— Mazulīt, es vēl gribu dzirdēt tevi smejamies…

— Mažyli, aš dar noriu pasiklausyti, kaip tu juokiesi…

Bet viņš teica:

Bet jis pasakė:

— Šonakt aprit gads. Mana zvaigzne atradīsies tieši virs tās vietas, kur es pagājušajā gadā nokritu…

— Šiąnakt sukaks metai. Mano žvaigždė patekės tiesiai virš tos vietos, kur aš nukritau praėjusiais metais…

— Mazulīt, tas taču ir tikai ļauns sapnis, šis notikums ar čūsku un tikšanās ar zvaigzni…

— Klausyk, mažyli, juk viskas — ir gyvatė, ir susitikimas, ir žvaigždė — tik blogas sapnas?..

Bet viņš neatbildēja uz manu jautājumu.

Jis neatsakė į mano klausimą.

Viņš sacīja:
— Būtiskais nav acīm saredzams…

— Svarbiausio mes nematome…

— Protams…

— Taip, žinau…

— Tas ir tāpat kā ar puķi. Ja tu mīli kādu puķi, kas atrodas uz zvaigznes, tad ir tik jauki naktī raudzīties debesīs. Visas zvaigznes šķiet ziedam.

— Kaip su gėle. Jeigu tu myli gėlę, kuri auga kurioje nors žvaigždėje, tada gera naktį žiūrėti į dangų. Tada visos žvaigždės lyg pražydusios.

— Protams…

— Taip, žinau…

— Tas ir tāpat kā ar ūdeni. Tas, ko tu man devi dzert, bija kā mūzika, grieztuves un virves dziesma… Vai atceries… tas bija labs…

— Kaip ir su vandeniu. Tas vanduo, kurio davei atsigerti, buvo tarsi muzika — dėl to skridinio ir virvės… prisimeni… jis buvo atgaiva.

— Protams…

— Taip, žinau…

— Tu raudzīsies naktī zvaigznēs. Mana zvaigzne ir tik maziņa, ka nevaru to tev pat parādīt. Tā ir labāk. Mana zvaigzne tev būs viena no zvaigznēm. Tad tev patiks raudzīties tanīs visās… Tās visas būs tavas draudzenes. Un pēc tam es tev kaut ko uzdāvināšu…

— Naktį tu pažvelgsi į žvaigždes. Ten, kur aš gyvenu, visa taip maža, ir aš negaliu tau jos parodyti. Bet tai net geriau. Mano žvaigždė tau bus tik viena iš žvaigždžių. Todėl tau patiks žiūrėti į visas žvaigždes… Visos jos taps tavo draugėmis. Be to, aš turiu tau dovaną…

Viņš atkal smējās.

Jis ir vėl nusijuokė.

— Ai, mazulīt, mazulīt, kā man tīk klausīties tavos smieklos!

— Ak, mažyli, mažyli, kaip man patinka, kai tu juokiesi!

— Tieši tā būs mana dāvana… tas būs tāpat kā ar ūdeni…

— Tai ir bus mano dovana… tai bus kaip su vandeniu…

— Kā tas saprotams?

— Ką tu nori pasakyti?

— Katram cilvēkam zvaigznes ir savādākas. Ceļiniekam tās norāda ceļu. Citiem tās ir tikai mazas uguntiņas. Zinātniekiem tās ir problēmas. Manam biznesmenim tās bija zelts. Bet visas šīs zvaigznes klusēja. Tev turpretim būs zvaigznes, kādu nav nevienam…

— Žvaigždės žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieniems — keliautojams — žvaigždės rodo kelią. Kitiems jos tėra mažos švieselės. Dar kitiems — mokslininkams — penas apmąstymams. Mano verslininkui jos buvo auksas. Tačiau šiems žmonėms žvaigždės nebylios. O tavo žvaigždės bus ypatingos…

— Kā tas saprotams?

— Ką tu nori pasakyti?

— Tu naktī raudzīsies zvaigznēs, bet es taču dzīvošu vienā no tām, es taču smiešos vienā no tām un tad tev šķitīs, it kā smietos visas zvaigznes. Tev būs zvaigznes, kas prot smieties!

— Kai naktį žvelgsi į dangų, vien dėl to, kad aš gyvensiu vienoje iš jų ir juoksiuosi vienoje iš jų, tau atrodys, tarsi juokiasi visos žvaigždės. Tik tu vienas turėsi žvaigždes, kurios moka juoktis!

