltas.

그러나 꽃은 말을 잇지 못했다. 꽃은 씨앗의 형태로 왔었으니까. 다른 세상에 대해 서 전혀 아는 게 있을 수 없었다. 그렇게 어리석은 거짓말을 하다 들킨 게 부끄러운지 꽃은 자신의 잘못을 어린 왕자 탓 으로 돌리려 두세 번 콜록거렸다.

— O pertvara?

“바람막이는요? …”

— Norėjau eiti jos atnešti, bet jūs kalbėjotės su manimi!

“막 찾으려던 참인데 당신이 말을 걸었잖아요!”

Tada ji sukosėjo smarkiau: tegu jį pagraužia sąžinė!

그러자 그 꽃은 그래도 어린 왕자가 가책을 느끼도록 더 심하게 콜록거렸다.

Nors mažasis princas ir nuoširdžiai pamilo gėlę, greitai ėmė ja abejoti. Į tuščius žodžius jis pažiūrėjo rimtai ir tapo labai nelaimingas.

그리하여 어린 왕자는 자신의 사랑에서 우러나온 호의에 도 그만 그 꽃을 의심하기 시작했다. 대수롭지 않은 말들을 진지하게 받아들여 참으로 불행을 산 것이다.

— Nereikėjo jos klausyti, — prisipažino jis man vieną dieną. Niekad nereikia klausyti, ką kalba gėlės. Į jas tiesiog reikia žiūrėti ir mėgautis jų kvapu. Mano gėlė iškvepino visą planetą, bet aš nemokėjau ja džiaugtis. Tos kalbos apie tigrus ir nagus turėjo mane sugraudinti, bet aš tik susierzinau…

어느 날 어린 왕자는 내게 털어놓았다. “꽃이 하는 말을 듣는 게 아닌데 꽃들이 하는 말을 들어서는 절대 안 돼. 바라보고 향내를 맡아야지. 내 꽃은 내 별을 향기 롭게 했지. 그런데도 그 기쁨을 누릴 줄 몰랐다니. 나를 짜증 나게 한 그 발톱 이야기에 감동받았어야 했는데…”

Ir jis dar prisipažino:

그는 이런 말도 했다.

— Tada aš neįstengiau nieko suprasti! Turėjau ją vertinti ne pagal žodžius, o pagal darbus. Ji dovanojo man savo aromatą ir spindesį. Man nereikėjo bėgti nuo jos! Už tų apgailėtinų jos gudrybių turėjau įžvelgti slepiamą švelnumą. Gėlės tokios prieš38 taringos! Bet aš buvau per jaunas ir nemokėjau jos mylėti.

“나는 그때 아무것도 알지 못했어. 말이 아니라 행동으로 꽃을 판단했어야 해. 그 꽃은 나를 향기롭게 하고 내 마음을 환하게 밝혀 주었는데. 거기서 도망쳐 나오지 말았어야 했는 데! 그 가련한 속임수 뒤에 가려진 다정함을 알아챘어야 했 어. 꽃이란 정말 모순덩어리야! 하지만 꽃을 사랑하기에는 너무 어렸나 봐.”

IX

Manau, kad pabėgti jam padėjo išskrendantys laukiniai paukščiai. Išvykimo dieną jis kruopščiai apsišvarino savo planetoje. Rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius. Jis turėjo du veikiančius ugnikalnius. Ant jų buvo labai patogu ryte pasišildyti pusrytį.

내 생각에 어린 왕자는 철새들의 이동을 따라 떠나온 것 같다. 떠나는 날 아침 그는 자기 행성을 깨끗이 정돈했다. 활 동 중인 화산 분화구도 정성껏 청소했다. 행성에는 두 개의 화산이 활동하고 있었다. 아침밥을 데우는 데는 제격이었다.

Be to, dar turėjo vieną užgesusį ugnikalnį. „Bet ką gali žinoti“, — sakydavo jis. Tad išvalė ir užgesusį ugnikalnį. Jei ugnikalnį gerai išvalai, jis dega ramiai, vienodai ir niekad neišsiveržia. Išsiveržęs ugnikalnis liepsnoja kaip židinys.

꺼진 화산도 하나 있었다. 그러나 그가 말했듯이 “누가 알 아!” 그래서 그는 꺼진 화산도 청소했다. 화산들은 청소를 잘 해 놓으면 폭발하지 않고 조용하게 규칙적으로 타오른다. 화 산 폭발은 굴뚝의 불길 같은 것이다.

