Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

でも、きいたことにはこたえず、その子はこういっただけだった。

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

「水は、心にもいいんだよ……」

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

ぼくは、どういうことかわからなかったけど、なにもいわなかった……きかないほうがいいんだと、よくわかっていた。

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

その子はへとへとだった。すわりこむ。ぼくもその子のそばにすわりこむ。しーんとしたあと、その子はこうもいった。

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

「星がきれいなのは、見えない花があるから……」

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

ぼくは〈そうだね〉とへんじをして、月のもと、だんまり、すなのでこぼこをながめる。

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

「さばくは、うつくしい。」と、その子はことばをつづけた……

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

まさに、そのとおりだった。ぼくはいつでも、さばくがこいしかった。なにも見えない。なにもきこえない。それでも、なにかが、しんとするなかにも、かがやいている……

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

王子くんはいった。「さばくがうつくしいのは、どこかに井戸をかくしてるから……」

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

ぼくは、どきっとした。ふいに、なぜ、すながかがやいてるのか、そのなぞがとけたんだ。ぼくが、ちいさなおとこの子だったころ、古いやしきにすんでいた。そのやしきのいいつたえでは、たからものがどこかにかくされているらしい。もちろん、だれひとりとして、それを見つけてないし、きっと、さがすひとさえいなかった。でも、そのいいつたえのおかげで、その家まるごと、まほうにかかったんだ。その家に、かくされたひみつがある。どこか、おくそこに……

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

「そうか。」と、ぼくは王子くんにいった。「あの家とか、あの星とか、あのさばくが気になるのは、そう、なにかをうつくしくするものは、目に見えないんだ！」

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

「うれしいよ。」と、その子はいった。「きみも、ぼくのキツネとおなじこといってる。」

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

王子くんがねつくと、ぼくはすぐさま、その子をだっこして、またあるきはじめた。ぼくは、むねがいっぱいだった。なんだか、こわれやすいたからものを、はこんでるみたいだ。きっと、これだけこわれやすいものは、ちきゅうのどこにもない、とさえかんじる。

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

ぼくは、月あかりのもと、じっと見た。その子の青白いおでこ、つむった目、風にゆれるふさふさのかみの毛。ぼくはこうおもう。ここで見ているのは、ただの〈から〉。いちばんだいじなものは、目に見えない……

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

ちょっとくちびるがあいて、その子がほほえみそうになった。そのとき、ぼくはつづけて、こうかんがえていた。『ねむってる王子くんに、こんなにもぐっとくるのは、この子が花にまっすぐだから。花のすがたが、この子のなかで、ねむってても、ランプのほのおみたく、きらきらしてるから……』そのとき、これこそ、もっともっとこわれやすいものなんだ、って気がついた。この火を、しっかりまもらなくちゃいけない。風がびゅんとふけば、それだけできえてしまう……

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

そうして、そんなふうにあるくうち、ぼくは井戸を見つけた。夜あけのことだった。

XXV

25

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

王子くんはいった。「ひとって、はやいきかんしゃにむちゅうだけど、じぶんのさがしものはわかってない。ということは、そわそわして、ぐるぐるまわってるだけ。」

Paskui pridūrė:

さらにつづける。

— Ir visiškai veltui…

「そんなことしなくていいのに……」

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

ぼくたちが行きあたった井戸は、どうもサハラさばくの井戸っぽくはなかった。さばくの井戸っていうのは、さばくのなかで、かんたんな穴がぽこっとあいてるだけ。ここにあるのは、どうも村の井戸っぽい。でも、村なんてどこにもないし、ぼくは、ゆめかとおもった。

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

「おかしい。」と、ぼくは王子くんにいった。「みんなそろってる。くるくる、おけ、ロープ……」

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

その子はわらって、ロープを手にとり、くるくるをまわした。するときぃきぃと音がした。風にごぶさたしてる、かざみどりみたいな音だった。

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

「きこえるよね。」と王子くんはいった。「ぼくらのおかげで、この井戸がめざめて、うたをうたってる……」

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

ぼくは、その子にむりをさせたくなかった。

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

「かして。」と、ぼくはいった。「きみには、きつすぎる。」

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

そろりそろり、ぼくは、おけをふちのところまでひっぱり上げて、たおれないよう、しっかりおいた。ぼくの耳では、くるくるがうたいつづけていて、まだゆらゆらしてる水の上では、お日さまがふるえて見えた。

