Mažasis princas taip supyko, kad net visas išbalo.

Il piccolo principe adesso era bianco di collera.

— Milijonus metų gėlės augina dyglius. Ir milijonus metų avelės vis tiek ėda gėles. Tad argi nerimta bandyti suprasti, kodėl jos taip stengiasi išsiauginti dyglius, kurie niekam nereikalingi? Argi tau neatrodo svarbus avių ir gėlių karas? Argi tai ne rimčiau ir ne svarbiau už storo pono raudonu veidu aritmetiką?

«Da migliaia di anni i fiori fabbricano le spine. Da migliaia di anni le pecore mangiano tuttavia i fiori. «E non è una cosa seria cercare di capire perché i fiori si danno tanto da fare per fabbricarsi delle spine che non servono a niente? Non è importante la guerra fra le pecore e i fiori? Non è più serio e più importante delle addizioni di un grosso signore rosso?

Ir jei aš pažįstu vienintelę gėlę pasaulyje, kuri auga tik mano planetoje ir kurią vieną rytą staiga gali sušlemšti avelė, net nesuvokdama ką daro, — argi tai nesvarbu?

E se io conosco un fiore unico al mondo, che non esiste da nessuna parte, altro che nel mio pianeta, e che una piccola pecora può distruggere di colpo, così un mattino, senza rendersi conto di quello che fa, non è importante questo!»

Jis išraudo, paskui kalbėjo toliau:

Arrossi, poi riprese:

— Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia. Jis žiūri į žvaigždes ir sako: „Kažkurioje jų gyvena mano gėlė…“ Tačiau jei avelė suės gėlę, jam atrodys, kad staiga užgeso visos žvaigždės! O tu manai, kad tai nesvarbu!

«Se qualcuno ama un fiore, di cui esiste un solo esemplare in milioni e milioni di stelle, questo basta a farlo felice quando Io guarda.
«E lui si dice: “Il mio fiore è là in qualche luogo.”
«Ma se la pecora mangia il fiore, è come se per lui tutto a un tratto, tutte le stelle si spegnessero! E non è importante questo!»

Jis neįstengė pasakyti nieko daugiau, nes ūmai pratrūko raudoti. Sutemo. Aš numečiau įrankius. Man jau neberūpėjo nei plaktukas, nei varžtas, nei troškulys ar mirtis. Vienoje žvaigždėje, planetoje, mano planetoje, vardu Žemė, raudojo mažasis princas ir jį reikėjo paguosti! Paėmiau jį ant rankų. Ėmiau sūpuoti. Guodžiau jį:

Non poté proseguire. Scoppiò bruscamente in singhiozzi. Era caduta la notte. Avevo abbandonato i miei utensili. Me ne infischiavo del mio martello, del mio bullone, della sete e della morte. Su di una stella, un pianeta, il mio, la Terra, c’era un piccolo principe da consolare! Lo presi in braccio. Lo cullai. Gli dicevo:

„Tavo mylimai gėlei negresia joks pavojus… Aš nupiešiu tavo avelei antsnukį… Aš nupiešiu tavo gėlei šarvus… Aš…“

«Il fiore che tu ami non è in pericolo… Disegnerò una museruola per la tua pecora… e una corazza per il tuo fiore… Io…».

Nežinojau, ką dar jam pasakyti. Jaučiausi tikras stuo33 brys. Nežinojau, kaip jį pasiekti, kaip jį pasivyti… Juk ašarų šalis tokia paslaptinga!

Non sapevo bene che cosa dirgli. Mi sentivo molto maldestro. Non sapevo come toccarlo, come raggiungerlo… Il paese delle lacrime è così misterioso.

VIII

VIII

Labai greitai išmokau geriau pažinti tą gėlę. Mažojo princo planetoje visada augo labai paprastos gėlės, tik su viena žiedlapių eilute, jos neužėmė daug vietos ir niekam netrukdė. Išsiskleisdavo rytą žolėje, o vakare nuvysdavo.

Imparai ben presto a conoscere meglio questo fiore. C’erano sempre stati sul pianeta del piccolo principe dei fiori molto semplici, ornati di una sola raggiera di petali, che non tenevano posto e non disturbavano nessuno. Apparivano un mattino nell’erba e si spegnevano la sera.

