Mažasis princas / Il Piccolo Principe — czytaj online. Strona 4

Litewsko-włoska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

Antoine de Saint-Exupéry

Il Piccolo Principe

— Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas — jis ar aš?

«Se ordinassi a un generale di volare da un fiore all’altro come una farfalla, o di scrivere una tragedia, o di trasformarsi in un uccello marino; e se il generale non eseguisse l’ordine ricevuto, chi avrebbe torto, lui o io?»

— Jūs, — tvirtai atsakė princas.

«L’avreste voi», disse con fermezza il piccolo principe.

— Teisybė, — pritarė jam karalius. — Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. Jei įsakysi savo liaudžiai pulti į jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti klusnumo, nes mano įsakymai protingi.

«Esatto. Bisogna esigere da ciascuno quello che ciascuno può dare», continuò il re. «L’autorità riposa, prima di tutto, sulla ragione. Se tu ordini al tuo popolo di andare a gettarsi in mare, farà la rivoluzione. Ho il diritto di esigere l’ubbidienza perché i miei ordini sono ragionevoli».

— O kaip mano saulėlydis? — priminė mažasis princas, kuris niekad nepamiršdavo ko klausęs.

«E allora il mio tramonto?» ricordò il piccolo principe che non si dimenticava mai di una domanda una volta che l’aveva fatta.

— Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankių sąlygų.

«L’avrai il tuo tramonto, lo esigerò, ma, nella mia sapienza di governo, aspetterò che le condizioni siano favorevoli».

— O kada tai bus? — pasiteiravo mažasis princas.

«E quando saranno?» s’informò il piccolo principe.

— Hm, hm, — numykė karalius, žiūrėdamas į didžiulį kalendorių. — Hm, hm… Tai bus apie… apie… šį vakarą saulė leisis be dvidešimt minučių aštuntą. Ir tu įsitikinsi, kaip tiksliai vykdomi mano įsakymai.

«Hem! hem!» gli rispose il re che intanto consultava un grosso calendario, «hem! hem! sarà verso, verso, sarà questa sera verso le sette e quaranta! E vedrai come sarò ubbidito a puntino».

Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila praleisto saulėlydžio. Be to, ėmė darytis truputį nuobodu.

Il piccolo principe sbadigliò. Rimpiangeva il suo tramonto mancato. E poi incominciava ad annoiarsi.

— Aš čia daugiau neturiu ką veikti, — tarė jis karaliui. — Keliausiu toliau!

«Non ho più niente da fare qui», disse al re. «Me ne vado».

— Pasilik! — paprašė karalius, kuris labai didžiavosi turėdamas valdinį. — Pasilik, aš paskirsiu tave ministru!

«Non partire», rispose il re che era tanto fiero di avere un suddito, «non partire, ti farò ministro!»

— Kieno ministru?

«Ministro di che?»

— Na… teisingumo!

«Di… della giustizia!»

— Bet čia nėra ko teisti!

«Ma se non c’è nessuno da giudicare?»

— To mes nežinome, — atsakė karalius. — Aš dar neapėjau visos savo karalystės. Esu labai senas, vaikščiodamas nuvargstu, o karietai čia nėra vietos.

«Non si sa mai», gli disse il re. «Non ho ancora fatto il giro del mio regno. Sono molto vecchio, non c’è posto per una carrozza e mi stanco a camminare».

— Užtat aš jau ją apžiūrėjau, — tarė mažasis princas, pasilenkęs ir pažvelgęs dar į kitą planetos pusę. — Ten irgi nieko nėra…

«Oh! ma ho già visto io», disse il piccolo principe sporgendosi per dare ancora un’occhiata sull’altra parte del pianeta. «Neppure laggiù c’è qualcuno».

— Tada tu teisi pats save, — pasakė karalius. — Tai kur kas sunkiau. Daug sunkiau teisti save nei teisti kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.

«Giudicherai te stesso», gli rispose il re. «È la cosa più difficile. È molto più difficile giudicare se stessi che gli altri. Se riesci a giudicarti bene è segno che sei veramente un saggio».

— Aš, — tarė mažasis princas, — galiu teisti save bet kur. Man nebūtina čia gyventi.

«Io», disse il piccolo principe, «io posso giudicarmi ovunque. Non ho bisogno di abitare qui».

