Bet pagalvojęs paklausė:

Ma dopo un momento di riflessione soggiunse:

— Ką reiškia „prijaukinti“?

«Che cosa vuol dire “addomesticare”?»

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

«Non sei di queste parti, tu», disse la volpe, «che cosa cerchi?»

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

«Cerco gli uomini», disse il piccolo principe. «Che cosa vuol dire “addomesticare”?»

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

«Gli uomini», disse la volpe, «hanno dei fucili e cacciano. È molto noioso! Allevano anche delle galline. È il loro solo interesse. Tu cerchi delle galline?»

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

«No», disse il piccolo principe. «Cerco degli amici. Che cosa vuol dire “addomesticare”?»

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

«È una cosa da molto dimenticata. Vuol dire “creare dei legami”…»

— Užmegzti ryšius?

«Creare dei legami?»

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

«Certo», disse la volpe. «Tu, fino ad ora, per me, non sei che un ragazzino uguale a centomila ragazzini. E non ho bisogno di te. E neppure tu hai bisogno di me. Io non sono per te che una volpe uguale a centomila volpi. Ma se tu mi addomestichi, noi avremo bisogno l’uno dell’altro. Tu sarai per me unico al mondo, e io sarò per te unica al mondo».

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

«Comincio a capire», disse il piccolo principe. «C’è un fiore… credo che mi abbia addomesticato…»

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

«È possibile», disse la volpe. «Capita di tutto sulla Terra…»

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

«Oh! non è sulla Terra», disse il piccolo principe.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

La volpe sembrò perplessa:

— Kitoje planetoje?

«Su un altro pianeta?»

— Taip.

«Sì.»

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

«Ci sono dei cacciatori su questo pianeta?»

— Ne.

«No».

— Įdomu! O vištų?

«Questo mi interessa! E delle galline?»

— Ne.

«No».

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

«Non c’è niente di perfetto», sospirò la volpe.

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

Ma la volpe ritornò alla sua idea:

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

«La mia vita è monotona. Io do la caccia alle galline, e gli uomini danno la caccia a me. Tutte le galline si assomigliano, e tutti gli uomini si assomigliano. E io mi annoio perciò. Ma se tu mi addomestichi, la mia vita sarà come illuminata. Conoscerò un rumore di passi che sarà diverso da tutti gli altri. Gli altri passi mi fanno nascondere sotto terra. Il tuo, mi farà uscire dalla tana, come una musica.

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

E poi, guarda! Vedi, laggiù in fondo, dei campi di grano? Io non mangio il pane e il grano, per me è inutile. I campi di grano non mi ricordano nulla. E questo è triste! Ma tu hai dei capelli color dell’oro. Allora sarà meraviglioso quando mi avrai addomesticato. Il grano, che è dorato, mi farà pensare a te. E amerò il rumore del vento nel grano…»

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

La volpe tacque e guardò a lungo il piccolo principe:

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

«Per favore… addomesticami», disse.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

«Volentieri», rispose il piccolo principe, «ma non ho molto tempo, però. Ho da scoprire degli amici, e da conoscere molte cose».

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

«Non si conoscono che le cose che si addomesticano», disse la volpe. «Gli uomini non hanno più tempo per conoscere nulla. Comprano dai mercanti le cose già fatte. Ma siccome non esistono mercanti di amici, gli uomini non hanno più amici. Se tu vuoi un amico addomesticami!»

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

«Che bisogna fare?» domandò il piccolo principe.

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

«Bisogna essere molto pazienti», rispose la volpe. «In principio tu ti sederai un po’ lontano da me, così, nell’erba. Io ti guarderò con la coda dell’occhio e tu non dirai nulla. Le parole sono una fonte di malintesi. Ma ogni giorno tu potrai sederti un po’ più vicino…»

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

Il piccolo principe ritornò l’indomani.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

«Sarebbe stato meglio ritornare alla stessa ora», disse la volpe. «Se tu vieni, per esempio, tutti i pomeriggi alle quattro, dalle tre io comincerò ad essere felice. Col passare dell’ora aumenterà la mia felicità. Quando saranno le quattro, incomincerò ad agitarmi e ad inquietarmi; scoprirò il prezzo della felicità! Ma se tu vieni non si sa quando, io non saprò mai a che ora prepararmi il cuore… Ci vogliono i riti».

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

«Che cos’è un rito?» disse il piccolo principe.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

«Anche questa, è una cosa da tempo dimenticata», disse la volpe. «È quello che fa un giorno diverso dagli altri giorni, un’ora dalle altre ore. C’è un rito, per esempio, presso i miei cacciatori. Il giovedì ballano con le ragazze del villaggio. Allora il giovedì è un giorno meraviglioso! Io mi spingo sino alla vigna. Se i cacciatori ballassero in un giorno qualsiasi, i giorni si assomiglierebbero tutti, e non avrei mai vacanza».

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

Così il piccolo principe addomesticò la volpe. E quando l’ora della partenza fu vicina:

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

«Ah!» disse la volpe, «… piangerò».

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

«La colpa è tua», disse il piccolo principe, «io, non ti-volevo far del male, ma tu hai voluto che ti addomesticassi…»

— Žinoma, — atsakė lapė.

«È vero», disse la volpe.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

«Ma piangerai!» disse il piccolo principe.

— Žinoma, — atsakė lapė.

«È certo», disse la volpe.

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

«Ma allora che ci guadagni?»

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

«Ci guadagno», disse la volpe, «il colore del grano».

Paskui pridūrė:

Poi soggiunse:

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

«Va’ a rivedere le rose. Capirai che la tua è unica al mondo.
«Quando ritornerai a dirmi addio, ti regalerò un segreto».

