— Vai vulkāni ir izdzisuši vai atmodušies, tas mums ir viens un tas pats. Mums ir svarīgs tikai pats kalns. Tas nepārvēršas.

— Ar ugnikalnis užgesęs, ar neužgesęs, mums, geografams, neturi reikšmės, — paaiškino geografas. — Mums svarbu kalnas. Jis nesikeičia.

— Bet ko nozīmē “īslaicīgs”,— atkārtoja mazais princis, kas nekad nebija atkāpies no reiz uzdotā jautājuma.

— Bet ką reiškia „efemeriškas“? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

— Tas nozīmē — “pakļauts drīzai iznīcībai”.

— Tai reiškia „tas, kuriam skirta greitai išnykti“.

— Mana puķe ir pakļauta drīzai iznīcībai?

— Vadinasi, mano gėlei skirta greitai išnykti?

— Protams.

— Žinoma.

“Mana puķe ir īslaicīga”, mazais princis domāja, “un viņai ir tikai četri ērkšķi, ar ko aizstāvēties pret pasauli! Un es atstāju viņu vienu pašu mājās!”

„Mano gėlė efemeriška, — pagalvojo mažasis princas, — ji turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio! O aš palikau ją vienut vieną savo planetoje!“

Tā bija mazā prinča pirmā nožēla. Taču viņš ātri atguva drosmi.

Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasigailėjo iškeliavęs. Bet vėl atgavo drąsą

— Ko jūs man ieteiktu apskatīt? — viņš jautāja.

ir paklausė:
— Ką jūs patartumėte man aplankyti?

— Planētu Zemi, — atbildēja ģeogrāfs. — Tai ir laba slava…

— Planetą Žemę, — atsakė geografas. — Ji turi gerą reputaciją…

Un mazais princis devās projām, domādams par savu puķi.

Ir mažasis princas leidosi į kelią galvodamas apie savo gėlę.

XVI

XVI

Septītā planēta tātad bija Zeme.

Tad septintoji planeta buvo Žemė.

Zeme nav vis kaut kāda parasta planēta! To apdzīvo simt vienpadsmit karaļu (ieskaitot, protams, arī nēģeru karaļus), septiņi tūkstoši ģeogrāfu, deviņi simti tūkstoši biznesmeņu, septiņi ar pusi miljonu dzērāju, trīs simti vienpadsmit miljoni godkārīgo, vārdu sakot, apmēram divi miljardi pieaugušo.

Žemė — ne paprasta planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (žinoma, kartu su karaliais negrais), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių verslininkų, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų garbėtroškų, — iš viso apie du milijardai suaugusiųjų.

Lai jums rastos priekšstats par Zemes izmēriem, minēšu tikai to, ka pirms elektrības izgudrošanas uz visiem sešiem kontinentiem kopā vajadzēja uzturēt veselu armiju laternu iededzinātāju — četri simti sešdesmit divus tūkstošus pieci simti vienpadsmit cilvēkus.

Kad įsivaizduotumėte, kokia Žemė didelė, pasakysiu tik tiek, kad prieš išrandant elektrą visuose šešiuose žemynuose reikėjo išlaikyti visą armiją žibintininkų — keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika žmonių.

Raugoties no tālienes, tas atstāja lielisku iespaidu. Šīs armijas kustības bija saskaņotas kā baletā.

Pažvelgus truputį iš toliau, įspūdis buvo nuostabus. Šios armijos judėjimas buvo tvarkomas kaip baleto šokėjų.

Vispirms nāca Jaunzēlandes un Austrālijas laternu iededzinātāju kārta. Iededzinājuši savas laternas, viņi aizgāja gulēt. Tad uznāca Ķīnas un Sibīrijas laternu iededzinātāji. Pēc tam arī viņi nozuda aiz kulisēm.

Pirmiausia ateidavo Naujosios Zelandijos ir Australijos žibintininkų eilė. Uždegę savo žibintus, jie eidavo miegoti. Po jų į šokį įsitraukdavo Kinijos ir Sibiro žibintininkai. Paskui ir jie dingdavo už kulisų.