Un mazais princis atkal smējās.

Ir jis dar kartą nusijuokė.

— Un, kad tu būsi samierinājies (jo cilvēki beigās arvien samierinās), tu būsi laimīgs, ka esi mani pazinis. Tu arvien būsi mans draugs. Tev gribēsies smieties kopā ar mani. Un reizēm tu tāpat atvērsi logu sava prieka pēc…

— Ir kai tu nusiraminsi (juk žmogus galų gale visada nusiramina), džiaugsies, kad kadaise buvai sutikęs mane. Tu visada būsi mano draugas. Ir norėsi juoktis su manimi. Kartais atversi langą — šiaip sau, dėl malonumo…

Un tavi draugi ļoti izbrīnīsies, redzot tevi veramies debesīs un smejamies. Tad tu viņiem teiksi: “Jā, zvaigznes arvien liek man smieties!” Un viņi domās, ka tu esi jucis. Es būšu ar tevi muļķīgi pajokojies.

Ir tavo draugai nustebs pamatę, kad tu juokiesi žiūrėdamas į dangų. Tada jiems pasakysi: „Taip, taip, aš visada juokiuosi žiūrėdamas į žvaigždes!“ Ir jie pamanys, kad tu išsikraustei iš proto. Štai kokį bjaurų pokštą būsiu tau iškrėtęs…

Un viņš atkal smējās.

Ir jis vėl nusijuokė.

— Tas būs tā, it kā zvaigžņu vietā es tev būtu iedevis veselu kaudzi mazu, smejošu zvārgulīšu…

— Tarsi vietoj žvaigždžių tau būčiau padovanojęs daugybę mažų besijuokiančių skambalėlių…

Un viņš atkal smējās. Pēc tam kļuva nopietns.

Ir vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo:

— Šonakt… vai zini… nenāc.

— Žinai… šiąnakt… tu neateik.

— Es tevi neatstāšu.

— Aš tavęs nepaliksiu.

— Tev liksies, it kā es būtu slims… it kā es mirtu. Tā tas notiek. Nenāc to skatīties, nav taču vērts.

— Tau pasirodys, kad man skauda… gal net atrodys, kad aš mirštu. Taip jau yra. Todėl nereikia į tai žiūrėti. Neverta…

— Es tevi neatstāšu.

— Aš tavęs nepaliksiu.

Bet mazais princis bija norūpējies,.

Bet jis buvo susirūpinęs.

— Es tev to saku čūskas dēļ… viņa var tev iekost… Čūskas ir ļaunas. Reizēm viņas kož tikai sava prieka pēc.

— Žinai… neateik dar ir dėl gyvatės. Kad tau neįgeltų… Gyvatės piktos. Jos gali įgelti tiesiog dėl malonumo…

— Es tevi neatstāšu.

— Aš tavęs nepaliksiu.

Pēkšņi viņš nomierinājās.

Tačiau viena mintis jį nuramino:

— Vai tas tiesa, ka čūskām vairs nav indes otram kodienam…

— Tiesa, antram įkandimui jos nebeturi nuodų…

Tai naktī es neredzēju, kā viņš aizgāja. Viņš bija aizlavījies klusītēm. Kad beidzot viņu panācu, viņš apņēmīgi un ātri soļoja. Viņš tikai noteica:

Tą naktį nepastebėjau, kada jis leidosi į kelią. Jis paspruko tyliai. Kai man pavyko jį pasivyti, jis žingsniavo ryžtingai, greitu žingsniu.

— Ā, tas esi tu…

— O, čia tu… — ištarė jis ir paėmė man už rankos.

Viņš satvēra mani aiz rokas. Bet vēl arvien raizējās:

Bet vis dar sielojosi.

— Nevajadzēja nākt. Tev būs sāpīgi. Izskatīsies tā, it kā es mirtu, bet tā nebūs patiesība…

— Be reikalo atėjai. Tau bus skaudu. Atrodys, kad aš miręs, bet tai bus netiesa…

Es klusēju.

Aš tylėjau.

— Saproti. Tas ir pārāk tālu. Es nevaru aiznest turp ķermeni — tas ir pārāk smags.

— Supranti… Tai pernelyg toli. Aš negaliu ten nusinešti savo kūno. Jis per sunkus.

