Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

Ma non rispose alla mia domanda. Mi disse semplicemente:

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

«Un po’ d’acqua può far bene anche al cuore…»

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

Non compresi la sua risposta, ma stetti zitto… sapevo bene che non bisognava interrogarlo.

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

Era stanco. Si sedette. Mi sedetti accanto a lui. E dopo un silenzio disse ancora:

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

«Le stelle sono belle per un fiore che non si vede…»

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

Risposi: «Già», e guardai, senza parlare, le pieghe della sabbia sotto la luna.

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

«Il deserto è bello», soggiunse.

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

Ed era vero. Mi è sempre piaciuto il deserto. Ci si siede su una duna di sabbia. Non si vede nulla. Non si sente nulla. E tuttavia qualche cosa risplende in silenzio…

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

«Ciò che abbellisce il deserto», disse il piccolo principe, «è che nasconde un pozzo in qualche luogo…»

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

Fui sorpreso di capire d’un tratto quella misteriosa irradiazione della sabbia. Quando ero piccolo abitavo in una casa antica, e la leggenda raccontava che c’era un tesoro nascosto. Naturalmente nessuno ha mai potuto scoprirlo, né forse l’ha mai cercato. Eppure incantava tutta la casa. La mia casa nascondeva un segreto nel fondo del suo cuore…

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

«Sì», dissi al piccolo principe, «che si tratti di una casa, delle stelle o del deserto, quello che fa la loro bellezza è invisibile».

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

«Sono contento», disse il piccolo principe, «che tu sia d’accordo con la mia volpe».

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

Incominciava ad addormentarsi, io lo presi tra le braccia e mi rimisi in cammino. Ero commosso. Mi sembrava di portare un fragile tesoro. Mi sembrava pure che non ci fosse niente di più fragile sulla Terra.

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

Guardavo, alla luce della luna, quella fronte pallida, quegli occhi chiusi, quelle ciocche di capelli che tremavano al vento, e mi dicevo: «Questo che io vedo non è che la scorza. Il più importante è invisibile…»

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

E siccome le sue labbra semiaperte abbozzavano un mezzo sorriso mi dissi ancora: «Ecco ciò che mi commuove di più in questo piccolo principe addormentato: è la sua fedeltà a un fiore, è l’immagine di una rosa che risplende in lui come la fiamma di una lampada, anche quando dorme…» E lo pensavo ancora più fragile. Bisogna ben proteggere le lampade: un colpo di vento le può spegnere…

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

E così, camminando, scoprii il pozzo al levar del sole.

XXV

XXV

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

«Gli uomini», disse il piccolo principe, «si imbucano nei rapidi, ma non sanno più che cosa cercano. Allora si agitano, e girano intorno a se stessi…»

Paskui pridūrė:

E soggiunse:

— Ir visiškai veltui…

«Non vale la pena…»

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

Il pozzo che avevamo raggiunto non assomigliava ai pozzi sahariani. I pozzi sahariani sono dei semplici buchi scavati nella sabbia. Questo assomigliava a un pozzo di villaggio. Ma non c’era alcun villaggio intorno, e mi sembrava di sognare.

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

«E strano», dissi al piccolo principe, «è tutto pronto: la carrucola, il secchio e la corda…»

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

Rise, toccò la corda, mise in moto la carrucola. E la carrucola gemette come geme una vecchia banderuola dopo che il vento ha dormito a lungo.

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

«Senti», disse il piccolo principe, «noi svegliamo questo pozzo e lui canta…»

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

Non volevo che facesse uno sforzo.

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

«Lasciami fare», gli dissi, «è troppo pesante per te».

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

Lentamente issai il secchio fino all’orlo del pozzo. Lo misi bene in equilibrio. Nelle mie orecchie perdurava il canto della carrucola e nell’acqua che tremava ancora, vedevo tremare il sole.

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

«Ho sete di questa acqua», disse il piccolo principe, «dammi da bere…»

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

E capii quello che aveva cercato!

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

Sollevai il secchio fino alle sue labbra. Bevette con gli occhi chiusi. Era dolce come una festa. Quest’acqua era ben altra cosa che un alimento. Era nata dalla marcia sotto le stelle, dal canto della carrucola, dallo sforzo delle mie braccia. Faceva bene al cuore, come un dono.

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

Quando ero piccolo, le luci dell’albero di Natale, la musica della Messa di mezzanotte, la dolcezza dei sorrisi, facevano risplendere i doni di Natale che ricevevo.

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

«Da te, gli uomini», disse il piccolo principe, «coltivano cinquemila rose nello stesso giardino… e non trovano quello che cercano…»

— Neranda, — atsakiau.

«Non lo trovano», risposi.

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

«E tuttavia quello che cercano potrebbe essere trovato in una sola rosa o in un po’ d’acqua…»

— Žinoma, — atsakiau.

«Certo», risposi.

Mažasis princas pridūrė:

E il piccolo principe soggiunse:

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

«Ma gli occhi sono ciechi. Bisogna cercare col cuore».

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

Avevo bevuto. Respiravo bene. La sabbia, al levar del sole, era color del miele. Ero felice anche di questo color di miele. Perché mi sentivo invece angustiato?

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

«Devi mantenere la tua promessa», mi disse dolcemente il piccolo principe, che di nuovo si era seduto vicino a me.

— Kokį pažadą?

«Quale promessa?»

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

«Sai… una museruola per la mia pecora… sono responsabile di quel fiore!»

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

Tirai fuori dalla tasca i miei schizzi. Il piccolo principe li vide e disse ridendo:

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

«I tuoi baobab assomigliano un po’ a dei cavoli…»

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

«Oh!» Io, che ero così fiero dei baobab!

