— Ja es pavēlētu kādam ģenerālim lidot no zieda uz ziedu kā tauriņam vai uzrakstīt traģēdiju, vai pārvērsties par kaiju un, ja ģenerālis neizpildītu doto pavēli, kā vaina tā būtu: viņa vai manējā?

— Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas — jis ar aš?

— Tā būtu jūsu vaina, — mazais princis apņēmīgi noteica.

— Jūs, — tvirtai atsakė princas.

— Tieši tā. No katra jāprasa tas, ko katrs spēj izpildīt, —karalis atsāka. — Autoritāte vispirms balstās uz saprātu. Ja pavēlēsi savai tautai mesties jūrā, tā sacelsies. Man ir tiesības prasīt paklausību, tādēļ, ka mani rīkojumi ir saprātīgi.

— Teisybė, — pritarė jam karalius. — Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. Jei įsakysi savo liaudžiai pulti į jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti klusnumo, nes mano įsakymai protingi.

— Bet mans saulriets? — atgādināja mazais princis, kas nekad neaizmirsa reiz izteiktu jautājumu.

— O kaip mano saulėlydis? — priminė mažasis princas, kuris niekad nepamiršdavo ko klausęs.

— Tu redzēsi savu saulrietu. Es to pieprasīšu. Taču vispirms sagaidīšu labvēlīgus apstākļus, jo tā ir augstākā valdīšanas gudrība.

— Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankių sąlygų.

— Kad tas būs? — apvaicājās mazais princis.

— O kada tai bus? — pasiteiravo mažasis princas.

— Hm! Hm! — albildēja karalis, vispirms paraudzījies lielā kalendārā. — Hm! Hm! Tas būs ap… ap… tas būs šovakar ap pulksten septiņiem četrdesmit! Tu redzēsi, cik labprāt izpildu tavu vēlēšanos.

— Hm, hm, — numykė karalius, žiūrėdamas į didžiulį kalendorių. — Hm, hm… Tai bus apie… apie… šį vakarą saulė leisis be dvidešimt minučių aštuntą. Ir tu įsitikinsi, kaip tiksliai vykdomi mano įsakymai.

Mazais princis nožāvājās. Viņam bija žēl neredzētā saulrieta. Turklāt viņš jau sāka garlaikoties.

Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila praleisto saulėlydžio. Be to, ėmė darytis truputį nuobodu.

— Man še vairs nav ko darīt, — viņš sacīja karalim. — Es došos projām.

— Aš čia daugiau neturiu ką veikti, — tarė jis karaliui. — Keliausiu toliau!

— Neej projām, — atbildēja karalis, kas jutās tik lepns, ka viņam ir viens pavalstnieks. — Neej projām, es iecelšu tevi par ministru!

— Pasilik! — paprašė karalius, kuris labai didžiavosi turėdamas valdinį. — Pasilik, aš paskirsiu tave ministru!

— Par kādu ministru!

— Kieno ministru?

— Par… tieslietu!

— Na… teisingumo!

— Bet nav jau neviena , ko tiesāt!

— Bet čia nėra ko teisti!

— Nevar zināt, — karalis atteica. — Es vēl neesmu apskatījis savu karaļvalsti. Esmu ļoti vecs, bet še nav vietas karietei, un staigāšana mani nogurdina.

— To mes nežinome, — atsakė karalius. — Aš dar neapėjau visos savo karalystės. Esu labai senas, vaikščiodamas nuvargstu, o karietai čia nėra vietos.

— O! Es jau apskatīju, — sacīja princis un noliecās, lai pamestu skatienu planētas otrā pusē. — Tur arī nav neviena…

— Užtat aš jau ją apžiūrėjau, — tarė mažasis princas, pasilenkęs ir pažvelgęs dar į kitą planetos pusę. — Ten irgi nieko nėra…

— Tad tu tiesāsi pats sevi, — karalis atbildēja. — Tas ir pats grūtākais. Sevi tiesāt ir daudz grūtāk nekā citus. Ja tev izdosies sevi novērtēt, tad tu patiesi būsi īsts gudrais.

— Tada tu teisi pats save, — pasakė karalius. — Tai kur kas sunkiau. Daug sunkiau teisti save nei teisti kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.

— Es varu tiesāt sevi, vienalga, kur, — mazais princis sacīja. Tāpēc man nav jādzīvo šeit.

— Aš, — tarė mažasis princas, — galiu teisti save bet kur. Man nebūtina čia gyventi.

— Hm! Hm! — karalis teica. — Man šķiet, ka kaut kur uz manas planētas dzīvo veca žurka. Naktīs es viņu dzirdu. Laiku pa laikam tu viņai piespriedīsi nāves sodu. Tādējādi viņas dzīve būs atkarīga no lavas tiesas. Bet tu viņu ikreiz apžēlosi, lai pataupītu vēlākam laikam. Mums ir tikai viena žurka.

