— Mažyli, aš dar noriu pasiklausyti, kaip tu juokiesi…

«Ometto, voglio ancora sentirti ridere…»

Bet jis pasakė:

Ma mi disse:

— Šiąnakt sukaks metai. Mano žvaigždė patekės tiesiai virš tos vietos, kur aš nukritau praėjusiais metais…

«Sarà un anno questa notte. La mia stella sarà proprio sopra al luogo dove sono caduto l’anno scorso…»

— Klausyk, mažyli, juk viskas — ir gyvatė, ir susitikimas, ir žvaigždė — tik blogas sapnas?..

«Ometto, non è vero che è un brutto sogno quella storia del serpente, dell’appuntamento e della stella?…»

Jis neatsakė į mano klausimą.

Ma non mi rispose. Disse:

— Svarbiausio mes nematome…

«Quello che è importante, non lo si vede…»

— Taip, žinau…

«Certo…»

— Kaip su gėle. Jeigu tu myli gėlę, kuri auga kurioje nors žvaigždėje, tada gera naktį žiūrėti į dangų. Tada visos žvaigždės lyg pražydusios.

«È come per il fiore. Se tu vuoi bene a un fiore che sta in una stella, è dolce, la notte, guardare il cielo. Tutte le stelle sono fiorite».

— Taip, žinau…

«Certo…»

— Kaip ir su vandeniu. Tas vanduo, kurio davei atsigerti, buvo tarsi muzika — dėl to skridinio ir virvės… prisimeni… jis buvo atgaiva.

«È come per l’acqua. Quella che tu mi hai dato da bere era come una musica, c’era la carrucola e c’era la corda… ti ricordi… era buona».

— Taip, žinau…

«Certo…»

— Naktį tu pažvelgsi į žvaigždes. Ten, kur aš gyvenu, visa taip maža, ir aš negaliu tau jos parodyti. Bet tai net geriau. Mano žvaigždė tau bus tik viena iš žvaigždžių. Todėl tau patiks žiūrėti į visas žvaigždes… Visos jos taps tavo draugėmis. Be to, aš turiu tau dovaną…

«Guarderai le stelle, la notte. È troppo piccolo da me perché ti possa mostrare dove si trova la mia stella. È meglio così. La mia stella sarà per te una delle stelle. Allora, tutte le stelle, ti piacerà guardarle… Tutte, saranno tue amiche. E poi ti voglio fare un regalo…»

Jis ir vėl nusijuokė.

Rise ancora.

— Ak, mažyli, mažyli, kaip man patinka, kai tu juokiesi!

«Ah! ometto, ometto mio, mi piace sentire questo riso!»

— Tai ir bus mano dovana… tai bus kaip su vandeniu…

«E sarà proprio questo il mio regalo… sarà come per l’acqua…»

— Ką tu nori pasakyti?

«Che cosa vuoi dire?»

— Žvaigždės žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieniems — keliautojams — žvaigždės rodo kelią. Kitiems jos tėra mažos švieselės. Dar kitiems — mokslininkams — penas apmąstymams. Mano verslininkui jos buvo auksas. Tačiau šiems žmonėms žvaigždės nebylios. O tavo žvaigždės bus ypatingos…

«Gli uomini hanno delle stelle che non sono le stesse. Per gli uni, quelli che viaggiano, le stelle sono delle guide. Per altri non sono che delle piccole luci. Per altri, che sono dei sapienti, sono dei problemi. Per il mio uomo d’affari erano dell’oro. Ma tutte queste stelle stanno zitte. Tu, tu avrai delle stelle come nessuno ha…»

— Ką tu nori pasakyti?

«Che cosa vuoi dire?»

— Kai naktį žvelgsi į dangų, vien dėl to, kad aš gyvensiu vienoje iš jų ir juoksiuosi vienoje iš jų, tau atrodys, tarsi juokiasi visos žvaigždės. Tik tu vienas turėsi žvaigždes, kurios moka juoktis!