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

Il piccolo principe se ne andò a rivedere le rose.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

«Voi non siete per niente simili alla mia rosa, voi non siete ancora niente», disse. «Nessuno vi ha addomesticato, e voi non avete addomesticato nessuno. Voi siete come era la mia volpe. Non era che una volpe uguale a centomila altre. Ma ne ho fatto il mio amico ed ora è per me unica al mondo».

Rožės labai suglumo.

E le rose erano a disagio.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

«Voi siete belle, ma siete vuote», disse ancora. «Non si può morire per voi. Certamente, un qualsiasi passante crederebbe che la mia rosa vi rassomigli, ma lei, lei sola, è più importante di tutte voi, perché è lei che ho innaffiata. Perché è lei che ho messa sotto la campana di vetro. Perché è lei che ho riparata col paravento. Perché su di lei ho uccisi i bruchi (salvo i due o tre per le farfalle). Perché è lei che ho ascoltato lamentarsi o vantarsi, o anche qualche volta tacere. Perché è la mia rosa».

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

E ritornò dalla volpe.

— Sudie, — tarė jis.

«Addio», disse.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

«Addio», disse la volpe. «Ecco il mio segreto. È molto semplice: non si vede bene che col cuore. L’essenziale è invisibile agli occhi».

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

«L’essenziale è invisibile agli occhi», ripeté il piccolo principe, per ricordarselo.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

«È il tempo che tu hai perduto per la tua rosa che ha fatto la tua rosa così importante».

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

«È il tempo che ho perduto per la mia rosa…» sussurrò il piccolo principe per ricordarselo.

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

«Gli uomini hanno dimenticato questa verità. Ma tu non la devi dimenticare. Tu diventi responsabile per sempre di quello che hai addomesticato. Tu sei responsabile della tua rosa…»

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

«Io sono responsabile della mia rosa…» ripeté il piccolo principe per ricordarselo.

XXII

XXII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

«Buon giorno», disse il piccolo principe.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

«Buon giorno», disse il controllore.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

«Che cosa fai qui?» domandò il piccolo principe.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

«Smisto i viaggiatori a mazzi di mille», disse il controllore. «Spedisco i treni che li trasportano, a volte a destra, a volte a sinistra».

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

E un rapido illuminato, rombando come il tuono, fece tremare la cabina del controllore.

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

«Hanno tutti fretta», disse il piccolo principe. «Che cosa cercano?»

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

«Lo stesso macchinista lo ignora», disse il controllore.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

Un secondo rapido illuminato sfrecciò nel senso opposto.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

«Ritornano di già?» domandò il piccolo principe.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

«Non sono gli stessi», disse il controllore. «È uno scambio».

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

«Non erano contenti là dove stavano?»

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

«Non si è mai contenti dove si sta», disse il controllore.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

E rombò il tuono di un terzo rapido illuminato.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

«Inseguono i primi viaggiatori?» domandò il piccolo principe.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

«Non inseguono nulla», disse il controllore. «Dormono là dentro, o sbadigliano tutt’al più. Solamente i bambini schiacciano il naso contro i vetri.»

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

«Solo i bambini sanno quello che cercano», disse il piccolo principe. «Perdono tempo per una bambola di pezza, e lei diventa così importante che, se gli viene tolta, piangono…»

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

«Beati loro», disse il controllore.

XXIII

XXIII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

«Buon giorno», disse il piccolo principe.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

«Buon giorno», disse il mercante.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

Era un mercante di pillole perfezionate che calmavano la sete. Se ne inghiottiva una alla settimana e non si sentiva più il bisogno di bere.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

«Perché vendi questa roba?» disse il piccolo principe.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

«È una grossa economia di tempo», disse il mercante. «Gli esperti hanno fatto dei calcoli. Si risparmiano cinquantatre minuti alla settimana».

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

«E che cosa se ne fa di questi cinquantatre minuti?»

— Ką tik nori.

«Se ne fa quel che si vuole…»

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

«Io», disse il piccolo principe, «se avessi cinquantatre minuti da spendere, camminerei adagio adagio verso una fontana…»

XXIV

XXIV

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

Eravamo all’ottavo giorno della mia panne nel deserto, e avevo ascoltato la storia del mercante bevendo l’ultima goccia della mia provvista d’acqua:

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

«Ah!» dissi al piccolo principe, «sono molto graziosi i tuoi ricordi, ma io non ho ancora riparato il mio aeroplano, non ho più niente da bere, e sarei felice anch’io se potessi camminare adagio adagio verso una fontana!»

— Mano draugė lapė man sakė…

«Il mio amico la volpe, mi disse…»

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

«Caro il mio ometto, non si tratta più della volpe!»

— Kodėl?

«Perché?»

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

«Perché moriremo di sete…»

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

Non capì il mio ragionamento e mi rispose:

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

«Fa bene l’aver avuto un amico, anche se poi si muore. Io, io sono molto contento d’aver avuto un amico volpe…»

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

Non misura il pericolo, mi dissi. Non ha mai né fame, né sete. Gli basta un po’ di sole…

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

Ma mi guardò e rispose al mio pensiero:

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

«Anch’io ho sete… cerchiamo un pozzo…»

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

Ebbi un gesto di stanchezza: è assurdo cercare un pozzo, a caso, nell’immensità del deserto. Tuttavia ci mettemmo in cammino.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

Dopo aver camminato per ore in silenzio, venne la notte, e le stelle cominciarono ad accendersi. Le vedevo come in sogno, attraverso alla febbre che mi era venuta per la sete. Le parole del piccolo principe danzavano nella mia memoria.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?

«Hai sete anche tu?» gli domandai.