Bet vieną dieną iš sėklos, atpūstos iš nežinia kur, išaugo nauja gėlė, ir mažasis princas nenuleido akių nuo daigelio, nė kiek nepanašaus į kitus daigelius. Juk tai galėjo būti nauja baobabų rūšis.

Ma questo era spuntato un giorno, da un seme venuto chissà da dove, e il piccolo principe aveva sorvegliato da vicino questo ramoscello che non assomigliava a nessun altro ramoscello. Poteva essere una nuova specie di baobab.

Bet augalėlis greitai liovėsi stiebęsis aukštyn ir ėmė krauti žiedą. Mažasis princas, stebėdamas, kaip brinksta didžiulis pumpuras, nujautė, kad iš jo išeis kažkas stebuklinga. Tačiau gėlė vis puošėsi užsidariusi žaliame kambarėlyje, vis rinkosi spalvas.

Ma l’arbusto cessò presto di crescere e cominciò a preparare un fiore. Il piccolo principe, che assisteva alla formazione di un bocciolo enorme, sentiva che ne sarebbe uscita un’apparizione miracolosa, ma il fiore non smetteva più di prepararsi ad essere bello, al riparo della sua camera verde.

Ji rengėsi lėtai, pamažu derino savo žiedlapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi, tarsi kokia aguona. Norėjo pasirodyti tik tada, kai visiškai suspindės jos grožis. O taip! Ji buvo tikra koketė!

Sceglieva con cura i suoi colori, si vestiva lentamente, aggiustava i suoi petali ad uno ad uno. Non voleva uscire sgualcito come un papavero. Non voleva apparire che nel pieno splendore della sua bellezza. Eh, sì, c’era una gran civetteria in tutto questo!

Paslaptingas pasirengimas truko dienų dienas. Pagaliau vieną rytą, per patį saulės tekėjimą, ji išsiskleidė.

La sua misteriosa toeletta era durata giorni e giorni. E poi, ecco che un mattino, proprio all’ora del levar del sole, si era mostrato.

Ir toji gražuolė, kuri taip triūsė, nusižiovavo:

E lui, che aveva lavorato con tanta precisione, disse sbadigliando:

— Ak, aš dar ne visai išsibudinusi… Prašau man atleisti… Aš dar visa susivėlusi…

«Ah! mi sveglio ora. Ti chiedo scusa… sono ancora tutto spettinato…»

Bet mažasis princas neįstengė sulaikyti susižavėjimo ir sušuko:

Il piccolo principe allora non poté frenare la sua ammirazione:

— Kokia jūs graži!

«Come sei bello!»

— Tikrai? — tyliai atitarė gėlė. — Ir gimiau kartu su saule…

«Vero», rispose dolcemente il fiore, «e sono nato insieme al sole…»

Mažasis princas, žinoma, suprato, kad gėlė nelabai kukli, bet ji buvo tokia žavi!

Il piccolo principe indovinò che non era molto modesto, ma era così commovente!

— Manau, metas pusryčiauti, — netrukus pridūrė ji. — Gal malonėsite pagalvoti ir apie mane?..

«Credo che sia l’ora del caffè e latte», aveva soggiunto, «vorresti pensare a me…»

Ir mažasis princas, visiškai sutrikęs, susirado laistytuvą ir palaistė gėlę.

E il piccolo principe, tutto confuso, andò a cercare un innaffiatoio di acqua fresca e servi al fiore la sua colazione.

Gėlė labai greitai nukamavo princą savo aikštinga tuštybe. Pavyzdžiui, vieną dieną kalbėdama apie savo keturis dyglius, ji mažajam princui tarė:

Così l’aveva ben presto tormentato con la sua vanità un poco ombrosa. Per esempio, un giorno, parlando delle sue quattro spine, gli aveva detto:

— Tegu ateina tigrai su savo nagais!

«Possono venire le tigri, con i loro artigli!»

— Mano planetoje nėra tigrų, — paprieštaravo mažasis princas. — Be to, tigrai neėda žolės.

«Non ci sono tigri sul mio pianeta», aveva obiettato il piccolo principe, «e poi le tigri non mangiano l’erba».