Žinoma, savo Žemėje mes esame per maži, kad galėtume išsivalyti ugnikalnius. Todėl jie mums suteikia labai daug rūpesčių.

물론 지구에 사는 우리 는 화산을 청소하기에는 너무 미미한 존재다. 그러니 화산으 로 골머리를 앓는 것이다.

Mažasis princas — truputį gailėdamasis — taip pat išrovė paskutinius baobabų daigus. Jis manė niekad čia negrįšiąs. Tačiau tą rytą visi tie įprasti darbai jam pasirodė nepaprastai mieli.

어린 왕자는 또 약간은 우울한 기분으로 새로 올라온 바오 밥나무의 싹들을 뽑아 냈다. 다시는 돌아오지 않으리라 생각 하고 있었다. 그런데 그날 아침 따라 그 친숙한 작업 모두가 유난히 다정하게 느껴졌다.

Ir kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ketino ją pavožti po gaubtu, pajuto, kad akyse jam tvenkiasi ašaros.

그런데 마지막으로 그 꽃에 물을 주고 유리덮개를 씌워 주려는 순간 그만 울고 싶어졌다.

— Sudie, — tarė jis gėlei.

그는 꽃에게 말했다. “잘 있어.”

Bet ji neatsakė.

하지만 꽃은 대답이 없었다.

— Sudie, — pakartojo jis.

그가 되풀이했다. “잘 있으라고.”

Gėlė kostelėjo. Tačiau ne dėl slogos.

꽃은 콜록거렸다. 하지만 감기 때문은 아니었다.

— Aš elgiausi kvailai, — pagaliau tarė ji. — Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.

이윽고 꽃이 말했다. “내가 바보였나 봐. 용서해 줘. 부디 행복해야 해.”

Jis nustebo neišgirdęs priekaištų. Tiesiog stovėjo sutrikęs su stikliniu gaubtu rankoje. Tokio romaus švelnumo jis nesuprato.

꾸짖는 기색이 없어 어린 왕자는 놀랐다. 그는 유리덮개를 손에 든 채 멍하니 서 있었다. 꽃의 그 침착한 다정함을 이해 할 수 없었다.

— Žinoma, aš tave myliu, — tarė gėlė. — Aš kalta, kad tu to nežinojai. Nesvarbu. Tačiau tu buvai toks pat kvailas kaip ir aš. Pasistenk būti laimingas… Ir padėk šį gaubtą, man daugiau jo nereikia.

꽃이 어린 왕자에게 말했다. “정말이지, 널 사랑해. 그것도 몰라주고, 내 탓이지. 상관 없어. 하지만 너도 나만큼 바보였었지. 부디 행복해야 해…유 리덮개는 내버려 둬. 이젠 필요 없으니까.”

— Bet vėjas…

“그래도 바람이 불면…”

Jis rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius — Ne tokia aš jau ir peršalus… Gaivus nakties oras man bus į naudą. Juk aš gėlė.

“심한 감기는 아냐…신선한 밤 공기는 몸에 좋을 거야. 나 는 한 송이 꽃이니까.”

— Bet visokie gyvūnai…

“하지만 짐승들이 오면…”

— Turiu pakęsti vieną kitą vikšriuką, jei noriu susipažinti su drugeliais. Regis, jie nepaprastai gražūs. Antraip kas gi mane aplankys? Tu juk būsi toli. O didelių gyvūnų aš nebijau. Aš turiu nagus.

“나비를 만나려면 벌레 두세 마리쯤은 견뎌 내야지. 나비 는 참으로 아름다운가 봐. 나비 말고 누가 나를 찾아 주겠 어? 너는 멀리 가 있겠지. 덩치 큰 놈들은 두렵지 않아. 발톱 이 있으니까.”

Ir ji, naivi kaip visada, parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:

그러면서 꽃은 천진난만하게 가시 네 개를 보여 주었다. 그리고 다시 말했다.

— Nestoviniuok čia, tai nervina. Jei nusprendei iškeliauti, keliauk.

“그렇게 우물거리지 마. 짜증 나. 떠나기로 했잖아. 어서 가 봐.”

