bet brīdi padomājis, piebilda:

Bet pagalvojęs paklausė:

— Ko nozīmē “pieradināt”?

— Ką reiškia „prijaukinti“?

— Tu neesi šejienietis, — teica lapsa, — ko tu meklē?

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

— Es meklēju cilvēkus, — atteica mazais princis. — Ko nozīmē “pieradināt”?

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

— Cilvēkus, — lapsa brīnījās, — viņiem taču ir šautenes, un viņi medī. Tas ir ļoti nepatīkami! Un vēl viņi audzē vistas. Tas ir vienīgais labums. Vai tu meklē vistas?

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

— Nē, — atteica mazais princis. — Es meklēju draugus. Ko nozīmē “pieradināt”?

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

— Tas ir pārāk aizmirsts jēdziens, — atbildēja lapsa. — Tas nozīmē “nodibināt ciešas saites”…

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

— Nodibināt ciešas saites?

— Užmegzti ryšius?

— Protams, — sacīja lapsa. — Pagaidām tu manās acīs esi tikai mazs zēns, kas līdzīgs simt tūkstošiem citu. Un tu man neesi vajadzīgs. Bet arī es tev neesmu vajadzīga. Tev es esmu tikai lapsa, kas līdzinās simt tūkstošiem citu lapsu. Bet, ja tu mani pieradināsi, mēs būsim vieni otram vajadzīgi. Tu būsi man vienīgais visā pasaule. Es būšu tev vienīgā visā pasaulē.

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

— Es sāku saprast, — teica mazais princis. — Ir kāda puķe… man šķiet, ka viņa mani pieradinājusi…

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

— Tas ir iespējams, — atbildēja lapsa. — Uz Zemes viss iespējams…

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

— Nē, tas nebija uz Zemes, — iebilda mazais princis.

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

Lapsa likās ļoti ieinteresēta:

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

— Uz kādas citas planētas?

— Kitoje planetoje?

— Jā.

— Taip.

— Vai uz tās planētas ir arī mednieki?

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

— Nē.

— Ne.

— Tas ir interesanti. Un vistas?

— Įdomu! O vištų?

— Nē.

— Ne.

— Nekas pasaulē nav pilnīgs, — nopūtās lapsa.

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

Bet tad viņa atgriezās pie aizsāktās domas:

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

— Mana dzīve ir ļoti vienmuļa. Es medīju vistas, cilvēki medī mani. Visas vistas līdzinās cita citai, un visi cilvēki līdzinās cits citam. Tad nu es mazliet garlaikojos. Bet, ja tu mani pieradināsi, mana dzīve kļūs saules pilna. Es pazīšu soļu troksni, kas atšķirsies no visiem citiem. Pārējie soļi liks man noslēpties zemē, tavējie — kā mūzika aicinās mani ārā no alas.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

Un tad vēl — skaties! Vai tu redzi tur to kviešu lauku? Es neēdu maizi. Labība man nav vajadzīga. Labības lauks man neko neatgādina. Un tas ir ļoti skumji! Bet tev ir mati zelta krāsā. Tas būs brīnišķīgi, kad tu būsi mani pieradinājis! Kvieši, kas arī ir zeltaini, man atgādinās tevi, un es iemīlēšu vējā šalcošo druvu…

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

— Es raudāšu.

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

— Tā ir tava vaina, — iebilda mazais princis, — es tev nebūt nevēlēju ļaunu, bet tu pati gribēji, lai es tevi pieradinu…

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

— Protams, — sacīja lapsa.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— Bet tu taču raudāsi! — teica mazais princis.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

— Bez šaubām, — atteica lapsa.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— Tad jau tu neko neiegūsti!

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

— Es iegūstu gan, — sacīja lapsa, — atceries zeltainos kviešus.

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

Pēc tam viņa piebilda:

Paskui pridūrė:

— Ej apraudzīt rozes! Tu sapratīsi, ka tavējā ir vienīgā visā pasaulē. Tu atnāksi no manis ardievoties, un es tev atklāšu kādu noslēpumu.

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

Mazais princis devās apskatīt rozes.

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

— Jūs nemaz nelīdzināties manai rozei, jūs vēl neesat nekas, — viņš tām teica. — Neviens jūs nav pieradinājis, un arī jūs neesat nevienu pieradinājušas. Jūs esat tādas pašas, kāda bija mana lapsa. Tā bija līdzīga simtiem tūkstošiem citu. Bet es padarīju viņu par savu draugu, un tagad viņa man ir vienīgā visā pasaulē.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

Un rozes jutās ļoti neērti.

Rožės labai suglumo.

— Jūs esat skaistas, bet tukšas, — vēl viņš tām sacīja. — Jūsu dēļ nevar mirt. Protams, arī mana roze vienkāršam garāmgājējam var likties līdzīga jums. Bet viņa viena pati ir nozīmīgāka par jums visām, jo tieši viņu es laistīju. Tieši viņu es apsedzu ar stikla kupolu. Tieši viņu es aizsargāju no vēja. Tieši viņas dēļ es nogalināju kāpurus (izņemot divus trīs, lai būtu tauriņi). Es klausījos, kā viņa gaudās vai lielījās, es dzirdēju pat to, kā viņa klusēja. Jo viņa ir mana roze.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

Tad mazais princis atgriezās pie lapsas.

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

—Ardievu, — viņš teica.

— Sudie, — tarė jis.