Tad bija kārta Krievijas un Indijas laternu iededzinātājiem. Pēc tam — Āfrikas un Eiropas. Pēc tam — Dienvidamerikas.

Tada savo žibintus uždegdavo Rusijos ir Indijos žibintininkai. Paskui Afrikos ir Europos. Tada Pietų Amerikos. Po jų Šiaurės Amerikos.

Un viņi nekad nesajauca kārtību, uzejot uz skatuves. Tas bija grandiozi.

Ir jie niekada nesumaišydavo savo eilės, visada išeidavo į sceną laiku. Tai buvo nuostabu.

Tikai vienīgās ziemeļpola laternas iededzinātājs un viņa kolēģis — vienīgās dienvidpola laternas iededzinātājs dzīvoja dīkdienībā un bezrūpībā: viņi strādāja divas reizes gadā.

Tik žibintininkas, turintis uždegti vienintelį žibintą Šiaurės ašigalyje, ir jo draugas, atsakingas už vienintelį žibintą Pietų ašigalyje, gyveno lengvai ir nerūpestingai: jie dirbdavo tik du kartus per metus.

ХVII

XVII

Ja gribam būt asprātīgi, tad reizēm gadās mazliet piemelot. Arī es nebiju sevišķi godīgs, stāstot jums par laternu iededzinātājiem. Tāpēc tiem, kas nepazīst mūsu planētu, varētu rasties par to nepareizs priekšstats. Patiesībā uz Zemes cilvēki aizņem loti maz vietas.

Kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. Pasakodamas jums apie žibintininkus, buvau nelabai sąžiningas. Bijau, kad tie, kurie nepažįsta mūsų planetos, nesusidarytų apie ją neteisingos nuomonės. Žemėje žmonės užima labai mažai vietos.

Ja divi miljardi iedzīvotāju, kas apdzīvo Zemi, stāvētu kājās mazliet saspiesti kā mītiņā, viņus viegli varētu novietot uz divdesmit jūdžu gara un divdesmit jūdžu plata laukuma. Visu cilvēci varētu sagāzt kaudzē uz vismazākās Klusā okeāna saliņas.

Jeigu du milijardai žmonių, gyvenančių Žemėje, glaudžiai sustotų vienoje vietoje tarsi mitinge, jie lengvai tilptų dvidešimt mylių ilgio ir dvidešimt mylių pločio aikštėje. Visą žmoniją būtų galima sutalpinti mažiausioje Ramiojo vandenyno salelėje.

Pieaugušie, protams, jums neticēs. Viņi iedomājas, ka aizņem ļoti daudz vietas. Viņi uzskata sevi par tik diženiem kā baobabi. Tad nu dodiet viņiem padomu izdarīt aprēķinu. Viņi dievina skaitļus, un tas viņiem patiks. Bet jūs netērējiet laiku šādam soda darbam. Tas ir veltīgi. Ticiet man!

Suaugusieji, žinoma, niekad jumis nepatikės. Jie įsivaizduoja, kad užima labai daug vietos. Mano esą tokie pat dideli kaip baobabai. Patarkit paskaičiuoti. Jiems patiks, nes jie dievina skaičius. Tačiau jūs tokiam nykiam darbui negaiškite laiko. Beprasmiška. Žinau, kad pasitikite manimi.

Nonācis uz Zemes un nesastapis nevienas dzīvas dvēseles, mazais princis bija ļoti pārsteigts. Viņš jau nobijās, ka būs kļūdījies un nonācis uz kādas citas planētas, kad smiltīs sakustējās gredzens mēness krāsā.

Tad atvykęs į Žemę mažasis princas labai nustebo neišvydęs nė vieno žmogaus. Net buvo pradėjęs baimintis patekęs ne į tą planetą, tačiau staiga smėlyje sujudėjo kažkokia mėnulio spalvos ringė.

— Labvakar, — teica mazais princis katram gadījumam.

— Labas vakaras, — dėl visa ko pasisveikino mažasis princas.

— Labvakar, — atteica čūska.

— Labas vakaras, — atsakė gyvatė.