— Hm, hm… — numykė karalius. — Man regis, kažkur mano planetoje gyvena sena žiurkė. Girdžiu, kaip ji nakčia skrebena. Galėsi nuteisti tą seną žiurkę. Kartais nuteisi ją myriop. Tada jos gyvenimas priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kaskart tu jai suteiksi malonę. Reikia saugoti žiurkę, juk turime tik ją vieną.

— Man nepatīk sodīt ar nāvi, — atteica mazais princis. — Turklāt laiks doties ceļā.

— Aš, — atsakė mažasis princas, — nemėgstu teisti myriop, be to, atrodo, man metas eiti.

— Nē, — karalis iebilda.

— Ne, — tarė karalius.

Mazais princis jau bija saposies, taču viņš negribēja sāpināt veco monarhu.

Tačiau, jau susirengęs į kelionę, mažasis princas nenorėjo skaudinti senojo monarcho.

— Ja jūsu majestāte vēlētos, lai jūs paklausa bez ierunām, jūs varētu dot man kādu jēdzīgāku pavēli. Jūs, piemēram, varētu pavēlēt man doties ceļā šai pašā mirklī. Manuprāt, visi apstākļi ir labvēlīgi…

— Jeigu Jūsų Didenybė pageidauja, kad aš iškart paklusčiau, Ji turėtų duoti man protingą įsakymą. Pavyzdžiui, Ji galėtų man įsakyti išvykti greičiau nei per minutę. Man regis, sąlygos visai palankios…

Tā kā karalis neko neatbildēja, mazais princis brīdi vilcinājās, tad nopūtās un devās ceļā.

Karalius nieko neatsakė, ir mažasis princas, valandėlę dvejojęs, atsiduso ir leidosi į kelią…

— Es tevi ieceļu par savu sūtni, — karalis pasteidzās iesaukties.

— Skiriu tave ambasadoriumi, — paskubom šūktelėjo karalius.

Viņš izskatījās ļoti valdonīgs.

Ir atrodė be galo valdingas.

“Ir gan dīvaini ļaudis tie pieaugušie,” mazais princis nodomāja un turpināja savu ceļojumu.

„Suaugusieji labai keisti“, — keliaudamas toliau, tyliai mąstė mažasis princas.

XI

XI

Uz otras planētas dzīvoja kāds godkārīgais:

Antrojoje planetoje gyveno garbėtroška.

— Ā, ieradies apbrīnotājs! — viņš sauca jau no tālienes, tiklīdz bija ieraudzījis mazo princi.

— Aha, štai ateina mano gerbėjas! — sušuko garbėtroška jau iš tolo, vos tik pamatęs mažąjį princą.

Godkārīgajiem taču visi pārējie cilvēki šķiet apbrīnotāji.

Juk garbėtroškos mano, kad visi kiti žmonės jais tiesiog žavisi.

— Labdien, — teica mazais princis. — Kāda jums jocīga cepure.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Kokia juokinga jūsų skrybėlė!

— Lai varētu sveicināt, — atbildēja godkārīgais. — Lai sveicinātu, kad mani sumina. Diemžēl še neviens neiet garām.

— Ji skirta sveikintis, — atsakė garbėtroška. — Aš pakeliu ją, kai žmonės mane sveikina. Deja, čia niekas niekad neužsuka.

— Ak tā?— sacīja mazais princis, kas neko nebija sapratis.

— Tikrai? — nusistebėjo mažasis princas nieko nesupratęs.

— Sasit plaukstas, — godkārīgais viņu pamācīja.

— Paplok delnais, — paprašė garbėtroška.

Mazais princis sasita plaukstas. Godkārīgais sveicināja, paceldams cepuri.

Mažasis princas paplojo delnais. Garbėtroška santūriai pasveikino jį kilstelėdamas skrybėlę.

“Tas ir daudz jautrāk nekā vizīte pie karaļa,” nodomāja mazais princis. Un atkal sāka sist plaukstas. Godkārīgais atkal sveicināja, paceldams cepuri.

„Čia linksmiau nei karaliaus planetoje“, — pamanė mažasis princas. Ir vėl ėmė pliaukšėti delnais, o garbėtroška — sveikintis kilnodamas skrybėlę.

Pēc šādas piecu minušu ilgas vingrināšanās mazo princi nogurdināja rotaļas vienmuļība:

Penkias minutes papliaukšėjus delnais, mažajam princui nusibodo šis žaidimas.

— Un kas jādara, — viņš jautāja, lai cepure nokristu?

— O ką reikia daryti, kad skrybėlė nukristų? — paklausė jis.

Bet godkārīgais nedzirdēja. Godkārīgie dzird vienīgi uzslavas.

Tačiau garbėtroška jo neišgirdo. Garbėtroškos girdi tik liaupses.