— Aš ne žolė, — tyliai atsakė gėlė.

«Io non sono un’erba», aveva dolcemente risposto il fiore.

— Atleiskite man…

«Scusami…»

— Aš nebijau tigrų, bet siaubingai nekenčiu skersvėjų. Ar jūs kartais neturėtumėte kokios pertvaros?

«Non ho paura delle tigri, ma ho orrore delle correnti d’aria… Non avresti per caso un paravento?»

„Ji siaubingai bijo skersvėjų, — pagalvojo princas, — o augalui tai tikra nelaimė. Ši gėlė iš tiesų labai opi…

«Orrore delle correnti d’aria?
«È un po’ grave per una pianta», aveva osservato il piccolo principe. «È molto complicato questo fiore…»

— Vakare uždengsite mane stikliniu gaubtu. Čia pas jus labai šalta. Ir labai nepatogu. Ten, iš kur aš atvykau…

«Alla sera mi metterai al riparo sotto a una campana di vetro. Fa molto freddo qui da te… Non è una sistemazione che mi soddisfi. Da dove vengo io…»

Tačiau ji nebaigė sakinio. Juk ji atsirado čia kaip sėkla ir nieko negalėjo žinoti apie kitus pasaulius. Susigėdusi, kad buvo užklupta pradedanti taip naiviai meluoti, porą kartų kostelėjo, kad mažasis princas pasijustų kaltas.

Ma si era interrotto. Era venuto sotto forma di seme. Non poteva conoscere nulla degli altri mondi. Umiliato di essersi lasciato sorprendere a dire una bugia così ingenua, aveva tossito due o tre volte, per mettere il piccolo principe dalla parte del torto…

— O pertvara?

«E questo paravento?…»

— Norėjau eiti jos atnešti, bet jūs kalbėjotės su manimi!

«Andavo a cercarlo, ma tu mi parlavi!»

Tada ji sukosėjo smarkiau: tegu jį pagraužia sąžinė!

Allora aveva forzato la sua tosse per fargli venire dei rimorsi.

Nors mažasis princas ir nuoširdžiai pamilo gėlę, greitai ėmė ja abejoti. Į tuščius žodžius jis pažiūrėjo rimtai ir tapo labai nelaimingas.

Così il piccolo principe, nonostante tutta la buona volontà del suo amore, aveva cominciato a dubitare di lui. Aveva preso sul serio delle parole senza importanza che l’avevano reso infelice.

— Nereikėjo jos klausyti, — prisipažino jis man vieną dieną. Niekad nereikia klausyti, ką kalba gėlės. Į jas tiesiog reikia žiūrėti ir mėgautis jų kvapu. Mano gėlė iškvepino visą planetą, bet aš nemokėjau ja džiaugtis. Tos kalbos apie tigrus ir nagus turėjo mane sugraudinti, bet aš tik susierzinau…

«Avrei dovuto non ascoltarlo», mi confidò un giorno, «non bisogna mai ascoltare i fiori. Basta guardarli e respirarli. Il mio, profumava il mio pianeta, ma non sapevo rallegrarmene. Quella storia degli artigli, che mi aveva tanto raggelato, avrebbe dovuto intenerirmi».

Ir jis dar prisipažino:

E mi confidò ancora:

— Tada aš neįstengiau nieko suprasti! Turėjau ją vertinti ne pagal žodžius, o pagal darbus. Ji dovanojo man savo aromatą ir spindesį. Man nereikėjo bėgti nuo jos! Už tų apgailėtinų jos gudrybių turėjau įžvelgti slepiamą švelnumą. Gėlės tokios prieš38 taringos! Bet aš buvau per jaunas ir nemokėjau jos mylėti.

«Non ho saputo capire niente allora! Avrei dovuto giudicarlo dagli atti, non dalle parole. Mi profumava e mi illuminava. Non avrei mai dovuto venirmene via! Avrei dovuto indovinare la sua tenerezza dietro le piccole astuzie. I fiori sono così contraddittori! Ma ero troppo giovane per saperlo amare».

