— Nu tad zvaigznes pieder man, jo es pirmais par tām iedomājos.

— Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.

— Vai ar to pieliek?

— Ir to užtenka?

— Protams. Ja tu atrodi dimantu, kam nav īpašnieka, tas ir tavs. Ja tu atklāj kādu salu, kurai nav īpašnieka, tā ir tava. Ja tev pirmajam rodas kāda doma, tu liec to patentēt — tā ir tava. Bet man pieder zvaigznes, jo līdz šim neviens nav iedomājies, ka arī tās var piederēt.

— Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, — jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, — ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.

— Tas tiesa, — sacīja mazais princis. — Un ko tu dari ar tām?

— Čia tai jau teisybė, — sutiko mažasis princas. — Ir ką tu su jomis veiki?

— Es tās pārvaldu. Es tās saskaitu un atkal pārskaitu, — atteica biznesmenis. — Tas ir grūti. Bet es esmu nopietns cilvēks!

— Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, — paaiškino verslininkas. — Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!

Mazais princis vēl nebija apmierināts.

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

— Ja man pieder, piemēram, kāds kaklauts, es varu to aplikt ap kaklu un aiznest projām. Ja man pieder kāda puķe, es varu to noplūkt un paņemt līdz. Bet tu taču nevari noplūkt savas zvaigznes.

— Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!

— Nē, bet es varu tās ielikt bankā.

— Ne, bet galiu jas padėti į banką.

— Ko tas nozīmē?

— O ką tai reiškia?

— Tas nozīmē, ka es uzrakstu uz maza papīrīša zvaigžņu skaitu. Un pēc tam šo papīru ieslēdzu atvilktnē.

— Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.

— Un tas ir viss?

— Ir viskas?

— Ar to pietiek!

— Bet to užtenka!

“Tas ir jocīgi,” mazais princis nodomāja. “Tas ir pat dzejiski. Tomēr nav sevišķi nopietni.”

„Įdomu, — pagalvojo mažasis princas. — Gana poetiška. Bet nelabai rimta“.

Mazajam princim par to, kas ir nopietns, bija savas domas, kuras ļoti atšķīrās no pieaugušo cilvēku domām.

Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.

— Man, — viņš piebilda, — pieder kāda puķe, ko es katru dienu aplaistu. Man ir trīs vulkāni, kurus es tīru katru nedēļu. Jo es tīru arī izdzisušo. Nekad nevar būt drošs. Tas, ka viņi man pieder, ir derīgi kā maniem vulkāniem, tā manai puķei. Bet tu neesi derīgs zvaigznēm…

— Aš turiu gėlę, — tarė jis, — ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos…

Biznesmenis atvēra muti, bet neatrada nekā , ko atbildēt, un mazais princis devās projām.

Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.

“Pieaugušie nudien ir ārkārtīgi dīvaini,” viņš teica sev, ceļodams tālāk.

„Tie suaugusieji tikrai labai savotiški“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.

XIV

XIV

Piektā planēta bija pavisam savāda. Tā bija pati mazākā no visām. Tur bija tieši tik daudz vietas, lai novietotu vienu laternu un vienu laternu iededzinātāju.

Penktoji planeta buvo labai įdomi, nes visų mažiausia. Joje užteko vietos tik žibintui ir žibintininkui.

Mazais princis nekādi nevarēja saprast, kam varētu noderēt kaut kur debesīs, uz planētas, kur nav ne māju, ne iedzīvotāju, tāda laterna un tāds laternu iededzinātājs. Taču viņš nodomāja:

Mažasis princas niekaip neįstengė suprasti, kam reikalingas žibintas ir žibintininkas kažkur danguje, planetoje, kurioje nėra nei namų, nei gyventojų.