— Hm, hm… — numykė karalius. — Man regis, kažkur mano planetoje gyvena sena žiurkė. Girdžiu, kaip ji nakčia skrebena. Galėsi nuteisti tą seną žiurkę. Kartais nuteisi ją myriop. Tada jos gyvenimas priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kaskart tu jai suteiksi malonę. Reikia saugoti žiurkę, juk turime tik ją vieną.

«Hem! hem!» disse il re. «Credo che da qualche parte sul mio pianeta ci sia un vecchio topo. Lo sento durante la notte. Potrai giudicare questo vecchio topo. Lo condannerai a morte di tanto in tanto. Così la sua vita dipenderà dalla tua giustizia. Ma lo grazierai ogni volta per economizzarlo. Non ce n’è che uno».

— Aš, — atsakė mažasis princas, — nemėgstu teisti myriop, be to, atrodo, man metas eiti.

«Non mi piace condannare a morte», rispose il piccolo principe, «preferisco andarmene».

— Ne, — tarė karalius.

«No», disse il re.

Tačiau, jau susirengęs į kelionę, mažasis princas nenorėjo skaudinti senojo monarcho.

Ma il piccolo principe che aveva finiti i suoi preparativi di partenza, non voleva dare un dolore al vecchio monarca:

— Jeigu Jūsų Didenybė pageidauja, kad aš iškart paklusčiau, Ji turėtų duoti man protingą įsakymą. Pavyzdžiui, Ji galėtų man įsakyti išvykti greičiau nei per minutę. Man regis, sąlygos visai palankios…

«Se Vostra Maestà desidera essere ubbidito puntualmente, può darmi un ordine ragionevole. Potrebbe ordinarmi, per esempio, di partire prima che sia passato un minuto. Mi pare che le condizioni siano favorevoli…»

Karalius nieko neatsakė, ir mažasis princas, valandėlę dvejojęs, atsiduso ir leidosi į kelią…

E siccome il re non rispondeva, il piccolo principe esitò un momento e poi con un sospiro se ne partì.

— Skiriu tave ambasadoriumi, — paskubom šūktelėjo karalius.

«Ti nomino mio ambasciatore», si affrettò a gridargli appresso il re.

Ir atrodė be galo valdingas.

Aveva un’aria di grande autorità.

„Suaugusieji labai keisti“, — keliaudamas toliau, tyliai mąstė mažasis princas.

Sono ben strani i grandi, si disse il piccolo principe durante il viaggio.

XI

XI

Antrojoje planetoje gyveno garbėtroška.

Il secondo pianeta era abitato da un vanitoso.

— Aha, štai ateina mano gerbėjas! — sušuko garbėtroška jau iš tolo, vos tik pamatęs mažąjį princą.

«Ah! ah! ecco la visita di un ammiratore», gridò da lontano il vanitoso appena scorse il piccolo principe.

Juk garbėtroškos mano, kad visi kiti žmonės jais tiesiog žavisi.

Per i vanitosi tutti gli altri uomini sono degli ammiratori.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Kokia juokinga jūsų skrybėlė!

«Buon giorno», disse il piccolo principe, «che buffo cappello avete!»

— Ji skirta sveikintis, — atsakė garbėtroška. — Aš pakeliu ją, kai žmonės mane sveikina. Deja, čia niekas niekad neužsuka.

«È per salutare», gli rispose il vanitoso. «È per salutare quando mi acclamano, ma sfortunatamente non passa mai nessuno da queste parti».

— Tikrai? — nusistebėjo mažasis princas nieko nesupratęs.

«Ah sì?» disse il piccolo principe che non capiva.

— Paplok delnais, — paprašė garbėtroška.

«Batti le mani l’una contro l’altra», consigliò perciò il vanitoso.

Mažasis princas paplojo delnais. Garbėtroška santūriai pasveikino jį kilstelėdamas skrybėlę.

Il piccolo principe batté le mani l’una contro l’altra e il vanitoso salutò con modestia sollevando il cappello.

„Čia linksmiau nei karaliaus planetoje“, — pamanė mažasis princas. Ir vėl ėmė pliaukšėti delnais, o garbėtroška — sveikintis kilnodamas skrybėlę.

«È più divertente che la visita al re», si disse il piccolo principe, e ricominciò a battere le mani l’una contro l’altra. Il vanitoso ricominciò a salutare sollevando il cappello.

Penkias minutes papliaukšėjus delnais, mažajam princui nusibodo šis žaidimas.

Dopo cinque minuti di questo esercizio il piccolo principe si stancò della monotonia del gioco:

— O ką reikia daryti, kad skrybėlė nukristų? — paklausė jis.