Ji nenorėjo, kad jis matytų ją verkiančią. Tai buvo labai išdidi gėlė…

울고 있는 자신의 모습을 어린 왕자에게 보이고 싶지 않아 서 하는 말이었다. 그토록 잘난 꽃이었던 것이다…

X

Arčiausiai prie mažojo princo planetos buvo asteroidai 325, 326, 327, 328, 329 ir 330. Tad jis pirmiausia aplankė juos — juk reikėjo rasti ką veikti, be to, kai ko ir pasimokyti.

어린 왕자는 소행성 325호, 326호, 327호, 328호, 329호, 330호 지역에 살고 있었다. 그래서 일자리도 찾고 가르침도 구할 겸 해서 그 별들부터 찾아보기로 했다.

Pirmajame asteroide gyveno karalius. Apsirengęs purpuru ir šermuonėlių kailiais, jis sėdėjo soste — labai paprastame ir sykiu didingame.

첫 번째 별에는 어느 왕이 살고 있었다. 왕은 주홍빛 천과 별점 무늬가 있는 흰 담비 모피 망토를 걸치고 매우 소박하 면서도 위엄이 풍기는 옥좌에 앉아 있었다.

— Na štai ir valdinys! — sušuko karalius, išvydęs mažąjį princą.

“오, 신하가 하나 오는구나!”

O mažasis princas nusistebėjo: „Kaip jis mane pažino, jei niekad anksčiau manęs nėra matęs?“

어린 왕자가 오는 것을 보자 왕이 큰소리로 외쳤다. 그래 서 어린 왕자는 의아스러웠다. “나를 한 번도 본 적이 없는데 어떻게 나를 알아보지?”

Jis nežinojo, kad karaliai žiūri į pasaulį labai paprastai. Jiems visi žmonės — valdiniai.

왕들에게는 세상이 아주 간단하게 되어 있다는 것을 그는 몰랐다. 왕에겐 만인이 신하인 것이다.

— Nagi, prieik arčiau, kad geriau tave matyčiau, — paliepė karalius, labai išdidus, kad gali būti kam nors karalius.

“짐이 그대를 좀 더 잘 볼 수 있게 가까이 오너라.” 누군가의 왕이 되었다는 사실에 큰 자부심을 지니게 된 왕 이 말했다.

Mažasis princas akimis apieškojo kur atsisėsti, tačiau visą planetą buvo užklojusi nuostabi šermuonėlių mantija. Tad liko stovėti, o kadangi buvo pavargęs, nusižiovavo.

어린 왕자는 앉을 자리를 찾았으나 그 별은 온통 화려한 흰 담비 모피로 덮여 있었다. 그래서 그는 서 있었다. 그리고 피곤해져 하품을 해댔다.

— Etiketas neleidžia žiovauti karaliaus akivaizdoje, — tarė monarchas. — Aš tau draudžiu žiovauti.

왕이 말했다. “어전에서 하품하는 것은 결례이니라. 하품을 금하노라.”

— Kad negaliu susilaikyti, — sumišęs atsakė mažasis princas. — Ilgai keliavau ir visai nemiegojau…

어리둥절해진 어린 왕자가 말했다. “하품을 참을 수가 없어요. 긴 여행으로 잠을 못 잤거든요…”

— Tada, — paliepė karalius, — aš tau įsakau žiovauti. Jau daugelį metų nemačiau nieko žiovaujant. Žiovavimas man įdomybė. Na, dar nusižiovauk. Tai įsakymas.

왕이 말했다. “그렇다면 하품을 명하노라. 하품하는 사람을 본 지도 여 러 해 되었구나. 하품도 짐에게는 신기하도다. 자! 또 하품을 하라. 어명이니라.”

— Kad aš nedrįstu… nebegaliu… — atsakė mažasis princas rausdamas.

얼굴을 붉히며 어린 왕자가 말했다. “그렇게 엄포를 놓으시니…하품이 안 나오네요…”

— Hm… hm. Tada… — tarė karalius, — aš įsakau tau kartais žiovauti, kartais…

왕이 대답했다. “흠! 흠! 그렇다면 짐이…짐이 명하노니 어떤 때는 하품을 하고 또 어떤 때는…”

Karalius truputį susipainiojo ir atrodė įsižeidęs.

알아들을 수 없었지만, 왕은 화난 기색이었다.

Juk karaliui svarbiausia — kad būtų gerbiamas jo autoritetas. Jis nepakentė neklusnumo. Jis buvo absoliutus monarchas. Tačiau labai geras, todėl duodavo protingus įsakymus.