“Var jau būt, ka šis cilvēks ir absurds. Tomēr viņš nav tik bezjēdzīgs kā karalis, kā godkārīgais, kā biznesmenis un kā dzērājs. Viņa darbam vismaz ir kāda jēga. Kad viņš aizdedzina savu laternu, tad šķiet, it kā viņš liktu rasties vēl vienai zvaigznei vai puķei. Kad viņš izdzēš savu laternu, viņš iemidzina savu puķi vai zvaigzni. Tā ir ļoti skaista nodarbošanās. Tā patiešām ir derīga, jo tā ir skaista.”

Tačiau jis tyliai pagalvojo: „Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus“.

Sasniedzis planētu, mazais princis goddevīgi sveicināja laternu iededzinātāju:

Nusileidęs ant šios planetos, jis pagarbiai pasisveikino su žibintininku:

— Labdien. Kādēļ tu nupat izdzēsi savu laternu?

— Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai savo žibintą?

— Tāda ir pavēle, — atbildēja laternu iededzinātājs. — Labdien.

— Toks nurodymas, — atsakė žibintininkas. — Labas rytas.

— Kāda tad ir pavēle?

— O kas yra įsakymas?

— Izdzēst laternu. Labvakar.

— Įsakymas gesinti žibintą. Labas vakaras.

Un viņš to izdzēsa.

Ir vėl uždegė žibintą.

— Bet kālab tu to atkal aizdedzini?

— Kodėl tu jį vėl uždegei?

— Tāda ir pavēle, — atbildēja laternu iededzinātājs.

— Toks įsakymas, — atsakė žibintininkas.

— Es nesaprotu, — teica mazais princis.

— Nieko nesuprantu, — tarė mažasis princas.

— Tur nav nekā ko nesaprast, — sacīja laternu iededzinātājs. — Pavēle paliek pavēle. Labdien.

— Nėra čia ko suprasti, — pasakė žibintininkas. — Įsakymas yra įsakymas. Labas rytas.

Un viņš izdzēsa savu laternu.

Ir vėl užgesino žibintą.

Pēc tam viņš noslaucīja no pieres sviedrus ar sārti rūtotu kabatas lakatiņu.

Paskui raudona languota nosine nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Man ir briesmīgs amats. Senāk tas bija jēdzīgāks. No rīta izdzēsu laternu un vakarā to aizdedzināju. Man bija laiks dienu atpūsties un nakti gulēt…

— Mano darbas siaubingas. Kadaise jis turėjo prasmę. Gesindavau žibintą ryte ir uždegdavau vakare. Dalį dienos ilsėdavausi, o dalį nakties miegodavau…

— Vai tad pavēle kopš tā laika mainīta?

— O paskui nurodymas pasikeitė?

— Pavēle nav mainīta, — paskaidroja laternu iededzinātājs. Tā jau ir mana nelaime! Gadu no gada planēta griežas aizvien ātrāk, bet pavēle palikusi tā pati.

— Nurodymas nepasikeitė, — tarė žibintininkas. — Ir tai tragedija! Metai po metų planeta sukasi vis greičiau ir greičiau, o nurodymas nepasikeitė!

— Un kā ir tagad? — vaicāja mazais princis.

— Na ir kas? — paklausė mažasis princas.

— Tagad, kad planēta apgriežas reizi minūtē, man vairs nav ne mirkļa atpūtas. Es aizdedzinu un izdzēšu laternu reizi minūtē!

— Ogi tas, kad ji dabar apsisuka per minutę ir aš nebeturiu nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu jį kartą per minutę!

— Tas nu gan ir jocīgi! Dienas pie tevis ilgst vienu minūti!

— Kaip juokinga! Tavo planetoje diena trunka tik vieną minutę!

— Tas nemaz nav jocīgi, — atteica laternu iededzinātājs. — Pagājis jau vesels mēnesis, kopš mēs sarunājamies.

— Visai nejuokinga, — pasakė žibintininkas. — Mudu jau kalbamės visą mėnesį.

— Vesels mēnesis?

— Mėnesį?