IX

IX

Manau, kad pabėgti jam padėjo išskrendantys laukiniai paukščiai. Išvykimo dieną jis kruopščiai apsišvarino savo planetoje. Rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius. Jis turėjo du veikiančius ugnikalnius. Ant jų buvo labai patogu ryte pasišildyti pusrytį.

Io credo che egli approfittò, per venirsene via, di una migrazione di uccelli selvatici. Il mattino della partenza mise bene in ordine il suo pianeta. Spazzò accuratamente il camino dei suoi vulcani in attività. Possedeva due vulcani in attività. Ed era molto comodo per far scaldare la colazione del mattino.

Be to, dar turėjo vieną užgesusį ugnikalnį. „Bet ką gali žinoti“, — sakydavo jis. Tad išvalė ir užgesusį ugnikalnį. Jei ugnikalnį gerai išvalai, jis dega ramiai, vienodai ir niekad neišsiveržia. Išsiveržęs ugnikalnis liepsnoja kaip židinys.

E possedeva anche un vulcano spento. Ma, come lui diceva, «non si sa mai» e così spazzò anche il camino del vulcano spento. Se i camini sono ben puliti, bruciano piano piano, regolarmente, senza eruzioni. Le eruzioni vulcaniche sono come gli scoppi nei caminetti.

Žinoma, savo Žemėje mes esame per maži, kad galėtume išsivalyti ugnikalnius. Todėl jie mums suteikia labai daug rūpesčių.

È evidente che sulla nostra terra noi siamo troppo piccoli per poter spazzare il camino dei nostri vulcani ed è per questo che ci danno tanti guai.

Mažasis princas — truputį gailėdamasis — taip pat išrovė paskutinius baobabų daigus. Jis manė niekad čia negrįšiąs. Tačiau tą rytą visi tie įprasti darbai jam pasirodė nepaprastai mieli.

Il piccolo principe strappò anche con una certa malinconia gli ultimi germogli dei baobab. Credeva di non ritornare più. Ma tutti quei lavori consueti gli sembravano, quel mattino, estremamente dolci.

Ir kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ketino ją pavožti po gaubtu, pajuto, kad akyse jam tvenkiasi ašaros.

E quando innaffiò per l’ultima volta il suo fiore, e si preparò a metterlo al riparo sotto la campana di vetro, scopri che aveva una gran voglia di piangere.

— Sudie, — tarė jis gėlei.

«Addio», disse al fiore.

Bet ji neatsakė.

Ma il fiore non rispose.

— Sudie, — pakartojo jis.

«Addio», ripeté.

Gėlė kostelėjo. Tačiau ne dėl slogos.

Il fiore tossi. Ma non era perché fosse raffreddato.

— Aš elgiausi kvailai, — pagaliau tarė ji. — Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.

«Sono stato uno sciocco», disse finalmente, «scusami, e cerca di essere felice».

Jis nustebo neišgirdęs priekaištų. Tiesiog stovėjo sutrikęs su stikliniu gaubtu rankoje. Tokio romaus švelnumo jis nesuprato.

Fu sorpreso dalla mancanza di rimproveri. Ne rimase sconcertato, con la campana di vetro per aria. Non capiva quella calma dolcezza.

— Žinoma, aš tave myliu, — tarė gėlė. — Aš kalta, kad tu to nežinojai. Nesvarbu. Tačiau tu buvai toks pat kvailas kaip ir aš. Pasistenk būti laimingas… Ir padėk šį gaubtą, man daugiau jo nereikia.

«Ma sì, ti voglio bene», disse il fiore, «e tu non l’hai saputo per colpa mia. Questo non ha importanza, ma sei stato sciocco quanto me. Cerca di essere felice. Lascia questa campana di vetro, non la voglio più».

— Bet vėjas…

«Ma il vento…»

Jis rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius — Ne tokia aš jau ir peršalus… Gaivus nakties oras man bus į naudą. Juk aš gėlė.

«Non sono così raffreddato. L’aria fresca della notte mi farà bene. Sono un fiore».

— Bet visokie gyvūnai…

«Ma le bestie…»

— Turiu pakęsti vieną kitą vikšriuką, jei noriu susipažinti su drugeliais. Regis, jie nepaprastai gražūs. Antraip kas gi mane aplankys? Tu juk būsi toli. O didelių gyvūnų aš nebijau. Aš turiu nagus.