— Ardievu, — sacīja lapsa. — Lūk, mans noslēpums, tas ir ļoti vienkāršs: īsti mēsredzam tikai ar sirdi. Būtiskais nav acīm saredzams.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

— Būtiskais nav acīm saredzams, — atkārtoja mazais princis, lai neaizmirstu.

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Tieši tas laiks, ko tu veltīji savai rozei, padara šo rozi tik nozīmīgu.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

— Tieši tas laiks, ko es veltīju savai rozei… — atkārtoja mazais princis, lai neaizmirstu.

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Cilvēki ir aizmirsuši šo patiesību, — sacīja lapsa, — bet tev nevajag to aizmirst. Tev vienmēr jābūt atbildīgam par tiem, ko esi pieradinājis. Tev jāatbild par savu rozi…

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

— Man jāatbild par savu rozi… — atkārtoja mazais princis, lai paturētu atmiņā.

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

XXII

XXII

— Labdien, — sacīja mazais princis.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Labdien, — atņēma pārmijnieks.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

— Ko tu še dari? — vaicāja mazais princis.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

— Es šķiroju ceļotājus pa tūkstotim, — sacīja pārmijnieks. — Es nosūtu vilcienus, kas tos aizved gan pa labi, gan pa kreisi.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

Un dārdēdams garām aizjoņoja kāds apgaismots ātrvilciens, ka pārmijnieka būdiņa nodrebēja vien.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

— Cik ļoti viņi steidzas, — mazais princis brīnījās. — Ko viņi meklē?

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

— Pat lokomotīves vadītājs to nezina, — atteica pārmijnieks.

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

Un pretējā virzienā aizbrāza otrs apgaismots ātrvilciens.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

— Vai viņi jau atgriežas? —jautāja mazais princis.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

— Tie nav tie paši, — sacīja pārmijnieks. — Tā ir maiņa no citurienes.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

— Vai tad tur, kur viņi bija, viņiem klājās slikti?

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

— Labi ir tur, kur mēs neesam, — atteica pārmijnieks.

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

Un aizdārdēja trešais apgaismotais ātrvilciens.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

— Vai viņi dzenas pakaļ pirmajiem ceļotajiem? — vaicāja mazais princis.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

— Viņi nedzenas pakaļ nekam, — atteica pārmijnieks. — Viņi vagonos vai nu guļ vai žāvājas. Vienīgi bērni piespieduši deguntiņus pie logu rūtīm.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

— Vienīgi bērni zina, ko viņi meklē, — ieteicās mazais princis. — Viņi ziedo savu laiku lupatu lellei, un tā viņiem kļūst ļoti tuva, bet, ja viņiem to atņem, viņi raud…

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

— Viņi ir laimīgi, — noteica pārmijnieks.

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

XXIII

XXIII

— Labdien, — sacīja mazais princis.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Labdien, — atbildēja tirgotājs.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

Viņš tirgojās ar uzlabotām tabletēm, kas remdē slāpes. Ja norij vienu šādu tableti, tad veselu nedēļu nav jādzer.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

— Kādēļ tu tās pārdod? —jautāja mazais princis.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

— Tas ir ārkārtīgs laika ietaupījums, — teica tirgotājs. — Eksperti to aprēķinājuši. Mēs ietaupām piecdesmit trīs minūtes nedēļā.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

— Un ko lai dara šais piecdesmit trīs minūtēs?

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

— Ko katrs vēlas…

— Ką tik nori.

“Ja manā rīcībā būtu piecdesmit trīs minūtes,” mazais princis nodomāja, “es it mierīgi aizstaigātu līdz kādai akai…”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

ХXIV

XXIV

Tā bija astotā diena, kopš katastrofas tuksnesī, un klausīdamies stāstu par tirgotāju, es izdzēru pēdējo pilienu no sava ūdens krājuma.

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

— Tavas atmiņas, protams, ir jaukas, — teicu mazajam princim, — bet es vēl neesmu salabojis lidmašīnu, man vairs nav ko dzert, un arī es būtu laimīgs, ja varētu mierīgi aizstaigāt līdz kādai akai!

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

— Mana draudzene lapsa… — viņš iesāka.

— Mano draugė lapė man sakė…

— Mīļo zēn, te vairs nav runa par lapsu!

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

— Kādēļ?

— Kodėl?

— Tādēļ, ka mēs nomirsim aiz slāpēm…

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

Mazais princis nesaprata manu atzinumu un atbildēja:

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

— Ir labi, ja tev bijis draugs, pat ja tev jāmirst… Es esmu ļoti apmierināts, ka man bijusi draudzene lapsa…

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

“Viņš neapjauš briesmas,” es nodomāju. “Viņš nekad nav ne izsalcis, ne izslāpis. Viņam pietiek ar mazumiņu saules…”

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

Bet mazais princis uzlūkoja mani un atbildēja uz manu domu:

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

— Arī man slāpst… meklēsim aku…

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

Noguris atmetu ar roku: nav nekādas jēgas milzīgajā tuksneša plašumā meklēt aku. Tomēr mēs devāmies ceļā.

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

Klusēdami gājām vairākas stundas, līdz uznāca nakts un iemirdzējās zvaigznes. Es tās redzēju kā sapnī, jo pārliecīgo slāpju dēļ man bija viegls drudzis. Mazā prinča vārdi atkal un atkal atausa atmiņā.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

— Tev taču arī slāpst? — es viņam jautāju.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?