Es klusēju.

Aš tylėjau.

— Tas ir tikpat kā nomest veco čaulu. Tur nav nekā skumja…

— Tai bus panašu į seną pamirštą žievę. Bet senos žievės neatrodo liūdnai…

Es klusēju.

Aš tylėjau.

Mazais princis mazliet saduga. Taču vēl joprojām pūlējās iegalvot:

Jis truputį nusiminė. Bet sukaupęs paskutines jėgas tarė:

— Vai zini, tas būs jauki. Es arī raudzīšos zvaigznēs. Visas zvaigznes būs kā akas ar čīkstošu grieztuvi. Visas zvaigznes man dos dzert…

— Žinai, bus labai miela. Aš taip pat žiūrėsiu į žvaigždes. Ir visos žvaigždės bus šuliniai surūdijusiais skridiniais. Ir kiekviena žvaigždė man įpils vandens atsigerti…

Es klusēju.

Aš tylėjau.

— Tas būs tik jautri! Tev būs pieci simti miljonu zvārguļu, man būs pieci simti miljonu aku… 

— Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų skambalėlių, o aš turėsiu penkis šimtus milijonų šaltinių…

Tad arī viņš apklusa, tādēļ, ka raudāja…

Ir jis taip pat nutilo. Verkė…

— Tas ir šeit. Ļauj man paspert vēl soli vienam pašam.

— Štai čia. Leisk man žengti dar vieną žingsnį vienam.

Viņš apsēdās, tādēļ ka viņam bija bail.

Ir jis atsisėdo, nes bijojo.

Viņš vēl piebilda:

Paskui tarė:

— Zini… mana puķe… es par viņu atbildu! Un viņa ir tik vārga! Un viņa ir tik naiva! Viņai ir tikai četri niecīgi ērkšķi, lai aizstāvētos pret pasauli…

— Žinai… mano gėlė… Aš esu už ją atsakingas! O ji tokia silpna! Ir tokia naivi! Ir turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio…

Es arī apsēdos, tādēļ ka nespēju vairs nostāvēt. Mazais princis teica:

Aš taip pat atsisėdau, nes nebeįstengiau stovėti. Jis tarė:

— Lūk… Tas ir viss…

— Na… štai ir viskas…

Viņš vēl mirkli vilcinājās, tad piecēlās. Paspēra soli. Bet es nespēju pakustēties.

Truputėlį padvejojęs atsistojo. Žengė žingsnį. Aš neįstengiau nė krustelėti.

Pie mazā prinča potītes nozibsnīja dzeltens zibens. Kādu mirkli viņš nekustējās. Viņš pat neiekliedzās. Viņš nokrita mierīgi, kā krīt koks. Nedzirdēja arī troksni, jo viņš nokrita smiltīs.

Prie jo kulkšnies blykstelėjo geltonas žaibas, ir viskas. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Paskui pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis. Nepasigirdo nė garso — jį sugėrė smėlis.

XXVII

XXVII

Tagad pagājuši jau seši gadi… Es nevienam neesmu stāstījis šo notikumu. Biedri, kas mani atkal ieraudzīja bija ļoti priecīgi, redzēdami mani sveiku un veselu. Man bija skumji, bet viņiem es teicu: “Tas ir nogurums…”

Ir štai jau praėjo šešeri metai… Aš dar niekam nepasakojau šios istorijos. Kai grįžau, draugai, su kuriais susitikau, džiaugėsi vėl matydami mane gyvą. Man buvo liūdna, bet jiems sakiau: „Aš pavargęs…“

Pamazām esmu nomierinājies. Tas ir… ne gluži. Bet es droši zinu, ka mazais princis atgriezies uz savas planētas, jo rītausmā es neatradu viņa ķermeni. Tas tomēr nebija sevišķi smags ķermenis. Un man patīk naktī klausīties zvaigznēs. Ir tā, it kā pieci simti miljonu zvārgulīšu…

Dabar aš jau kiek apsiraminęs. Nors… nevisiškai ramus. Bet aš žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neradau jo kūno. Šiaip ar taip, jis nebuvo labai sunkus… O naktimis man patinka klausytis Jis pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis žvaigždžių. Atrodo, klausaisi penkių šimtų milijonų skambalėlių…

Bet kas to būtu domājis. Uzpurnītim, kuru uzdāvināju mazajam princim, biju aizmirsis piezīmēt siksniņu! Viņš nekad nevarēs piesiet jēriņu. Tad es vaicāju sev: “Kas notiek uz viņa planētas? Varbūt jēriņš jau ir apēdis puķi…”

Tačiau man neduoda ramybės vienas keistas dalykas. Piešdamas antsnukį mažojo princo avelei pamiršau nupiešti odinį diržiuką! Mažasis princas niekada negalės jo užmauti avelei.