«Devo pur sopportare qualche bruco se voglio conoscere le farfalle, sembra che siano così belle. Se no chi verrà a farmi visita? Tu sarai lontano e delle grosse bestie non ho paura. Ho i miei artigli».

Ir ji, naivi kaip visada, parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:

E mostrava ingenuamente le sue quattro spine. Poi continuò:

— Nestoviniuok čia, tai nervina. Jei nusprendei iškeliauti, keliauk.

«Non indugiare così, è irritante. Hai deciso di partire e allora vattene».

Ji nenorėjo, kad jis matytų ją verkiančią. Tai buvo labai išdidi gėlė…

Perché non voleva che io lo vedessi piangere. Era un fiore così orgoglioso…

X

X

Arčiausiai prie mažojo princo planetos buvo asteroidai 325, 326, 327, 328, 329 ir 330. Tad jis pirmiausia aplankė juos — juk reikėjo rasti ką veikti, be to, kai ko ir pasimokyti.

Il piccolo principe si trovava nella regione degli asteroidi 325, 326, 327, 328, 329 e 330. Cominciò a visitarli per cercare un’occupazione e per istruirsi.

Pirmajame asteroide gyveno karalius. Apsirengęs purpuru ir šermuonėlių kailiais, jis sėdėjo soste — labai paprastame ir sykiu didingame.

Il primo asteroide era abitato da un re. Il re, vestito di porpora e d’ermellino, sedeva su un trono molto semplice e nello stesso tempo maestoso.

— Na štai ir valdinys! — sušuko karalius, išvydęs mažąjį princą.

«Ah! ecco un suddito», esclamò il re appena vide il piccolo principe.

O mažasis princas nusistebėjo: „Kaip jis mane pažino, jei niekad anksčiau manęs nėra matęs?“

E il piccolo principe si domandò: «Come può riconoscermi se non mi ha mai visto?»

Jis nežinojo, kad karaliai žiūri į pasaulį labai paprastai. Jiems visi žmonės — valdiniai.

Non sapeva che per i re il mondo è molto semplificato. Tutti gli uomini sono dei sudditi.

— Nagi, prieik arčiau, kad geriau tave matyčiau, — paliepė karalius, labai išdidus, kad gali būti kam nors karalius.

«Avvicinati che ti veda meglio», gli disse il re che era molto fiero di essere finalmente re per qualcuno.

Mažasis princas akimis apieškojo kur atsisėsti, tačiau visą planetą buvo užklojusi nuostabi šermuonėlių mantija. Tad liko stovėti, o kadangi buvo pavargęs, nusižiovavo.

Il piccolo principe cercò con gli occhi dove potersi sedere, ma il pianeta era tutto occupato dal magnifico manto di ermellino. Dovette rimanere in piedi, ma era tanto stanco che sbadigliò.

— Etiketas neleidžia žiovauti karaliaus akivaizdoje, — tarė monarchas. — Aš tau draudžiu žiovauti.

«È contro all’etichetta sbadigliare alla presenza di un re», gli disse il monarca, «te lo proibisco».

— Kad negaliu susilaikyti, — sumišęs atsakė mažasis princas. — Ilgai keliavau ir visai nemiegojau…

«Non posso farne a meno», rispose tutto confuso il piccolo principe. «Ho fatto un lungo viaggio e non ho dormito…»

— Tada, — paliepė karalius, — aš tau įsakau žiovauti. Jau daugelį metų nemačiau nieko žiovaujant. Žiovavimas man įdomybė. Na, dar nusižiovauk. Tai įsakymas.

«Allora», gli disse il re, «ti ordino di sbadigliare. Sono anni che non vedo qualcuno che sbadiglia, e gli sbadigli sono una curiosità per me. Avanti! Sbadiglia ancora. È un ordine».

— Kad aš nedrįstu… nebegaliu… — atsakė mažasis princas rausdamas.

«Mi avete intimidito… non posso più», disse il piccolo principe arrossendo.

— Hm… hm. Tada… — tarė karalius, — aš įsakau tau kartais žiovauti, kartais…

«Hum! hum!» rispose il re. «Allora io… io ti ordino di sbadigliare un po’ e un po’…»

Karalius truputį susipainiojo ir atrodė įsižeidęs.