«Quando tu guarderai il cielo, la notte, visto che io abiterò in una di esse, visto che io riderò in una di esse, allora sarà per te come se tutte le stelle ridessero. Tu avrai, tu solo, delle stelle che sanno ridere!»

Ir jis dar kartą nusijuokė.

E rise ancora.

— Ir kai tu nusiraminsi (juk žmogus galų gale visada nusiramina), džiaugsies, kad kadaise buvai sutikęs mane. Tu visada būsi mano draugas. Ir norėsi juoktis su manimi. Kartais atversi langą — šiaip sau, dėl malonumo…

«E quando ti sarai consolato (ci si consola sempre), sarai contento di avermi conosciuto. Sarai sempre il mio amico. Avrai voglia di ridere con me. E aprirai a volte la finestra, così, per il piacere…

Ir tavo draugai nustebs pamatę, kad tu juokiesi žiūrėdamas į dangų. Tada jiems pasakysi: „Taip, taip, aš visada juokiuosi žiūrėdamas į žvaigždes!“ Ir jie pamanys, kad tu išsikraustei iš proto. Štai kokį bjaurų pokštą būsiu tau iškrėtęs…

E i tuoi amici saranno stupiti di vederti ridere guardando il cielo. Allora tu dirai: “Sì, le stelle mi fanno sempre ridere!” e ti crederanno pazzo. «T’avrò fatto un brutto scherzo…»

Ir jis vėl nusijuokė.

E rise ancora.

— Tarsi vietoj žvaigždžių tau būčiau padovanojęs daugybę mažų besijuokiančių skambalėlių…

«Sarà come se t’avessi dato, invece delle stelle, mucchi di sonagli che sanno ridere…»

Ir vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo:

E rise ancora. Poi ridivenne serio.

— Žinai… šiąnakt… tu neateik.

«Questa notte… sai, non venire».

— Aš tavęs nepaliksiu.

«Non ti lascerò».

— Tau pasirodys, kad man skauda… gal net atrodys, kad aš mirštu. Taip jau yra. Todėl nereikia į tai žiūrėti. Neverta…

«Sembrerà che io mi senta male… sembrerà un po’ che io muoia. È così. Non venire a vedere, non vale la pena…»

— Aš tavęs nepaliksiu.

«Non ti lascerò».

Bet jis buvo susirūpinęs.

Ma era preoccupato.

— Žinai… neateik dar ir dėl gyvatės. Kad tau neįgeltų… Gyvatės piktos. Jos gali įgelti tiesiog dėl malonumo…

«Ti dico questo… Anche per il serpente. Non bisogna che ti morda… I serpenti sono cattivi. Ti può mordere per il piacere di…»

— Aš tavęs nepaliksiu.

«Non ti lascerò».

Tačiau viena mintis jį nuramino:

Ma qualcosa lo rassicurò:

— Tiesa, antram įkandimui jos nebeturi nuodų…

«È vero che non hanno più veleno per il secondo morso…»

Tą naktį nepastebėjau, kada jis leidosi į kelią. Jis paspruko tyliai. Kai man pavyko jį pasivyti, jis žingsniavo ryžtingai, greitu žingsniu.

Quella notte non lo vidi mettersi in cammino. Si era dileguato senza far rumore. Quando riuscii a raggiungerlo camminava deciso, con un passo rapido.

— O, čia tu… — ištarė jis ir paėmė man už rankos.

Mi disse solamente: «Ah! sei qui…»

Bet vis dar sielojosi.

E mi prese per mano. Ma ancora si tormentava:

— Be reikalo atėjai. Tau bus skaudu. Atrodys, kad aš miręs, bet tai bus netiesa…

«Hai avuto torto. Avrai dispiacere. Sembrerò morto e non sarà vero…»

Aš tylėjau.

Io stavo zitto.

— Supranti… Tai pernelyg toli. Aš negaliu ten nusinešti savo kūno. Jis per sunkus.

