Bet viņš neatbildēja uz manu jautājumu. Viņš tikai noteica:

Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

— Ūdens var būt labs arī sirdij…

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

Es nesapratu viņa atbildi un klusēju… Es labi zināju, ka nevajag viņu iztaujāt.

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

Mazais princis bija noguris. Viņš apsēdās. Es apsēdos viņam blakus. Un pēc klusuma brīža viņš vēl piebilda:

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

— Zvaigznes ir tik skaistas, pateicoties puķei, kuru nevar redzēt…

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

Es atbildēju: “Protams,” — un klusēdams uzlūkoju mēness apmirdzētās smilšu krokas.

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

— Tuksnesis ir skaists, — mazais princis ierunājās.

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

Tas bija tiesa. Aizvien esmu mīlējis tuksnesi. Tu sēdi uz kādas smilšu kāpas. Nekas nav redzams. Un tomēr klusumā kaut kas staro.

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

— Tuksnesis slēpj sevī kādu aku, un tas padara to skaistu, — teica mazais princis.

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

Es biju pārsteigts, jo pēkšņi izpratu šo dīvaino smilšu starošanu. Kad biju zēns, es dzīvoju kādā vecum vecā mājā, par kuru teika stāstīja, ka tajā esot apslēptas bagātības. Protams, neviens nekad tās nebija uzgājis, nebija pat meklējis. Bet tās apbūra visu šo māju. Mana māja savas sirds dziļumos glabāja kādu noslēpumu…

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

— Jā, — es teicu mazajam princim, — vienalga, vai tā būtu māja vai zvaigznes, vai tuksnesis, to, kas piešķir tiem skaistumu, mēs neredzam!

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

— Es esmu ļoti apmierināts, — viņš sacīja, — ka tu esi vienis prātis ar manu lapsu.

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

Pēc tam mazais princis aizmiga, es paņēmu viņu savās rokās un atkal devos ceļā. Es biju satraukts. Man šķita, ka nesu kādu trauslu dārgumu. Man pat šķita, ka uz zemes nekas vairs nevar būt trauslāks.

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

Es apskatīju mēness gaismā viņa bālo pieri, viņa aizvērtās acis, matu šķipsnas, kas plīvoja vējā, un es teicu sev: “Še es redzu tikai čaulu. Pats nozīmīgākais nav saredzams…”

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

Un, tā kā viņa lūpas bija pavērtas vieglā smaidā, es vēl sacīju sev: “Raugoties šai iemigušajā mazajā princī, mani visvairāk aizkustina viņa uzticība kādai puķei, rozes tēls, kas staro viņā kā lampas liesma pat tad, kad viņš ir aizmidzis…” Un man viņš izlikās vēl trauslāks. Lampas ir ļoti jāsargā: viena vēja brāzma tās var izdzēst…

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

Un tā iedams, es rītausmā uzgāju aku.

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

XXV

XXV

— Cilvēki, — sacīja mazais princis, — sakāpj ātrvilcienos, bet viņi paši vairs nezina, ko meklē. Tad nu viņi uztraucas un riņķo kā karuselī…

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

Un vēl viņš piebilda:

Paskui pridūrė:

— Nav taču vērts…

— Ir visiškai veltui…

Aka, kuru mēs uzgājām, nelīdzinājās Sabārās tuksneša akām. Sahāras tuksneša akas parasti ir smiltīs izraktas bedres. Turpretī šī bija īsta lauku ciemata aka. Bet, tā kā še nebija nekāda ciemata, tad man likās, ka es sapņoju.

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

— Cik dīvaini, — teicu mazajam princim, — viss ir kārtībā: grieztuve, virve un spainis…

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

Viņš iesmējās, pieskārās virvei un sāka griezt grieztuvi. Tā ievaidējās kā vecs vēja rādītājs, kad pēc ilga laika atkal sāk pūst vējš.

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

— Vai dzirdi, — teica mazais princis, — mēs atmodinājām šo aku, un tā dzied…

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

Es negribēju, ka viņš piepūlas.

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

— Ļauj man, — es sacīju, — tas tev par smagu.

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

Lēnām izvilku spaini un stabili noliku to uz akas mūra malas. Manās ausīs skanēja grieztuves dziesma, un ūdenī, kas vēl arvien virmoja, es redzēju mirgojam sauli.