— Uz kādas planētas es esmu nonācis? —jautāja mazais princis.

— Į kokią planetą aš patekau? — paklausė mažasis princas.

— Uz Zemes, Āfrikā, — atbildēja čūska.

— Į Žemę, — atsakė gyvatė. — Į Afriką.

— Ā!… Vai tad uz Zemes neviena nav?

— O!.. Argi Žemėje nėra žmonių?

— Še ir tuksnesis. Tuksnešos neviens nedzīvo. Zeme ir liela, — paskaidroja čūska.

— Čia dykuma. Dykumose žmonių nebūna. Žemė didelė, — paaiškino gyvatė.

Mazais princis apsēdās uz akmens un pacēla acis pret debesīm.

Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.

— Es gribētu zināt, — viņš teica, — vai zvaigznes tik spoži mirdz tādēļ, lai katrs reiz varētu atrast savējo? Paskaties uz manu planētu. Tā atrodas tieši virs mums… Bet cik tālu!

— Įdomu, — tarė jis, — ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją? Pažvelk į mano planetą. Ji tiesiai virš mūsų… Bet taip toli!

— Tā ir skaista, — teica čūska. Ko tu še domā darīt?

— Ji graži, — pasakė gyvatė. — O ko tu čia atkeliavai?

— Es nevarēju saprasties ar kādu puķi, — atteica mazais princis.

— Turiu keblumų su viena gėle, — prisipažino mažasis princas.

— Ā! — noteica čūska.

— O! — nusistebėjo gyvatė.

Un tad viņi apklusa.

Ir juodu nutilo.

— Kur ir cilvēki? — beidzot iejautajās mazais princis. — Šai tuksnesī es jūtos mazliet vientuļš…

— Kur žmonės? — galop vėl paklausė mažasis princas. — Dykumoje jautiesi truputį vienišas…

— Arī starp cilvēkiem ir vientulīgi, — piebilda čūska.

— Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, — tarė gyvatė.

Mazais princis ilgi raudzījās uz čūsku.

Mažasis princas įdėmiai pažvelgė į ją.

— Tu esi jocīgs radījums, — beidzot viņš teica, — tik tieva kā pirksts…

— Keista tu, — pagaliau tarė jis. — Plonučiukė it pirštas…

— Bet es esmu daudz spēcīgāka par karaļa pirkstu, —atbildēja čūska.

— Bet galingesnė už karaliaus pirštą, — atsikirto gyvatė.

Mazais princis pasmaidīja.

— Tu nu gan neesi spēcīga… tev pat nav kāju… tu pat nevari ceļot…

— Neatrodai labai galinga… net neturi letenų… ir net negali keliauti…

— Es varu tevi aizvest tālāk nekā kuģis, — sacīja čūska.

— Aš galiu tave nunešti toliau nei laivas, — tarė gyvatė.

Viņa aptinās mazajam princim ap potīti kā zelta sprādze.

Ir apsivyniojo apie mažojo princo kulkšnį tarsi auksinė apyrankė.

— To, kuram pieskaros, es atdodu zemei, no kurienes tas nācis, — viņa vēl piebilda. — Bet tu esi skaidrs, un tu nāc no zvaigznes…

— Ką tik aš paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis radosi. Bet tu tyras ir atkeliavai iš žvaigždės…

Mazais princis neko neatbildēja.

Mažasis princas nieko neatsakė.

— Man tevis žēl, tu esi tik vājš uz šīs granītcietās Zemes. Es tev varu kādreiz palīdzēt, ja tevi pārņem ilgas pēc savas planētas. Es varu…

— Man tavęs gaila. Tu toks silpnas šioje granito Žemėje. Galbūt vieną dieną galėsiu tau padėti, jeigu imsi labai ilgėtis savo planetos. Aš galiu…

— O! Es ļoti labi saprotu, — teica mazais princis, — bet kādēļ tu aizvien runā mīklās?

— O, puikiai supratau, — pasakė mažasis princas. — Bet kodėl tu visą laiką kalbi mįslėmis?

— Es tās visas atrisinu, — atteica čūska.