«Capisci? È troppo lontano. Non posso portare appresso il mio corpo. È troppo pesante».

Aš tylėjau.

Io stavo zitto.

— Tai bus panašu į seną pamirštą žievę. Bet senos žievės neatrodo liūdnai…

«Ma sarà come una vecchia scorza abbandonata. Non sono tristi le vecchie scorze…»

Aš tylėjau.

Io stavo zitto.

Jis truputį nusiminė. Bet sukaupęs paskutines jėgas tarė:

Si scoraggiò un poco. Ma fece ancora uno sforzo:

— Žinai, bus labai miela. Aš taip pat žiūrėsiu į žvaigždes. Ir visos žvaigždės bus šuliniai surūdijusiais skridiniais. Ir kiekviena žvaigždė man įpils vandens atsigerti…

«Sarà bello, sai. Anch’io guarderò le stelle. Tutte le stelle saranno dei pozzi con una carrucola arrugginita. Tutte le stelle mi verseranno da bere…»

Aš tylėjau.

Io stavo zitto.

— Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų skambalėlių, o aš turėsiu penkis šimtus milijonų šaltinių…

«Sarà talmente divertente! Tu avrai cinquecento milioni di sonagli, io avrò cinquecento milioni di fontane…»

Ir jis taip pat nutilo. Verkė…

E tacque anche lui perché piangeva.

— Štai čia. Leisk man žengti dar vieną žingsnį vienam.

«È là. Lasciami fare un passo da solo».

Ir jis atsisėdo, nes bijojo.

Si sedette perché aveva paura.

Paskui tarė:

E disse ancora:

— Žinai… mano gėlė… Aš esu už ją atsakingas! O ji tokia silpna! Ir tokia naivi! Ir turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio…

«Sai… il mio fiore… ne sono responsabile! Ed è talmente debole e talmente ingenuo. Ha quattro spine da niente per proteggersi dal mondo…»

Aš taip pat atsisėdau, nes nebeįstengiau stovėti. Jis tarė:

Mi sedetti anch’io perché non potevo più stare in piedi. Disse:

— Na… štai ir viskas…

«Ecco… è tutto qui…»

Truputėlį padvejojęs atsistojo. Žengė žingsnį. Aš neįstengiau nė krustelėti.

Esitò ancora un poco, poi si rialzò. Fece un passo. Io non potevo muovermi.

Prie jo kulkšnies blykstelėjo geltonas žaibas, ir viskas. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Paskui pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis. Nepasigirdo nė garso — jį sugėrė smėlis.

Non ci fu che un guizzo giallo vicino alla sua caviglia. Rimase immobile per un istante. Non gridò. Cadde dolcemente come cade un albero. Non fece neppure rumore sulla sabbia.

XXVII

XXVII

Ir štai jau praėjo šešeri metai… Aš dar niekam nepasakojau šios istorijos. Kai grįžau, draugai, su kuriais susitikau, džiaugėsi vėl matydami mane gyvą. Man buvo liūdna, bet jiems sakiau: „Aš pavargęs…“

Ed ora, certo, sono già passati sei anni. Non ho ancora mai raccontata questa storia. Gli amici che mi hanno rivisto erano molto contenti di rivedermi vivo. Ero triste, ma dicevo: «È la stanchezza…»

Dabar aš jau kiek apsiraminęs. Nors… nevisiškai ramus. Bet aš žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neradau jo kūno. Šiaip ar taip, jis nebuvo labai sunkus… O naktimis man patinka klausytis Jis pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis žvaigždžių. Atrodo, klausaisi penkių šimtų milijonų skambalėlių…

Ora mi sono un po’ consolato. Cioè… non del tutto. Ma so che è ritornato nel suo pianeta, perché al levar del giorno, non ho ritrovato il suo corpo. Non era un corpo molto pesante… E mi piace la notte ascoltare le stelle. Sono come cinquecento milioni di sonagli…

Tačiau man neduoda ramybės vienas keistas dalykas. Piešdamas antsnukį mažojo princo avelei pamiršau nupiešti odinį diržiuką! Mažasis princas niekada negalės jo užmauti avelei.

