— Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.

「じゃあ、わたしのものだ。さいしょにおもいついたんだから。」

— Ir to užtenka?

「それでいいの？」

— Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, — jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, — ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.

「もちろん。たとえば、きみが、だれのものでもないダイヤを見つけたら、それはきみのものになる。だれのものでもない島を見つけたら、それはきみのもの。さいしょになにかをおもいついたら、〈とっきょ〉がとれる。きみのものだ。だから、わたしは星をじぶんのものにする。なぜなら、わたしよりさきに、だれひとりも、そんなことをおもいつかなかったからだ。」

— Čia tai jau teisybė, — sutiko mažasis princas. — Ir ką tu su jomis veiki?

「うん、なるほど。」と王子くんはいった。「で、それをどうするの？」

— Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, — paaiškino verslininkas. — Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!

「とりあつかう。かぞえて、かぞえなおす。」と、しごとにんげんはいった。「むずかしいぞ。だが、わたしは、ちゃんとしたにんげんなんだ！」

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

王子くんは、まだなっとくできなかった。

— Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!

「ぼくは、スカーフいちまい、ぼくのものだったら、首のまわりにまきつけて、おでかけする。ぼくは、花が１りん、ぼくのものだったら、花をつんでもっていく。でも、きみ、星はつめないよね！」

— Ne, bet galiu jas padėti į banką.

「そうだ。だが、ぎんこうにあずけられる。」

— O ką tai reiškia?

「それってどういうこと？」

— Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.

「じぶんの星のかずを、ちいさな紙きれにかきとめるってことだ。そうしたら、その紙を、ひきだしにしまって、カギをかける。」

— Ir viskas?

「それだけ？」

— Bet to užtenka!

「それでいいんだ！」

„Įdomu, — pagalvojo mažasis princas. — Gana poetiška. Bet nelabai rimta“.

王子くんはおもった。『おもしろいし、それなりにかっこいい。でも、ぜんぜんちゃんとしてない！』

Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.

王子くんは、ちゃんとしたことについて、おとなのひとと、ちがったかんがえをもっていたんだ。

— Aš turiu gėlę, — tarė jis, — ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos…

「ぼく。」と、その子はことばをつづける。「花が１りん、ぼくのもので、まいにち水をやります。火山がみっつ、ぼくのもので、まいしゅう、ススはらいをします。それに、火がきえてるのも、ススはらいします。まんがいちがあるから。火山のためにも、花のためにもなってます、ぼくのものにしてるってことが。でも、きみは星のためにはなってません……」

Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.

しごとにんげんは、口もとをひらいたけど、かえすことばが、みつからなかった。王子くんは、そこをあとにした。

„Tie suaugusieji tikrai labai savotiški“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.

おとなのひとって、やっぱりただのへんてこりんだ、とだけ、その子は心のなかでおもいつつ、たびはつづく。

XIV

14

Penktoji planeta buvo labai įdomi, nes visų mažiausia. Joje užteko vietos tik žibintui ir žibintininkui.

いつつめの星は、すごくふしぎなところだった。ほかのどれよりも、ちいさかった。ほんのぎりぎり、あかりと、あかりつけの入るばしょがあるだけだった。

Mažasis princas niekaip neįstengė suprasti, kam reikalingas žibintas ir žibintininkas kažkur danguje, planetoje, kurioje nėra nei namų, nei gyventojų.

王子くんは、どうやってもわからなかった。空のこんなばしょで、星に家もないし、人もいないのに、あかりとあかりつけがいて、なんのためになるんだろうか。それでも、その子は、心のなかでこうおもった。

Tačiau jis tyliai pagalvojo: „Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus“.

『このひとは、ばかばかしいかもしれない。でも、王さま、みえっぱり、しごとにんげんやのんだくれなんかよりは、ばかばかしくない。そうだとしても、このひとのやってることには、いみがある。あかりをつけるってことは、たとえるなら、星とか花とかが、ひとつあたらしくうまれるってこと。だから、あかりをけすのは、星とか花をおやすみさせるってこと。とってもすてきなおつとめ。すてきだから、ほんとうに、だれかのためになる。』

Nusileidęs ant šios planetos, jis pagarbiai pasisveikino su žibintininku:

その子は星にちかづくと、あかりつけにうやうやしくあいさつをした。

— Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai savo žibintą?