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

«La tua volpe… le sue orecchie… assomigliano un po’ a delle corna… e sono troppo lunghe!»

Jis ir vėl nusijuokė.

E rise ancora.

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

«Sei ingiusto, ometto, non sapevo disegnare altro che boa dal di dentro e dal di fuori».

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

«Oh, andrà bene», disse, «i bambini capiscono».

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

Disegnai dunque una museruola. E avevo il cuore stretto consegnandogliela:

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

«Hai dei progetti che ignoro…»

Tačiau jis neatsakė.

Ma non mi rispose. Mi disse:

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

«Sai, la mia caduta sulla Terra… sarà domani l’anniversario…»

Paskui patylėjęs pridūrė:

Poi, dopo un silenzio, disse ancora:

— Nukritau visai netoli šios vietos…

«Ero caduto qui vicino…»

Ir paraudo.

Ed arrossi.

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

Di nuovo, senza capire il perché, provai uno strano dispiacere.

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

Tuttavia una domanda mi venne alle labbra: «Allora, non è per caso, che il mattino in cui ti ho conosciuto, tu passeggiavi tutto solo a mille miglia da qualsiasi regione abitata! Ritornavi verso il punto della tua caduta?»

Mažasis princas vėl paraudo.

Il piccolo principe arrossi ancora.

Aš neryžtingai pridūriau:

E aggiunsi, esitando:

— Gal dėl metinių?..

«Per l’anniversario, forse?»

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

Il piccolo principe arrossi di nuovo. Non rispondeva mai alle domande, ma quando si arrossisce vuol dire «sì», non è vero?

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

«Ah!» gli dissi, «ho paura…»

Bet jis atsakė:

Ma mi rispose:

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

«Ora devi lavorare. Devi riandare dal tuo motore. Ti aspetto qui. Ritorna domani sera…»

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

Ma non ero rassicurato. Mi ricordavo della volpe. Si arrischia di piangere un poco se ci si è lasciati addomesticare…

XXVI

XXVI

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

C’era a fianco del pozzo un vecchio muro di pietra in rovina. Quando ritornai dal mio lavoro, l’indomani sera, vidi da lontano il mio piccolo principe che era seduto là sopra, le gambe penzoloni. Lo udii che parlava.

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

«Non te ne ricordi più?» diceva, «non è proprio qui!»

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

Un’altra voce senza dubbio gli rispondeva, perché egli replicò:

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

«Sì! sì! è proprio questo il giorno, ma non è qui il luogo…»

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

Continuai il mio cammino verso il muro. Non vedevo, né udivo ancora l’altra persona. Tuttavia il piccolo principe replicò di nuovo:

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

«… Sicuro. Verrai dove incominciano le mie tracce nella sabbia. Non hai che da attendermi là. Ci sarò questa notte».

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

Ero a venti metri dal muro e non vedevo ancora nulla.

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

Il piccolo principe disse ancora, dopo un silenzio:

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

«Hai del buon veleno? Sei sicuro di non farmi soffrire troppo tempo?»

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

Mi arrestai, il cuore stretto, ma ancora non capivo.

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

«Ora vattene,» disse, «voglio ridiscendere!»

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

Allora anch’io abbassai gli occhi ai piedi del muro e feci un salto! C’era là, drizzato verso il piccolo principe, uno di quei serpenti gialli che ti uccidono in trenta secondi.

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

Pur frugando in tasca per prendere il revolver, mi misi a correre, ma al rumore che feci, il serpente si lasciò scivolare dolcemente nella sabbia, come un getto d’acqua che muore, e senza troppo affrettarsi si infilò tra le pietre con un leggero rumore metallico.

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

Arrivai davanti al muro giusto in tempo per ricevere fra le braccia il mio ometto, pallido come la neve.

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

«Che cos’è questa storia! Adesso parli coi serpenti!»

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

Avevo disfatto la sua sciarpa d’oro. Gli avevo bagnato le tempie e l’avevo fatto bere. Ed ora non osavo più domandargli niente. Mi guardò gravemente e mi strinse le braccia al collo. Sentivo battere il suo cuore come quello di un uccellino che muore, quando l’hanno colpito col fucile. Mi disse:

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

«Sono contento che tu abbia trovato quello che mancava al tuo motore. Puoi ritornare a casa tua…»

— Iš kur žinai?

«Come lo sai?»

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

Stavo appunto per annunciargli che, insperatamente, ero riuscito nel mio lavoro!

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

Non rispose alla mia domanda, ma soggiunse:

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

«Anch’io, oggi, ritorno a casa…»

Ir liūdnai pridūrė:

Poi, melanconicamente:

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

«È molto più lontano… è molto più difficile…»

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

Sentivo che stava succedendo qualche cosa di straordinario. Lo stringevo fra le braccia come un bimbetto, eppure mi sembrava che scivolasse verticalmente in un abisso, senza che io potessi fare nulla per trattenerlo…

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

Aveva lo sguardo serio, perduto lontano:

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

«Ho la tua pecora. E ho la cassetta per la pecora. E ho la museruola…»

Jis liūdnai nusišypsojo.

E sorrise con malinconia.

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

Attesi a lungo. Sentivo che a poco a poco si riscaldava:

— Tu išsigandai, mažyli…

«Ometto caro, hai avuto paura…»

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

Aveva avuto sicuramente paura! Ma rise con dolcezza:

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

«Avrò ben più paura questa sera…»

Mane vėl nutvilkė šaltis: jutau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Ir supratau, jog neištverčiau, jei nebegirdėčiau jo juoko. Tas juokas man buvo tarsi šaltinis dykumoje…

Mi sentii gelare di nuovo per il sentimento dell’irreparabile. E capii che non potevo sopportare l’idea di non sentire più quel riso. Era per me come una fontana nel deserto.