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

— Man ļoti gribas dzert šo ūdeni, — teica mazais princis, — dod man dzert…

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

Un es sapratu, ko viņš bija meklējis!

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

Es pacēlu spaini pie viņa lūpām. Acis aizvēris, viņš dzēra. Tas bija tik skaisti kā svētkos. Šis ūdens bija pavisam kas cits nekā barība. To bija radījis gājiens zem zvaigznēm, grieztuves dziesma un manu roku spēks. Sirdij tas bija kā dāvana.

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

Kad biju mazs zēns, mirdzošā ziemassvētku eglīte, pusnakts mesas mūzika, mīļie smaidi tāpat piešķīra mirdzumu Ziemassvētku dāvanai, ko es saņēmu.

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

— Uz tavas planētas, — teica mazais princis, — cilvēki audzē piectūkstoš rožu vienā paša dārzā… un neatrod to, ko meklē.

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

— Viņi neatrod, — es piekritu.

— Neranda, — atsakiau.

— Un tomēr to, ko viņi meklē, var atrast vienā pašā rozē vai ūdens lāsē…

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

— Protams, — es atbildēju. —

— Žinoma, — atsakiau.

Un mazais princis piebilda:

Mažasis princas pridūrė:

— Acis ir neredzīgas. Jāmeklē ar sirdi.

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

Es biju padzēries. Es dziļi ieelpoju. Smiltis rītausmā iegūst medus krāsu. Biju laimīgs arī par to. Kādēļ man jāskumst…

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

— Tev ir jātur dotais solījums, — klusu teica mazais princis, kas atkal bija apsēdies man blakus.

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

— Kāds solījums?

— Kokį pažadą?

— Atceries… par uzpurnīti manam jēriņam… man taču jāatbild par šo puķi!

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

Es izvilku no kabatas savus zīmējumus. Mazais princis tos ieraudzīja un teica smiedamies:

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

— Tavi baobabi mazliet līdzinās kāpostiem…

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

— O! Un es tik ļoti lepojos ar saviem baobabiem!

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

— Tava lapsa… viņas ausis… tās mazliet atgādina ragus… un tās ir pārāk garas!

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

Un viņš atkal smējās.

Jis ir vėl nusijuokė.

— Tu esi netaisns, mazo zēn, es taču protu zīmēt vienīgi boa čūskas no iekšpuses un ārpuses.

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

— Tas nekas, — viņš mierināja, — bērni sapratīs.

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

Tad es uzzīmēju uzpurnīti. Sirds man sažņaudzās, atdodot to mazajam princim.

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

— Tev ir kaut kas padomā, ko es nezinu…

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

Bet viņš neatbildēja.

Tačiau jis neatsakė.

Viņš teica:
— Zini… rīt paies gads, kopš esmu nokļuvis uz Zemes…

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

Brīdi klusējis, mazais princis piemetināja:

Paskui patylėjęs pridūrė:

— Es nokritu pavisam netālu no šīs vietas…

— Nukritau visai netoli šios vietos…

Un viņš nosarka.

Ir paraudo.

Un atkal, īsti nezinu, kādēļ, bet mani māca dīvainas bažas. Tomēr es pajautāju:

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

— Tātad tai rītā pirms astoņām dienām, kad es ar tevi iepazinos, tu nepastaigājies vis nejauši gluži viens tūkstošiem jūdžu tālu no apdzīvotiem apgabaliem? Tātad tu esi atgriezies sava kritiena vietā?

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

Mazais princis atkal nosarka.

Mažasis princas vėl paraudo.

Es vilcinādamies piebildu:

Aš neryžtingai pridūriau:

— Varbūt tieši tādēļ, ka aprit gads?…

— Gal dėl metinių?..

Mazais princis atkal nosarka. Viņš nekad neatbildēja uz jautājumiem, bet, kad cilvēks nosarkst, tas taču nozīmē “jā”.

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

— Ai! Man bail… — es teicu.

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

Bet viņš man atbildēja:

Bet jis atsakė:

— Tev tagad ir jāstrādā. Tev jādodas pie savas mašīnas. Es tevi gaidīšu še. Atnāc rītvakar…

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

Bet tas mani nenomierināja. Es atcerējos lapsu. “Ja jūs esat ļāvuši sevi pieradināt, var gadīties, ka būs mazliet jāraud.”