Reizēm es saku sev: “Protams, ne! Mazais princis katru vakaru apsedz savu puķi ar stikla kupolu, un viņš labi uzrauga jēriņu…” Tad esmu laimīgs. Un visas zvaigznes klusi smejas.

Taigi aš klausiu savęs: „Kas atsitiko jo planetoje? Gal avelė suėdė gėlę?..“ O kartais sakau sau: „Ne, žinoma, ne! Mažasis princas kasnakt pavožia savo gėlę po stikliniu gaubtu ir akylai saugo savo avelę…“ Tada būna laimingas. Ir tyliai juokiasi visos žvaigždės.

Reizēm es saku sev: “Dažbrīd mēs esam izklaidīgi, un ar to pietiek! Kādu vakaru mazais princis aizmirsa uzlikt stikla kupolu vai arī jēriņš naktī klusām izlavījās…” Tad visi zvārgulīši pārvēršas asarās!…

Bet paskui pagalvoju: „Kartais būname išsiblaškę, ir tada visko gali atsitikti. O gal vieną vakarą jis užmiršo stiklinį gaubtą arba naktį į lauką išslinko avelė…“ Ir tada visi skambalėliai virsta ašaromis!..

Tas ir ļoti liels noslēpums. Arī jums, kas mīlat mazo princi, tāpat kā man, nebūt nav vienalga, vai kaut kur izplatījumā jēriņš, kuru mēs nekad neesam redzējuši, ir vai nav apēdis rozi…

Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip pat mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei jos nesuėdė…

Paverieties debesīs! Jautājiet: vai jēriņš ir vai nav apēdis puķi? Un jūs redzēsiet, kā viss pārvēršas…

Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: „Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…

Un neviens pieaugušais nekad nesapratīs, cik ārkārtīgi svarīgi tas ir!

Bet joks suaugęs žmogus niekada nesupras, kaip tai svarbu!

Man šī ainava šķiet pati skaistākā un skumjākā vieta pasaulē. Tas ir tieši tas pats zīmējums, kas iepriekšējā lappusē, bet es to uzzīmēju vēlreiz, lai jūs labi ieskatītos tanī. Šeit mazais princis parādījās uz zemes un pēc tam pazuda.

Šis vaizdas man gražiausias ir liūdniausias pasaulyje. Čia ta pati vieta kaip ir ankstesniame puslapyje, bet aš nupiešiau ją dar kartą, kad geriau įsižiūrėtumėte. Kaip tik čia mažasis princas pasirodė Žemėje, paskui dingo.

Ielūkojieties vērīgāk, lai jūs droši varētu pazīt šo vietu, ja kādreiz ceļosiet Āfrikā pa tuksnesi. Un, ja jums gadās doties tur garām, es jūs loti lūdzu, nesteidzieties, uzkavējieties mazliet zem šīs zvaigznes!

Įsižiūrėkit atidžiai į šį vaizdą, kad tikrai jį atpažintumėte, jeigu kada nors į Afriką keliausite dykuma. Ir jeigu jums teks keliauti ta vieta, maldauju: neskubėkit, palūkuriuokit po šia žvaigžde!

Un, ja jums pienāk klāt kāds bērns, ja viņš smejas, ja viņam ir zeltaini mati, ja viņš neatbild, kad to izjautā, tad jūs, protams, nojautīsiet, ka tas ir mazais princis. Tad esiet, lūdzu, tik mīļi un neļaujiet man tik ļoti skumt: atrakstiet man labi ātri, ka viņš ir atgriezies…

Ir jeigu prie jūsų prieis auksaplaukis vaikiukas, jei jis nusijuoks ir jei nieko neatsakys klausiamas, jūs, žinoma, atspėsite, kas jis. Todėl maloniai prašau: neleiskit man liūdėti ir kuo greičiau parašykit, kad jis grįžo…

1943

1943