— Jā. Trīsdesmit minūtes. Trīsdesmit dienu! Labvakar.

— Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

Un viņš atkal aizdedzināja savu laternu.

Ir jis vėl uždegė žibintą.

Mazajam princim aizvien vairāk iepatikās šis laternu iededzinātājs, kas bija tik uzticīgs pavēlei.

Mažasis princas pažvelgė į žibintininką, ir jam patiko tas žmogus, ištikimai vykdantis nurodymą.

Viņš atcerējās, kā pats kādreiz bija meklējis saulrietus, pārbīdīdams krēslu. Viņš gribēja palīdzēt savam draugam.

Jis prisiminė, kaip kadaise pats perkėlinėjo kėdę iš vienos vietos į kitą, kad tik galėtų pamatyti saulėlydį. Ir jis panoro padėti draugui.

— Paklau… es zinu kādu līdzekli, kā tu varētu atpūsties, kad vien gribētu…

— Klausyk… aš žinau, kaip galėtum ilsėtis kada tik nori…

— Es jau sen to gribu, — sacīja laternu iededzinātājs.

— Aš visada noriu ilsėtis, — atsakė žibintininkas.

Jo var taču turēt doto vārdu un tai pašā laikā slinkot. Mazais princis turpināja:

Mat žmogus gali būti sykiu ir ištikimas, ir tingus.

— Tava planēta ir tik maziņa, ka tu vari to apstaigāt trīs soļos. Tev tikai jāiet pavisam lēnam, lai tu arvien atrastos saulē. Kad tu gribēsi atpūsties, tu soļosi… un diena būs tik gara, cik tu to vēlēsies…

Mažasis princas kalbėjo toliau:
— Tavo planeta tokia mažuliukė, kad gali ją apeiti trimis žingsniais. Tau tereikia eiti ganėtinai lėtai, kad visąlaik liktum saulėje. Kai užsimanysi pailsėti, eisi, eisi… ir diena truks tiek laiko, kiek panorėsi.

— Nekāda labuma no tā nav, — noteica laternu iededzinātājs. Par visu vairāk dzīvē man tīk gulēt.

— Na, iš to man menka nauda, — tarė žibintininkas. — Gyvenime aš labiausiai mėgstu miegoti.

— Tad ir slikti, — sacīja mazais princis.

— Tada tavo reikalai nekokie, — tarė mažasis princas.

— Tad ir slikti, — apliecināja laternu iededzinātājs. — Labdien. —

— Nekokie, — pritarė jam žibintininkas. — Labas rytas.

Un viņš izdzēsa savu laternu.

Ir užgesino žibintą.

“Šo cilvēku,” mazais princis nodomāja, turpinot ceļojumu, “šo cilvēku visi pārējie nicinās, ir karalis, ir godkārīgais, ir dzērājs, ir biznesmenis. Tomēr vienīgi viņš man neliekas smieklīgs. Varbūt tādēļ, ka viņš nodarbojas ar kaut ko citu, nevis pats ar sevi.”

„Šį žmogų, — keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas, — niekintų visi kiti — ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis, ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl, kad jam rūpi ne tik jis pats“.

Tad mazais princis smagi nopūtās:

Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:

“Vienīgi viņš varētu būt mans draugs. Bet viņa planēta patiesi ir pārāk maza. Tur nav vietas diviem…”

„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos“.

Mazais princis neuzdrošinājās atzīties, ka viņš skumst pēc šīs brīnumainās planētas, it īpaši tādēļ, ka tur divdesmit četrās stundās var redzēt tūkstoš četri simti četrdesmit saulrietu.

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, kad jam gaila palikti šią palaimintą planetą dar ir todėl, jog per parą joje gali pamatyti tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių!

XV

XV

Sestā planēta bija desmitreiz lielāka. Tur dzīvoja kāds vecs kungs, kas rakstīja milzīgas grāmatas.

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno senas ponas, kuris rašė labai storas knygas.