«E che cosa bisogna fare», domandò, «perché il cappello caschi?»

Tačiau garbėtroška jo neišgirdo. Garbėtroškos girdi tik liaupses.

Ma il vanitoso non l’intese. I vanitosi non sentono altro che le lodi.

— Ar tu iš tikrųjų manimi žaviesi? — paklausė jis mažojo princo.

«Mi ammiri molto, veramente?» domandò al piccolo principe.

— Ką reiškia „žavėtis“?

«Che cosa vuol dire ammirare?»

— „Žavėtis“ reiškia, kad tu laikai mane gražiausiu, geriausiai apsirengusiu, turtingiausiu ir protingiausiu žmogumi planetoje.

«Ammirare vuol dire riconoscere che io sono l’uomo più bello, più elegante, più ricco e più intelligente di tutto il pianeta».

— Bet tavo planetoje daugiau nieko nėra!

«Ma tu sei solo sul tuo pianeta!»

— Suteik man malonumą. Vis tiek žavėkis manimi!

«Fammi questo piacere. Ammirami lo stesso!»

— Aš žaviuosi tavimi, — tarė mažasis princas, vos vos gūžtelėdamas pečiais, — bet kas tau iš to?

«Ti ammiro», disse il piccolo principe, alzando un poco le spalle, «ma tu che te ne fai?»

Ir mažasis princas jį paliko.

E il piccolo principe se ne andò.

„Tie suaugusieji iš tikrųjų labai keisti“, — naiviai pagalvojo jis, vėl leisdamasis į kelią.

Decisamente i grandi sono ben bizzarri, diceva con semplicità a se stesso, durante il suo viaggio.

XII

XII

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

Il pianeta appresso era abitato da un ubriacone. Questa visita fu molto breve, ma immerse il piccolo principe in una grande malinconia.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių — tuščių ir pilnų.

«Che cosa fai?» chiese all’ubriacone che stava in silenzio davanti a una collezione di bottiglie vuote e a una collezione di bottiglie piene.

— Geriu, — niūriai atsakė girtuoklis.

«Bevo», rispose, in tono lugubre, l’ubriacone.

— Kodėl tu geri? — paklausė mažasis princas.

«Perché bevi?» domandò il piccolo principe.

— Kad užmirščiau, — atsakė girtuoklis.

«Per dimenticare», rispose l’ubriacone.

— Ką užmirštum? — paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.

«Per dimenticare che cosa?» s’informò il piccolo principe che cominciava già a compiangerlo.

— Kad užmirščiau, jog man gėda, — prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

«Per dimenticare che ho vergogna», confessò l’ubriacone abbassando la testa.

— Ko gėda? — pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

«Vergogna di che?» insistette il piccolo principe che desiderava soccorrerlo.

— Gėda gerti! — nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

«Vergogna di bere!» e l’ubriacone si chiuse in un silenzio definitivo.

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

Il piccolo principe se ne andò perplesso.

„Suaugusieji iš tikrųjų labai labai keisti“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas toliau.

I grandi, decisamente, sono molto, molto bizzarri, si disse durante il viaggio.

XIII

XIII

Ketvirtoji planeta priklausė verslininkui. Jis buvo taip užsiėmęs, kad priėjus mažajam princui net nepakėlė galvos.

Il quarto pianeta era abitato da un uomo d’affari. Questo uomo era così occupato che non alzò neppure la testa all’arrivo del piccolo principe.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Jūsų cigaretė užgesusi.

«Buon giorno», gli disse questi. «La vostra sigaretta è spenta».

— Trys ir du — penki. Penki ir septyni — dvylika. Dvylika ir trys — penkiolika. Penkiolika ir septyni — dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši — dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos užsidegti. Dvidešimt šeši ir penki — trisdešimt vienas. Ok! Taigi iš viso — penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.

«Tre più due fa cinque. Cinque più sette: dodici. Dodici più tre: quindici. Buon giorno. Quindici più sette fa ventidue. Ventidue più sei: ventotto. Non ho tempo per riaccenderla. Ventisei più cinque trentuno. Ouf! Dunque fa cinquecento e un milione seicento ventiduemila settecento trentuno».

— Penki šimtai milijonų ko?

«Cinquecento milioni di che?»