— Vai tu tiešām mani ļoti apbrīno? — viņš jautāja mazajam princim.

— Ar tu iš tikrųjų manimi žaviesi? — paklausė jis mažojo princo.

— Ko nozīmē apbrīnot?

— Ką reiškia „žavėtis“?

— Apbrīnot nozīmē atzīt, ka es esmu visskaistākais, vislabāk apģērbtais, visbagātākais un visgudrākais cilvēks uz planētas.

— „Žavėtis“ reiškia, kad tu laikai mane gražiausiu, geriausiai apsirengusiu, turtingiausiu ir protingiausiu žmogumi planetoje.

— Bet tu taču esi viens pats uz savas planētas. >

— Bet tavo planetoje daugiau nieko nėra!

— Nu iepriecini mani. Apbrīno taču mani!

— Suteik man malonumą. Vis tiek žavėkis manimi!

— Es tevi apbrīnoju, — mazliet paraustīdams plecus, teica mazais princis, — bet kādēļ tas tev tik svarīgi?

— Aš žaviuosi tavimi, — tarė mažasis princas, vos vos gūžtelėdamas pečiais, — bet kas tau iš to?

Un mazais princis devās projām.

Ir mažasis princas jį paliko.

“Pieaugušie patiešām ir ļoti dīvaini,” viņš noteica un turpināja savu ceļojumu.

„Tie suaugusieji iš tikrųjų labai keisti“, — naiviai pagalvojo jis, vėl leisdamasis į kelią.

ХII

XII

Uz nākamās planētas dzīvoja kāds dzērājs. Lai gan šis apciemojums bija ļoti īss, tas modināja mazajā princī dziļas skumjas.

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

— Ko tu tur dari? — viņš vaicāja dzērājam, kas klusēdams sēdēja pie veselas kolekcijas tukšu un tādas pašas kolekcijas pilnu pudeļu.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių — tuščių ir pilnų.

— Es dzeru, — drūmi atbildēja dzērājs.

— Geriu, — niūriai atsakė girtuoklis.

— Kādēļ tu dzer? —jautāja mazais princis.

— Kodėl tu geri? — paklausė mažasis princas.

— Lai aizmirstu, — atbildēja dzērājs.

— Kad užmirščiau, — atsakė girtuoklis.

— Ko aizmirstu? — apvaicājās mazais princis, kuram jau bija sameties dzērāja žēl. 

— Ką užmirštum? — paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.

— Lai aizmirstu, ka man ir kauns, — atzinās dzērājs, galvu nodūris.

— Kad užmirščiau, jog man gėda, — prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

— Kauns? Par ko? — apjautājās mazais princis, kas vēlējās viņu glābt.

— Ko gėda? — pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

— Kauns par to, ka dzeru! — atzinās dzērājs un pilnīgi apklusa.

— Gėda gerti! — nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

Un mazais princis apmulsis devās projām.

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

“Pieaugušie patiesi ir ārkārtīgi dīvaini,” viņš sacīja pats sev, turpinādams ceļojumu.

„Suaugusieji iš tikrųjų labai labai keisti“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas toliau.

XIII

XIII

Ceturtā planēta bija biznesmeņa planēta. Šis cilvēks bija tik aizņemts, ka, mazajam princim ierodoties, pat nepacēla galvu.

Ketvirtoji planeta priklausė verslininkui. Jis buvo taip užsiėmęs, kad priėjus mažajam princui net nepakėlė galvos.

— Labdien, — sacīja princis. — Jūsu cigarete ir apdzisuši.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Jūsų cigaretė užgesusi.

— Trīs un divi ir pieci. Pieci un septiņi — divpadsmit. Divpadsmit un trīs — piecpadsmit. Sveiki! Piecpadsmit un septiņi — divdesmit divi. Divdesmit divi un seši — divdesmit astoņi. Nav laika to atkal aizdedzināt. Divdesmit seši un pieci — trīsdesmit viens. Uf! Tātad kopā pieci simti viens miljons seši simti divdesmit divi tūkstoši septiņi simti trīsdesmit viens.

— Trys ir du — penki. Penki ir septyni — dvylika. Dvylika ir trys — penkiolika. Penkiolika ir septyni — dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši — dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos užsidegti. Dvidešimt šeši ir penki — trisdešimt vienas. Ok! Taigi iš viso — penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.

— Pieci simti miljonu? Kā tad?

— Penki šimtai milijonų ko?

— Tu vēl arvien esi šeit? Pieci simti viens miljons… es vairs nezinu, kā… Man ir tik daudz darba! Esmu nopietns cilvēks, un blēņas man nesagādā nekādu prieku! Divi un pieci — septiņi…

— Kaip? Tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… Nebeprisimenu… Turiu tiek darbo! Aš rimtas žmogus, neleidžiu laiko plepalams! Du ir penki — septyni…

— Pieci simti viens miljons? Kā tad? — atkārtoja mazais princis, kas vēl nekad savā mūžā nebija atteicies no reiz uzdotā jautājuma.