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

「この水がほしい。」と王子くんがいった。「のませてちょうだい……」

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

そのとき、ぼくはわかった。その子のさがしものが！

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

ぼくは、その子の口もとまで、おけをもちあげた。その子は、目をつむりながら、ごくっとのんだ。おいわいの日みたいに、気もちよかった。その水は、ただののみものとは、まったくべつのものだった。この水があるのは、星空のしたをあるいて、くるくるのうたがあって、ぼくがうでをふりしぼったからこそなんだ。この水は、心にいい。

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

プレゼントみたいだ。ぼくが、ちいさなおとこの子だったころ。クリスマスツリーがきらきらしてて、夜ミサのおんがくがあって、みんな気もちよくにこにこしてたからこそ、ぼくのもらった、あのクリスマスプレゼントは、あんなふうに、きらきらかがやいていたんだ。

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

王子くんがいった。「きみんとこのひとは、5000本ものバラをひとつの庭でそだててる……で、さがしものは見つからない……」

— Neranda, — atsakiau.

「見つからないね。」と、ぼくはうなずく……

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

「それなのに、さがしものは、なにか１りんのバラとか、ちょっとの水とかのなかに見つかったりする……」

— Žinoma, — atsakiau.

「そのとおり。」と、ぼくはうなずく。

Mažasis princas pridūrė:

王子くんはつづける。

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

「でも、目じゃまっくらだ。心でさがさなくちゃいけない。」

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

ぼくは水をのんだ。しんこきゅうする。さばくは、夜あけで、はちみつ色だった。ぼくもうれしかった、はちみつ色だったから。もう、むりをしなくてもいいんだ……

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

「ねぇ、やくそくをまもってよ。」と、王子くんはぽつりといって、もういちど、ぼくのそばにすわった。

— Kokį pažadą?

「なんのやくそく？」

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

「ほら……ヒツジのくちわ……ぼくは、花におかえししなくちゃなんないんだ！」

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

ぼくはポケットから、ためしにかいた絵をとりだした。王子くんはそれを見ると、わらいながら、こういった。

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

「きみのバオバブ、ちょっとキャベツっぽい……」

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

「えっ！」
バオバブはいいできだとおもっていたのに！

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

「きみのキツネ……この耳……ちょっとツノっぽい……ながすぎるよ！」

Jis ir vėl nusijuokė.

その子は、からからとわらった。

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

「そんなこといわないでよ、ぼうや。ぼくは、なかの見えないボアと、なかの見えるボアしか、絵ってものをしらないんだ。」

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

「ううん、それでいいの。子どもはわかってる。」

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

そんなわけで、ぼくは、えんぴつでくちわをかいた。それで、その子にあげたんだけど、そのとき、なぜだか心がくるしくなった。

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

「ねぇ、ぼくにかくれて、なにかしようとしてる……？」

Tačiau jis neatsakė.

でも、その子はそれにこたえず、こう、ぼくにいった。

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

「ほら、ぼく、ちきゅうにおっこちて……あしたで１年になるんだ……」

Paskui patylėjęs pridūrė:

そのあと、だんまりしてから、

— Nukritau visai netoli šios vietos…

「ここのちかくにおっこちたんだ……」

Ir paraudo.

といって、かおをまっ赤にした。

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

そのとき、また、なぜだかわからないけど、へんにかなしい気もちになった。

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

それなのに、ぼくはきいてみたくなったんだ。
「じゃあ、１しゅうかんまえ、ぼくときみがであったあのあさ、きみがあんなふうに、ひとのすむところのはるかかなた、ひとりっきりであるいていたのは、たまたまじゃないってこと※(感嘆符疑問符、1-8-78)　きみは、おっこちたところに、もどってるんだね？」

Mažasis princas vėl paraudo.

王子くんは、もっと赤くなった。

Aš neryžtingai pridūriau:

ぼくは、ためらいつつもつづけた。

— Gal dėl metinių?..

「もしかして、１年たったら……？」

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

王子くんは、またまたまっ赤になった。しつもんにはこたえなかったけど、でも、赤くなるってことは、〈うん〉っていってるのとおんなじってことだから、だから。

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

「ねぇ！」と、ぼくはいった。「だいじょうぶ……？」

Bet jis atsakė:

それでも、その子はこたえなかった。

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

「きみは、もう、やることをやらなくちゃいけない。じぶんのからくりのところへかえらなきゃいけない。ぼくは、ここでまってる。あしたの夜、かえってきてよ……」

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

どうしても、ぼくはおちつけなかった。キツネをおもいだしたんだ。だれであっても、なつけられたら、ちょっとないてしまうものなのかもしれない……

XXVI

26

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

井戸のそばに、こわれた古い石のかべがあった。つぎの日の夕がた、ぼくがやることをやってもどってくると、とおくのほうに、王子くんがそのかべの上にすわって、足をぶらんとさせているのが見えた。その子のはなしごえもきこえてくる。