— Skat! Pētnieks! — viņš iesaucās, kad ieraudzīja mazo princi.

— Žiūrėk! Štai ir tyrinėtojas! — sušuko jis, pamatęs mažąjį princą.

Mazais princis apsēdās uz galda un mazliet atvilka elpu. Viņš jau bija tik ilgi ceļojis!

Mažasis princas atsisėdo ant stalo norėdamas kiek atsipūsti. Juk jis taip ilgai keliavo!

— No kurienes tu nāc? — vaicāja vecais kungs.

— Iš kur tu? — paklausė jo senasis ponas.

— Kas ir šī lielā grāmata? — jautāja mazais princis. — Ko jūs še darāt?

— Kokia čia stora knyga? — pasidomėjo mažasis princas. — Ką jūs čia veikiate?

— Es esmu ģeogrāfs, — atbildēja vecais kungs.

— Aš geografas, — atsakė senasis ponas.

— Kas tas ir — ģeogrāfs?

— O kas yra geografas?

— Tas ir zinātnieks, kas zina, kur atrodas jūras, upes, pilsētas, kalni un tuksneši.

— Mokslininkas, žinantis, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.

— Tas ir ļoti interesanti, — sacīja mazais princis. — Tā beidzot patiesi ir īsta profesija! —

— Labai įdomu, — tarė mažasis princas. — Štai pagaliau tikra profesija!

Un viņš pārlaida skatienu ģeogrāfa planētai. Viņš vēl nekad nebija redzējis tik diženu planētu.

Ir jis greitai žvilgsniu apmetė geografo planetą. Tokios didingos planetos dar niekad nebuvo matęs.

— Jūsu planēta ir ļoti skaista. Vai še ir okeāni? 

— Jūsų planeta labai graži. Ar joje yra vandenynų?

— To es nevaru zināt, — sacīja ģeogrāfs. 

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

— Ā! — Mazais princis bija vīlies. — Un kalni?

— Ak… — Mažasis princas jautėsi nusivylęs. — O kalnų?

— To es nevaru zināt, — atteica ģeogrāfs.

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

— Un pilsētas un upes, un tuksneši?

— O miestų, upių ir dykumų?

—Arī to es nevaru zināt, — atteica ģeogrāfs.

— Šito aš irgi nežinau, — tarė geografas.

— Bet jūs taču esat ģeogrāfs!

— Bet juk jūs geografas!

— Tas tiesa, — sacīja ģeogrāfs, — bet es neesmu pētnieks. Man ļoti vajadzīgi pētnieki. Ģeogrāfs pats neuzskaita pilsētas, upes, kalnus, jūras, okeānus un tuksnešus.

— Teisybė, — patvirtino senasis geografas. — Aš esu geografas, bet ne tyrinėtojas. Savo planetoje aš visiškai neturiu tyrinėtojų. Ne geografo uždavinys skaičiuoti miestus, upes, kalnus, jūras, vandenynus ir dykumas.

Ģeogrāfs ir pārāk svarīga persona, lai klaiņotu apkārt. Viņš neatstāj savu biroju. Toties viņš pieņem pētniekus. Viņš tos izjautā un pieraksta viņu atmiņas. Ja kāda pētnieka atmiņas viņam šķiet interesantas, ģeogrāfs liek aizpildīt anketu par pētnieka tikumību.

Geografas — pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekad neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę.

— Kodėl?

— Jeigu tyrinėtojas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų. Jeigu tyrinėtojas per daug išgertų — irgi būtų blogai.

— Kādēļ tā? — vaicāja mazais princis.

— Kodėl? — paklausė mažasis princas.

— Tādēļ, ka dzērājiem viss rādās dubulti. Un tad ģeogrāfs atzīmētu divus kalnus tur, kur ir tikai viens.

— Dėl to, kad girtuokliams dvejinasi akyse. Girtas geografas vietoje vieno kalno visur pažymėtų du.