— Penki šimtai vienas milijonas ko? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada gyvenime nepamiršdavo ko klausęs.

Biznesmenis pacēla galvu:

Verslininkas pakėlė galvą:

— Piecdesmit četros gados, kopš dzīvoju uz šīs planētas, mani ir traucējuši tikai trīs reizes. Pirmoreiz! pirms divdesmit diviem gadiem, tā bija kāda maijvabole, kas uzradās dievs zin no kurienes. Tā sacēla šausmīgu troksni, un es ielaidu aplēsē četras kļūdas.

— Jau penkiasdešimt ketverius metus gyvenu šioje planetoje ir buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt dvejus metus, pas mane dievaižin iš kur atskrido karkvabalis. Jis kėlė siaubingą triukšmą, ir tada aš padariau keturias sudėties klaidas.

Otrreiz, pirms vienpadsmit gadiem, man uzbruka reimatisma lēkme. Es pārāk maz kustos. Man nav laika klaiņot apkārt. Es taču esmu nopietns cilvēks. Trešā reize… lūk, šī! Tātad teicu pieci simti viens miljons…

Antrąkart, prieš vienuolika metų, mane buvo ištikęs reumato priepuolis. Aš mažai mankštinuosi. Neturiu kada tinginiauti. Aš rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar! Regis, sakiau penki šimtai vienas milijonas…

— Miljons? Kā tad?

— Milijonas ko?

Biznesmenis saprata, — viņam nav ko cerēt, ka viņu liks mierā.

Pagaliau supratęs, kad mažylis neatstos nuo jo, verslininkas atsakė:

— Miljons mazo nieciņu, kas dažreiz redzami pie debesīm.

— Milijonas tų daikčiukų, kuriuos mes kartais matome danguje.

— Mušu?

— Musių?

— Nē taču, mazo nieciņu, kas mirdz.

— Ne musių. Mažų spindinčių daikčiukų.

— Bišu?

— Bičių?

— Nu nē. Mazo, zeltaino nieciņu, kas dīkdieņus padara sapņainus. Bet es esmu nopietns. Man nav laika sapņot.

— Ne bičių. Mažų sidabrinių daikčiukų, žadinančių dykaduoniams svajones. Bet aš rimtas žmogus! Aš neturiu kada tuščiai svajoti.

— Ā, zvaigžņu?

— A, žvaigždžių?

— Tieši tā. Zvaigžņu.

— Na, taip. Žvaigždžių.

— Un ko tu dari ar pieci simti miljoniem zvaigžņu?

— O ką tu veiki su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?

— Pieci simti vienu miljonu seši simti divdesmit diviem tūkstošiem septiņi simti trīsdesmit vienu. Esmu nopietns cilvēks un cienu precizitāti.

— Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai trisdešimt viena. Aš rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.

— Un ko tu dari ar šīm zvaigznēm?

— Ir ką tu veiki su tomis žvaigždėmis?

— Ko es daru?

— Ką aš veikiu su jomis?

— Jā.

— Taip.

— Neko. Tās man pieder.

— Nieko. Aš jas turiu.

— Tev pieder zvaigznes?

— Tu turi žvaigždes?

— Jā.

— Taip.

— Bet es nupat redzēju kādu karali, kam…

— Bet aš jau mačiau karalių, kuris…

— Karaļiem nekas nepieder. Viņi valda pār kaut ko. Tas ir pavisam kas cits.

— Karaliai nieko neturi. Jie tik kam nors „viešpatauja“. Tai visai kas kita.

— Bet kāds tev labums no tā, ka tev pieder zvaigznes?

— O kas tau iš to, kad turi žvaigždes?

— Tās padara mani bagātu.

— Esu turtingas.

— Un kāds tev labums no tā, ka esi bagāts?

— O kas tau iš to, kad esi turtingas?

— Es varu nopirkt citas zvaigznes, ja kāds tās atklāj.

— Galiu nusipirkti kitų žvaigždžių, jeigu kas nors jų atranda.

“Šis cilvēks,” nodomāja mazais princis,” spriež apmēram tāpat kā mans dzērājs.”

„Šitas vyras, — tyliai pagalvojo mažasis princas, — samprotauja beveik kaip mano girtuoklis“.

Tomēr viņš vēl šo to pajautāja.

Tačiau klausinėjo toliau:

— Kā var piederēt zvaigznes?

— Kaip galima turėti žvaigždes?

— Bet kas ir to īpašnieks? — biznesmenis ērcīgi noprasīja.

— O jos kieno? — suirzęs atsikirto verslininkas.

— Es nezinu. Neviens.

— Nežinau. Niekieno.