Ma ecco che accade una cosa straordinaria. Alla museruola disegnata per il piccolo principe, ho dimenticato di aggiungere la correggia di cuoio! Non avrà mai potuto mettere la museruola alla pecora. Allora mi domando: «Che cosa sarà successo sul suo pianeta? Forse la pecora ha mangiato il fiore…»

Taigi aš klausiu savęs: „Kas atsitiko jo planetoje? Gal avelė suėdė gėlę?..“ O kartais sakau sau: „Ne, žinoma, ne! Mažasis princas kasnakt pavožia savo gėlę po stikliniu gaubtu ir akylai saugo savo avelę…“ Tada būna laimingas. Ir tyliai juokiasi visos žvaigždės.

Tal altra mi dico: «Certamente no! Il piccolo principe mette il suo fiore tutte le notti sotto la sua campana di vetro, e sorveglia bene la sua pecora…» Allora sono felice. E tutte le stelle ridono dolcemente.

Bet paskui pagalvoju: „Kartais būname išsiblaškę, ir tada visko gali atsitikti. O gal vieną vakarą jis užmiršo stiklinį gaubtą arba naktį į lauką išslinko avelė…“ Ir tada visi skambalėliai virsta ašaromis!..

Tal altra ancora mi dico: «Una volta o l’altra si distrae e questo basta! Ha dimenticato una sera la campana di vetro, oppure la pecora è uscita senza far rumore durante la notte…» Allora i sonagli si cambiano tutti in lacrime!

Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip pat mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei jos nesuėdė…

È tutto un grande mistero! Per voi che pure volete bene al piccolo principe, come per me, tutto cambia nell’universo se in qualche luogo, non si sa dove, una pecora che non conosciamo ha, sì o no, mangiato una rosa.

Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: „Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…

Guardate il cielo e domandatevi: la pecora ha mangiato o non ha mangiato il fiore? E vedrete che tutto cambia…

Bet joks suaugęs žmogus niekada nesupras, kaip tai svarbu!

Ma i grandi non capiranno mai che questo abbia tanta importanza.

Šis vaizdas man gražiausias ir liūdniausias pasaulyje. Čia ta pati vieta kaip ir ankstesniame puslapyje, bet aš nupiešiau ją dar kartą, kad geriau įsižiūrėtumėte. Kaip tik čia mažasis princas pasirodė Žemėje, paskui dingo.

Questo è per me il più bello e il più triste paesaggio del mondo. È lo stesso paesaggio della pagina precedente, ma l’ho disegnato un’altra volta perché voi lo vediate bene. È qui che il piccolo principe è apparso sulla Terra e poi è sparito.

Įsižiūrėkit atidžiai į šį vaizdą, kad tikrai jį atpažintumėte, jeigu kada nors į Afriką keliausite dykuma. Ir jeigu jums teks keliauti ta vieta, maldauju: neskubėkit, palūkuriuokit po šia žvaigžde!

Guardate attentamente questo paesaggio per essere sicuri di riconoscerlo se un giorno farete un viaggio in Africa, nel deserto. E se vi capita di passare di là, vi supplico, non vi affrettate, fermatevi un momento sotto le stelle!

Ir jeigu prie jūsų prieis auksaplaukis vaikiukas, jei jis nusijuoks ir jei nieko neatsakys klausiamas, jūs, žinoma, atspėsite, kas jis. Todėl maloniai prašau: neleiskit man liūdėti ir kuo greičiau parašykit, kad jis grįžo…

E se allora un bambino vi viene incontro, se ride, se ha i capelli d’oro, se non risponde quando lo si interroga, voi indovinerete certo chi è. Ebbene, siate gentili! Non lasciatemi così triste: scrivetemi subito che è ritornato…

1943

1943