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

XXVI

XXVI

Blakus akai atradās veca akmens mūra drupas. Kad nākamās dienas vakarā es atgriezos no darba, jau no tālienes ieraudzīju savu mazo princi sēžam uz mūra un šūpojam kājas. Es dzirdēju, ka viņš runā:

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

— Vai tad tu neatceries? — viņš teica. Tas nebija šeit!

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

Acīm redzot, viņam kāds atbildēja, jo viņš iebilda:

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

— Jā, jā, šī ir gan tā diena, bet nav īsti tā vieta…

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

Es soļoju uz mūra pusi. Taču neredzēju un nedzirdēju neviena cita. Un tomēr mazais princis atkal teica:

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

— Protams. Tu redzēsi, kur smiltīs sākas manas pēdas. Tev tikai mani tur jāgaida. Es būšu šonakt tur.

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

Atrados divdesmit metru attālumā no mūra, bet vēl arvien neko neredzēju.

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

Pēc klusuma brīža mazais princis jautāja:

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

— Vai tev ir laba inde? Vai tu esi pārliecināta, ka neliksi man ilgi mocīties?

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

Es apstājos, sirds man sažņaudzās, bet arvien vēl neko nesapratu.

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

— Tagad ej projām, — viņš teica, — es gribu kāpt zemē!

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

Tad es paskatījos uz mūra pakāji un salēcos! Pretim mazajam princim tur bija izslējusies viena no tām dzeltenajām čūskām, kas var nogalināt trīsdesmit sekundēs.

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

Izrāvis no kabatas revolveri, es sāku skriet, bet izdzirdusi troksni, čūska lēnām aiztecēja smiltīs kā gaistoša ūdens strūkliņa un nesteigdamās, ar metālisku švīkoņu ielīda starp akmeņiem.

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

Es nonācu pie mūra tieši laikā, lai satvertu rokās savu mazo princi, kas bija bāls kā sniegs.

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

— Ko tas nozīmē? Tu sarunājies ar čūskām!

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

Es atraisīju viņa zeltīto kaklautu, no kura viņš nekad nešķīrās. Samitrināju viņa deniņus un devu viņam padzerties. Un tagad vairs neuzdrošinājos viņam kaut ko jautāt. Viņš mani nopietni uzlūkoja un apvija savas rokas man ap kaklu. Jutu viņa sirdi, kas sitās kā aizšauts putns. Viņš teica:

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

— Es esmu apmierināts, ka tu atradi, kas vainas tavai mašīnai. Tu varēsi atgriezties mājās…

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

— Kā tu to zini?

— Iš kur žinai?

Nupat gribēju pastāstīt, ka tieši tad, kad vairs nebija nekādu cerību, es laimīgi pabeidzu savu darbu!

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

Mazais princis neatbildēja uz manu jautājumu, bet tikai noteica:

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

— Arī es šodien atgriezīšos mājās…

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

Brīdi vēlāk viņš skumji piebilda:

Ir liūdnai pridūrė:

— Tas ir daudz tālāk… un daudz grūtāk…

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

Nojautu, ka notiek kaut kas neparasts. Es apskāvu viņu kā mazu bērnu, un tomēr man likās, ka viņš krīt bezdibenī un es viņu nevaru noturēt…

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

Viņa skatiens bija nopietns, tālu aizklīdis:

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

— Man ir tavs jēriņš. Un man ir kaste jēriņam. Un man ir uzpurnītis… 

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

Un mazais princis skumji pasmaidīja.

Jis liūdnai nusišypsojo.

Es ilgi gaidīju. Jutu, ka viņš pamazām atgūst drosmi.

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

— Mazulīt, vai tu nobijies?

— Tu išsigandai, mažyli…

Protams, viņam bija bail. Bet viņš klusi iesmējās:

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

— Šovakar man būs vēl vairāk bail…

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

Atkal mani stindzināja priekšnojauta par kaut ko nenovēršamu. Un es sapratu — man būs grūti samierināties ar domu, ka nekad vairs nedzirdēšu mazā prinča smieklus. Tie man bija kā aka tuksnesī.

Mane vėl nutvilkė šaltis: jutau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Ir supratau, jog neištverčiau, jei nebegirdėčiau jo juoko. Tas juokas man buvo tarsi šaltinis dykumoje…