— Aš išsprendžiu visas mįsles, — atsakė gyvatė.

Un viņi abi apklusa.

Ir juodu nutilo.

XVIII

XVIII

Mazais princis gāja caur tuksnesi un sastapa tikai vienu puķi. Puķi ar trim ziedlapiņām, pavisam neievērojamu puķi…

Mažasis princas perėjo dykumą ir sutiko tik vieną gėlę. Mažą menkutę gėlytę trimis žiedlapiais.

— Labdien, — mazais princis sveicināja.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Labdien, — sacīja puķe.

— Laba diena, — atsakė gėlė.

— Kur ir cilvēki? — pieklājīgi jautāja mazais princis.

— Kur žmonės? — mandagiai pasiteiravo mažasis princas.

Puķe kādu dienu bija redzējusi ejam garām karavānu.

Vieną dieną gėlė buvo mačiusi pro šalį žengiančią vilkstinę.

— Cilvēki? Man šķiet, ka to ir kādi seši vai septiņi. Es viņus redzēju pirms daudziem daudziem gadiem. Nekad jau nevar zināt, kur viņus var atrast. Viņus dzenā vējš. Viņiem nav sakņu, un tas ir ļoti neērti.

— Žmonės? Manau, jų tėra šeši ar septyni. Mačiau juos prieš daugelį metų. Tačiau niekas nežino, kur jų ieškoti. Juos blaško vėjas. Jie neturi šaknų, todėl jiems labai nepatogu.

— Ardievu, — sacīja mazais princis.

— Sudie, — atsisveikino mažasis princas.

— Ardievu, — atteica puķe.

— Sudie, — atsakė gėlė.

XIX

XIX

Mazais princis uzkāpa kādā augstā kalnā. Vienīgie kalni, ko viņš vispār pazina, bija trīs vulkāni, kas viņam sniedzās līdz ceļgaliem. Izdzisušo vulkānu viņš lietoja ķeblīša vietā. “No tik augsta kalna kā šis,” nodomāja mazais princis, “es uzreiz ieraudzīšu visu planētu un visus cilvēkus…” Bet viņš redzēja tikai klinšu smailes.

Mažasis princas užkopė į aukštą kalną. Jis niekad nebuvo matęs kalnų, tik tris ugnikalnius, kurie tesiekė jam kelius. Užgesusiu ugnikalniu jis naudojosi kaip taburete. „Nuo tokio aukšto kalno kaip šitas, — pagalvojo jis, — iškart pamatysiu visą planetą ir visus žmones“. Tačiau pamatė tik smailias it adatos uolų viršūnes.

— Labdien, — viņš teica katram gadījumam.

— Laba diena, — tarė jis dėl visa ko.

— Labdien… Labdien… Labdien… — atskanēja atbalss.

— Laba diena… diena… diena… — atsiliepė aidas.

— Kas jūs esat? — vaicāja mazais princis.

— Kas jūs? — paklausė mažasis princas.

— Kas jūs esat… kas jūs esat… kas jūs esat… — attrauca atbalss.

— Kas jūs… kas jūs… kas jūs… — atsišaukė aidas.

— Esiet mani draugi, esmu vientuļš, — viņš teica.

— Būkite mano draugai, aš esu vienas, — tarė jis.

— Es esmu vientuļš… es esmu vientuļš… es esmu vientuļš… — atsaucās atbalss.

— Vienas… vienas… vienas… — atsakė aidas.

“Kāda dīvaina planēta!” mazais princis nodomāja. “Tā ir ļoti sausa, vienās smailēs un asumos.

„Kokia keista planeta, — pagalvojo mažasis princas. — Visa išdžiūvusi, pilna smailių ir druskėta.

Un cilvēkiem trūkst iztēles. Viņi atkārto to, ko viņiem saka… Manās mājās bija puķe: tā vienmēr runāja pirmā…”

O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie tik kartoja, ką jiems pasakai… Savo planetoje aš turėjau gėlę: ji visada prabildavo pirma…“

XX

XX

Pēc ilga gājiena pāri smiltājiem, klintīm un sniegiem mazais princis beidzot uzgāja uz ceļa. Bet visi ceļi ved pie cilvēkiem.