Borbottò qualche cosa e sembrò seccato.

Juk karaliui svarbiausia — kad būtų gerbiamas jo autoritetas. Jis nepakentė neklusnumo. Jis buvo absoliutus monarchas. Tačiau labai geras, todėl duodavo protingus įsakymus.

Perché il re teneva assolutamente a che la sua autorità fosse rispettata. Non tollerava la disubbidienza. Era un monarca assoluto. Ma siccome era molto buono, dava degli ordini ragionevoli.

„Jei aš įsakyčiau, — mėgdavo jis kartoti, — jei aš įsakyčiau kokiam nors generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas nepaklustų, būčiau kaltas aš, o ne generolas.

«Se ordinassi», diceva abitualmente, «se ordinassi a un generale di trasformarsi in un uccello marino, e se il generale non ubbidisse, non sarebbe colpa del generale. Sarebbe colpa mia».

— Ar aš galiu atsisėsti? — nedrąsiai paklausė mažasis princas.

«Posso sedermi?» s’informò timidamente il piccolo principe.

— Aš tau įsakau sėstis, — atsakė karalius ir patraukė vieną šermuonėlių mantijos skverną.

«Ti ordino di sederti», gli rispose il re che ritirò maestosamente una falda del suo mantello di ermellino.

Tačiau mažasis princas nesiliovė stebėjęsis. Planeta juk tokia maža. Kam gi karalius viešpatauja?

Il piccolo principe era molto stupito. Il pianeta era piccolissimo e allora su che cosa il re poteva regnare?

— Jūsų Didenybe… — tarė jis, — prašau man atleisti, bet noriu jūsų paklausti…

«Sire», gli disse, «scusatemi se vi interrogo…»

— Aš tau įsakau manęs paklausti, — greitai atšovė karalius.

«Ti ordino di interrogarmi», si affrettò a rispondere il re.

— Jūsų Didenybe… Kam jūs viešpataujate?

«Sire, su che cosa regnate?»

— Viskam, — labai paprastai atsakė karalius.

«Su tutto», rispose il re con grande semplicità.

— Viskam?

«Su tutto?»

Karalius santūriu mostu parodė į savo planetą, į kitas planetas ir žvaigždes.

Il re con un gesto discreto indicò il suo pianeta, gli altri pianeti, e le stelle.

— Viskam? — paklausė mažasis princas.

«Su tutto questo?» domandò il piccolo principe.

— Viskam… — atsakė karalius.

«Su tutto questo…» rispose il re.

Mat jis buvo ne tik absoliutus monarchas, bet ir viso pasaulio valdovas.

Perché non era solamente un monarca assoluto, ma era un monarca universale.

— Tai jums paklūsta ir žvaigždės?

«E le stelle vi ubbidiscono?»

— Žinoma, — atsakė karalius. — Jos paklūsta akimirksniu. Aš nepakenčiu neklusnumo.

«Certamente», gli disse il re. «Mi ubbidiscono immediatamente. Non tollero l’indisciplina».

Mažąjį princą tokia galia tiesiog pakerėjo. Jei jis būtų toks galingas, grožėtųsi saulėlydžiu ne keturiasdešimt keturis kartus per dieną, o septyniasdešimt du, o gal net šimtą ar du šimtus kartų, ir jam net nereikėtų stumdyti iš vienos vietos į kitą savo kėdės!

Un tale potere meravigliò il piccolo principe. Se l’avesse avuto lui, avrebbe potuto assistere non a quarantatre, ma a settantadue, o anche a cento, a duecento tramonti nella stessa giornata, senza dover spostare mai la sua sedia!

Tą akimirką prisiminus savo paliktą mažąją planetą jam sugrudo širdis, todėl sukaupęs drąsą paprašė karalių malonės:

E sentendosi un po’ triste al pensiero del suo piccolo pianeta abbandonato, si azzardò a sollecitare una grazia dal re:

— Aš norėčiau pažiūrėti į saulėlydį… Suteikite man malonumą… Įsakykite saulei leistis…

«Vorrei tanto vedere un tramonto… Fatemi questo piacere… Ordinate al sole di tramontare…»