— Kaip? Tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… Nebeprisimenu… Turiu tiek darbo! Aš rimtas žmogus, neleidžiu laiko plepalams! Du ir penki — septyni…

«Hem! Sei sempre li? Cinquecento e un milione di… non lo so più. Ho talmente da fare! Sono un uomo serio, io, non mi diverto con delle frottole! Due più cinque: sette…»

— Penki šimtai vienas milijonas ko? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada gyvenime nepamiršdavo ko klausęs.

«Cinquecento e un milione di che?» ripeté il piccolo principe che mai aveva rinunciato a una domanda una volta che l’aveva espressa.

Verslininkas pakėlė galvą:

L’uomo d’affari alzò la testa:

— Jau penkiasdešimt ketverius metus gyvenu šioje planetoje ir buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt dvejus metus, pas mane dievaižin iš kur atskrido karkvabalis. Jis kėlė siaubingą triukšmą, ir tada aš padariau keturias sudėties klaidas.

«Da cinquantaquattro anni che abito in questo pianeta non sono stato disturbato che tre volte. La prima volta è stato ventidue anni fa, da una melolonta che era caduta chissà da dove. Faceva un rumore spaventoso e ho fatto quattro errori in una addizione.

Antrąkart, prieš vienuolika metų, mane buvo ištikęs reumato priepuolis. Aš mažai mankštinuosi. Neturiu kada tinginiauti. Aš rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar! Regis, sakiau penki šimtai vienas milijonas…

La seconda volta è stato undici anni fa per una crisi di reumatismi. Non mi muovo mai, non ho il tempo di girandolare. Sono un uomo serio, io. La terza volta… eccolo! Dicevo dunque cinquecento e un milione».

— Milijonas ko?

«Milioni di che?»

Pagaliau supratęs, kad mažylis neatstos nuo jo, verslininkas atsakė:

L’uomo d’affari capi che non c’era speranza di pace.

— Milijonas tų daikčiukų, kuriuos mes kartais matome danguje.

«Milioni di quelle piccole cose che si vedono qualche volta nel cielo».

— Musių?

«Di mosche?»

— Ne musių. Mažų spindinčių daikčiukų.

«Ma no, di piccole cose che brillano».

— Bičių?

«Di api?»

— Ne bičių. Mažų sidabrinių daikčiukų, žadinančių dykaduoniams svajones. Bet aš rimtas žmogus! Aš neturiu kada tuščiai svajoti.

«Ma no. Di quelle piccole cose dorate che fanno fantasticare i poltroni. Ma sono un uomo serio, io! Non ho il tempo di fantasticare».

— A, žvaigždžių?

«Ah! di stelle?»

— Na, taip. Žvaigždžių.

«Eccoci. Di stelle».

— O ką tu veiki su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?

«E che ne fai di cinquecento milioni di stelle?»

— Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai trisdešimt viena. Aš rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.

«Cinquecento e un milione seicento ventiduemila settecento trentuno. Sono un uomo serio io, sono un uomo preciso».

— Ir ką tu veiki su tomis žvaigždėmis?

«E che te ne fai di queste stelle?»

— Ką aš veikiu su jomis?

«Che cosa me ne faccio?»

— Taip.

«Sì»

— Nieko. Aš jas turiu.

«Niente. Le possiedo».

— Tu turi žvaigždes?

«Tu possiedi le stelle?»

— Taip.

«Sì»

— Bet aš jau mačiau karalių, kuris…

«Ma ho già veduto un re che…»

— Karaliai nieko neturi. Jie tik kam nors „viešpatauja“. Tai visai kas kita.

«I re non possiedono. Ci regnano sopra. È molto diverso».

— O kas tau iš to, kad turi žvaigždes?

«E a che ti serve possedere le stelle?»

— Esu turtingas.

«Mi serve ad essere ricco».

— O kas tau iš to, kad esi turtingas?

«E a che ti serve essere ricco?»

— Galiu nusipirkti kitų žvaigždžių, jeigu kas nors jų atranda.

«A comperare delle altre stelle, se qualcuno ne trova».

„Šitas vyras, — tyliai pagalvojo mažasis princas, — samprotauja beveik kaip mano girtuoklis“.

Questo qui, si disse il piccolo principe, ragiona un po’ come il mio ubriacone.

Tačiau klausinėjo toliau:

Ma pure domandò ancora:

— Kaip galima turėti žvaigždes?

«Come si può possedere le stelle?»

— O jos kieno? — suirzęs atsikirto verslininkas.

«Di chi sono?» rispose facendo stridere i denti l’uomo d’affari.

— Nežinau. Niekieno.

«Non lo so, di nessuno».