Bet taip jau atsitiko, kad mažasis princas, ilgai žingsniavęs per smėlynus, uolas ir sniegynus, galop rado kelią. O visi keliai veda pas žmones.

— Labdien, — viņš sacīja.

— Laba diena, — pasisveikino

Tas bija ziedošs rožu dārzs.

priėjęs pilną rožių sodą.

— Labdien, — rozes atbildēja.

— Laba diena, — atsakė rožės.

Mazais princis tās aplūkoja. Tās visas bija līdzīgas viņa puķei.

Mažasis princas pažiūrėjo į jas ir pamatė, kad visos jos panašios į jo gėlę.

— Kas jūs esat? — viņš pārsteigts tām jautāja.

— Kas jūs? — suglumęs paklausė.

— Mēs esam rozes, — tās atteica.

— Mes rožės, — atsakė rožės.

— Ā! — mazais princis izdvesa.

— O! — nustebo mažasis princas.

Viņš jutās ļoti nelaimīgs. Viņa puķe bija viņam stāstījusi, ka tā esot visā pasaulē vienīgā savas sugas pārstāve. Un te uzreiz pieci tūkstoši pilnīgi vienādu puķu vienā pašā dārzā!

Ir pasijuto labai nelaimingas. Jo gėlė jam sakė, kad ji tokia viena visatoje. Ir štai jam prieš akis penki tūkstančiai tokių gėlių viename sode!

“Viņa justos ļoti saniknota,” mazais princis noteica, “ja redzētu šo… viņa briesmīgi kāsētu un izliktos, ka mirst, lai tikai nekļūtu smieklīga. Un es būtu spiests izlikties, ka viņu kopju, jo citādi viņa vēl patiesi nomirtu, lai arī mani pazemotu.”

„Kaip ji įsižeistų, jeigu jas pamatytų… — pagalvojo mažasis princas. — Imtų baisiausiai kosėti ir apsimestų mirštanti, kad tik nepasirodytų juokinga. O man reikėtų apsimesti, kad rūpinuosi ja kaip ligone, kitaip ji iš tikrųjų numirtų, kad ir mane pažemintų…“

Pēc tam viņš vēl piebilda: “Es iedomājos, ka man pieder vienīgā puķe pasaulē, bet patiesībā tā ir tikai parasta roze. Viņa un mani trīs vulkāni, kuri sniedzas man līdz ceļgaliem un no kuriem viens varbūt ir izdzisis uz mūžīgiem laikiem, tā nu nav sevišķi liela bagātība princim…”

Paskui dar pagalvojo: „Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę pasaulyje gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs… Tai koks gi iš manęs princas…“

Un nogūlies zālē, viņš raudāja.

Ir atsigulęs į žolę pravirko.

XXI

XXI

Tieši tad parādījās lapsa.

Štai tada ir pasirodė lapė.

— Labdien, — viņa teica.

— Laba diena, — pasisveikino lapė.

— Labdien, — pieklājīgi atbildēja mazais princis, lai gan neviena neredzēja.

— Laba diena, — mandagiai atsakė mažasis princas, nors atsigręžęs nieko nepamatė.

— Es esmu šeit, — teica kāda balss zem ābeles.

— Aš čia, — tarė balsas. — Po obelim…

— Kas tu esi? — vaicāja mazais princis. — Tu esi ļoti skaista…

— Kas tu? — paklausė mažasis princas. — Esi labai graži…

— Es esmu lapsa, — lapsa atbildēja.

— Aš esu lapė, — atsakė lapė.

— Nāc parotaļājies ar mani, — uzaicināja mazais princis. — Man ir skumji…

— Pažaisk su manim, — paprašė mažasis princas. — Man labai liūdna…

— Es nevaru ar tevi rotaļāties, — teica lapsa. — Es neesmu pieradināta.

— Negaliu žaisti su tavim, — tarė lapė. — Aš neprijaukinta.

— Piedodiet, — sacīja mazais princis,

— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.