왕으로서는 무엇보다도 자신의 권위가 존중되기를 바라기 때문이다. 반항은 용납될 수 없었다. 그는 절대 군주였다. 하 지만 매우 선해서 지당한 명령을 내렸다.

„Jei aš įsakyčiau, — mėgdavo jis kartoti, — jei aš įsakyčiau kokiam nors generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas nepaklustų, būčiau kaltas aš, o ne generolas.

왕은 거침없이 말했다. “만약에 짐이 어느 장군에게 물새로 변하라고 명령을 내렸 는데 그가 명령에 따르지 않는다면 그건 장군의 잘못이 아니 겠지. 그건 짐의 잘못이리라.”

— Ar aš galiu atsisėsti? — nedrąsiai paklausė mažasis princas.

“앉아도 돼요?” 어린 왕자가 머뭇거리며 물었다.

— Aš tau įsakau sėstis, — atsakė karalius ir patraukė vieną šermuonėlių mantijos skverną.

“짐은 네가 앉기를 명하노라.” 흰 담비 모피 망토 자락을 위엄 있게 걷어 올리며 왕이 대 답했다.

Tačiau mažasis princas nesiliovė stebėjęsis. Planeta juk tokia maža. Kam gi karalius viešpatauja?

그러나 어린 왕자는 의아해하고 있었다. 별은 아주 조그마 했다. 도대체 왕이 무엇을 다스릴 수 있단 말인가?

— Jūsų Didenybe… — tarė jis, — prašau man atleisti, bet noriu jūsų paklausti…

어린 왕자가 왕에게 말했다. “폐하, 한 가지 여쭈어도 좋을까요? …”

— Aš tau įsakau manęs paklausti, — greitai atšovė karalius.

“짐은 네게 명하노니. 질문하라.” 왕이 서둘러 말했다.

— Jūsų Didenybe… Kam jūs viešpataujate?

“폐하…폐하는 무엇을 다스리나요?”

— Viskam, — labai paprastai atsakė karalius.

왕이 매우 간단히 대답했다. “모든 것을 다스리노라.”

— Viskam?

“모든 것을요?”

Karalius santūriu mostu parodė į savo planetą, į kitas planetas ir žvaigždes.

왕은 위엄 있게 자신의 별과 다른 모든 별과 행성을 가리 켰다.

— Viskam? — paklausė mažasis princas.

어린 왕자가 물었다. “저 모든 별을요?”

— Viskam… — atsakė karalius.

왕이 대답했다. “저 모든 것을 다스리노라…”

Mat jis buvo ne tik absoliutus monarchas, bet ir viso pasaulio valdovas.

그는 절대 군주였을 뿐 아니라 우주 군주이기도 했던 것 이다.

— Tai jums paklūsta ir žvaigždės?

“그럼 별들도 폐하께 복종하나요?”

— Žinoma, — atsakė karalius. — Jos paklūsta akimirksniu. Aš nepakenčiu neklusnumo.

왕이 말했다. “당연하지. 즉각 복종하노라. 불복종은 용서치 않노라.”

Mažąjį princą tokia galia tiesiog pakerėjo. Jei jis būtų toks galingas, grožėtųsi saulėlydžiu ne keturiasdešimt keturis kartus per dieną, o septyniasdešimt du, o gal net šimtą ar du šimtus kartų, ir jam net nereikėtų stumdyti iš vienos vietos į kitą savo kėdės!

어린 왕자는 그러한 대단한 권력에 경탄했다. 자신이 그런 권력을 가질 수 있다면 의자를 끌어당기지 않고서도 하루에 마흔네 번이 아니라, 일흔두 번이라도, 아니 백 번이라도, 이 백 번이라도 석양을 볼 수 있었을 텐데!

Tą akimirką prisiminus savo paliktą mažąją planetą jam sugrudo širdis, todėl sukaupęs drąsą paprašė karalių malonės:

그래서 버리고 온 자 신의 작은 별에 대한 추억으로 어린 왕자는 약간 슬퍼지기도 하여 감히 용기를 내어 왕의 은총을 빌었다.

— Aš norėčiau pažiūrėti į saulėlydį… Suteikite man malonumą… Įsakykite saulei leistis…

“석양을 보고 싶어요. …제게 기쁨을 주세요. …해가 지도 록 명령해 보세요…”