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

「じゃあ、きみはおぼえてないの？」と、その子はいった。「ちがうって、ここは！」

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

その子のことばに、なにかがへんじをしているみたいだった。

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

「そうだけど！　そう、きょうなんだけど、ちがうんだって、ここじゃないんだ……」

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

ぼくは、かべのほうへあるいていった。けれど、なにも見えないし、なにもきこえない。それでも、王子くんはまたことばをかえしていた。

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

「……そうだよ。さばくについた、ぼくの足あとが、どこからはじまってるかわかるでしょ。きみはまつだけでいいの。ぼくは、きょうの夜、そこにいるから。」

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

ぼくは、かべから20メートルのところまできたけど、まだなにも見えない。

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

王子くんは、だんまりしたあと、もういちどいった。

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

「きみのどくは、だいじょうぶなの？　ほんとに、じわじわくるしまなくてもいいんだよね？」

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

ぼくは心がくるしくなって、たちどまったけれど、どうしてなのか、やっぱりわからなかった。

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

「とにかく、もう行ってよ。」と、その子はいった。「……ぼくは下りたいんだ！」

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

そのとき、ぼくは気になって、かべの下のあたりをのぞきこんでみた。ぼくは、とびあがった。なんと、そこにいたのは、王子くんのほうへシャーっとかまえている、きいろいヘビが１ぴき。ひとを30びょうでころしてしまうやつだ。

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

ぼくはピストルをうとうと、けんめいにポケットのなかをさぐりながら、かけ足でむかった。だけど、ぼくのたてた音に気づいて、ヘビはすなのなかへ、ふんすいがやむみたいに、しゅるしゅるとひっこんでしまった。それからは、いそぐようでもなく、石のあいだをカシャカシャとかるい音をたてながら、すりぬけていった。

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

ぼくは、なんとかかべまでいって、かろうじてその子をうけとめた。ぼくのぼうや、ぼくの王子くん。かおが、雪のように青白い。

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

「いったいどういうこと！　さっき、きみ、ヘビとしゃべってたよね！」

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

ぼくは、その子のいつもつけているマフラーをほどいた。こめかみをしめらせ、水をのませた。とにかく、ぼくはもうなにもきけなかった。その子は、おもいつめたようすで、ぼくのことをじっと見て、ぼくのくびにすがりついた。その子のしんぞうのどきどきがつたわってくる。てっぽうにうたれて死んでゆく鳥みたいに、よわよわしい。その子はいう。

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

「うれしいよ、きみは、じぶんのからくりにたりないものを見つけたんだね。もう、きみんちにかえってゆけるね……」

— Iš kur žinai?

「どうして、わかるの？」

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

ぼくは、ちょうど知らせにくるところだった。かんがえてたよりも、やるべきことがうまくいったんだ、って。

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

その子は、ぼくのきいたことにはこたえなかったけど、こうつづけたんだ。

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

「ぼくもね、きょう、ぼくんちにかえるんだ……」

Ir liūdnai pridūrė:

それから、さみしそうに、

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

「はるかにずっととおいところ……はるかにずっとむずかしいけど……」

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

ぼくは、ひしひしとかんじた。なにか、とんでもないことがおころうとしている。ぼくは、その子をぎゅっとだきしめた。ちいさな子どもにするみたいに。なのに、それなのに、ぼくには、その子がするっとぬけでて、穴におちてしまうような気がした。ぼくには、それをとめる力もない……

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

その子は、とおい目で、なにかをちゃんと見ていた。

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

「きみのヒツジがあるし、ヒツジのためのはこもあるし、くちわもある……」

Jis liūdnai nusišypsojo.

そういって、その子は、さみしそうにほほえんだ。

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

ぼくは、ただじっとしていた。その子のからだが、ちょっとずつほてっていくのがわかった。

— Tu išsigandai, mažyli…

「ぼうや、こわいんだね……」

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

こわいのは、あたりまえなのに！　でも、その子は、そっとわらって、

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

「夜になれば、はるかにずっとこわくなる……」

Mane vėl nutvilkė šaltis: jutau, kad atsitiks kažkas nepataisoma. Ir supratau, jog neištverčiau, jei nebegirdėčiau jo juoko. Tas juokas man buvo tarsi šaltinis dykumoje…

もうどうしようもないんだっておもうと、ぼくはまた、ぞっとした。ぼくは、このわらいごえが、もうぜったいにきけないなんて、どうしても、うけいれることができなかった。このわらいごえが、ぼくにとって、さばくのなかの水くみ場のようなものだったんだ。