— Es pazīstu kādu, kas būtu slikts pētnieks, — teica mazais princis.

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė mažasis princas, — kuris būtų blogas tyrinėtojas.

— Tas ir iespējams. Tātad, ja pētnieka tikumība izrādās nevainojama, mēs uzrakstām anketu par viņa atklājumu.

— Galimas daiktas. Kai paaiškėja, kad tyrinėtojas — padorus žmogus, tada surenkama informacija apie jo atradimą.

— Vai atklājumu dodas apskatīt?

— Kas nors vyksta jo patikrinti?

— Nē. Tas būtu pārāk sarežģīti. Mēs pieprasām, lai pētnieks sagādā pierādījumus. Ja ir runa, piemēram, par kāda liela kalna atklāšanu, mēs pieprasām, lai viņš atnes no tā lielus akmeņus.

— Ne. Tai pernelyg sudėtinga. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama įrodymų. Jeigu jis, pavyzdžiui, atrado didelį kalną, tegu atneša nuo jo didelių akmenų.

Ģeogrāfs pēkšņi kļuva nemierīgs.

Staiga geografas susijaudino.

— Bet tu taču nāc no tālienes! Tu esi pētnieks! Tu man aprakstīsi savu planētu!

— Bet tu irgi atkeliavai iš toli! Tu irgi tyrinėtojas! Papasakok man apie savo planetą!

Un ģeogrāfs, atvēris savu grāmatu, noasināja zīmuli. Pētnieku stāstus vispirms pieraksta ar zīmuli. Tikai pēc tam, kad pētnieks sagādājis pierādījumus, atklājums tiek ierakstīts ar tinti.

Geografas atsivertė įrašų žurnalą ir pasismailino pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai pirmiausia užra65 šomi pieštuku. Informacija perrašoma rašalu tik tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

— Es klausos, — ģeogrāfs teica.

— Na? — paklausė geografas.

— Manās mājās nav sevišķi interesanti, — mazais princis iesāka. — Tur viss ir tik mazs! Man ir trīs vulkāni. Divi degoši un viens apdzisis. Bet nekad jau nevar būt drošs.

— Na, ten, kur aš gyvenu, — pradėjo mažasis princas, — nelabai įdomu, nes viskas maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ir vieną užgesusį. Bet ką gali žinoti.

— Nekad jau nevar būt drošs, — ģeogrāfs atkārtoja.

— Ką gali žinoti, — pritarė geografas.

— Man ir arī puķe.

— Ir dar turiu gėlę.

— Puķes mēs neatzīmējam, — teica ģeogrāfs.

— Gėlių mes neįrašome, — tarė geografas.

— Kādēļ gan ne? Tās ir visskaistākās!

— Kodėl? Juk jos visų gražiausios!

— Tādēļ, ka puķes ir īslaicīgas.

— Dėl to, kad gėlės efemeriškos.

— Ko nozīmē “īslaicīgas”?

— Ką reiškia „efemeriškos“?

— Ģeogrāfijas grāmatas, — sacīja ģeogrāfs, — ir pašas vērtīgākās no visām grāmatām. Tās nekad nenoveco. Ļoti reti atgadās, ka kalns mainītu savu vietu. Ārkārtīgi reti kāds okeāns izsīkst. Mēs aprakstām mūžīgas lietas.

— Geografijos knygos — pačios rimčiausios knygos pasaulyje, — paaiškino geografas. — Jos niekad nepasensta. Kalnas labai retai keičia savo vietą. O vandenynas labai retai išdžiūsta. Mes aprašome amžinus dalykus.

— Bet izdzisuši vulkāni var sākt darboties,— viņu pārtrauca mazais princis. — Ko nozīmē “īslaicīgs”?

— Bet užgesęs ugnikalnis gali pabusti, — pertraukė jį mažasis princas. — O ką reiškia „efemeriškas“?