「こんにちは。どうして、いま、あかりをけしたの？」

— Toks nurodymas, — atsakė žibintininkas. — Labas rytas.

「しなさいっていわれてるから。」と、あかりつけはこたえた。「こんにちは。」

— O kas yra įsakymas?

「しなさいって、なにを？」

— Įsakymas gesinti žibintą. Labas vakaras.

「このあかりをけせって。こんばんは。」

Ir vėl uždegė žibintą.

と、そのひとは、またつけた。

— Kodėl tu jį vėl uždegei?

「えっ、どうして、いま、またつけたの？」

— Toks įsakymas, — atsakė žibintininkas.

「しなさいっていわれてるから。」と、あかりつけはこたえた。

— Nieko nesuprantu, — tarė mažasis princas.

「よくわかんない。」と王子くんはいった。

— Nėra čia ko suprasti, — pasakė žibintininkas. — Įsakymas yra įsakymas. Labas rytas.

「わかんなくていいよ。」と、あかりつけはいった。「しなさいは、しなさいだ。こんにちは。」

Ir vėl užgesino žibintą.

と、あかりをけした。

Paskui raudona languota nosine nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

それから、おでこを赤いチェックのハンカチでふいた。

— Mano darbas siaubingas. Kadaise jis turėjo prasmę. Gesindavau žibintą ryte ir uždegdavau vakare. Dalį dienos ilsėdavausi, o dalį nakties miegodavau…

「それこそ、ひどいしごとだよ。むかしは、ものがわかってた。あさけして、夜つける。ひるのあまったじかんをやすんで、夜のあまったじかんは、ねる……」

— O paskui nurodymas pasikeitė?

「じゃあ、そのころとは、べつのことをしなさいって？」

— Nurodymas nepasikeitė, — tarė žibintininkas. — Ir tai tragedija! Metai po metų planeta sukasi vis greičiau ir greičiau, o nurodymas nepasikeitė!

「おなじことをしなさいって。」と、あかりつけはいった。「それがほんっと、ひどい話なんだ！　この星は年々、まわるのがどんどん早くなるのに、おなじことをしなさいって！」

— Na ir kas? — paklausė mažasis princas.

「つまり？」

— Ogi tas, kad ji dabar apsisuka per minutę ir aš nebeturiu nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu jį kartą per minutę!

「つまり、いまでは、１ぷんでひとまわりするから、ぼくにはやすむひまが、すこしもありゃしない。１ぷんのあいだに、つけたりけしたり！」

— Kaip juokinga! Tavo planetoje diena trunka tik vieną minutę!

「へんなの！　きみんちじゃ、１日が１ぷんだなんて！」

— Visai nejuokinga, — pasakė žibintininkas. — Mudu jau kalbamės visą mėnesį.

「なにがへんだよ。」と、あかりつけがいった。「もう、ぼくらは１か月もいっしょにしゃべってるんだ。」

— Mėnesį?

「１か月？」

— Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

「そう。30ぷん、30日！　こんばんは。」

Ir jis vėl uždegė žibintą.

と、またあかりをつけた。

Mažasis princas pažvelgė į žibintininką, ir jam patiko tas žmogus, ištikimai vykdantis nurodymą.

王子くんは、そのひとのことをじっと見た。しなさいっていわれたことを、こんなにもまじめにやる、このあかりつけのことが、すきになった。

Jis prisiminė, kaip kadaise pats perkėlinėjo kėdę iš vienos vietos į kitą, kad tik galėtų pamatyti saulėlydį. Ir jis panoro padėti draugui.

その子は、夕ぐれを見たいとき、じぶんからイスをうごかしていたことを、おもいだした。その子は、この友だちをたすけたかった。

— Klausyk… aš žinau, kaip galėtum ilsėtis kada tik nori…

「ねえ……やすみたいときに、やすめるコツ、知ってるよ……」

— Aš visada noriu ilsėtis, — atsakė žibintininkas.

「いつだってやすみたいよ。」と、あかりつけはいった。

Mat žmogus gali būti sykiu ir ištikimas, ir tingus.

ひとっていうのは、まじめにやってても、なまけたいものなんだ。

Mažasis princas kalbėjo toliau:
— Tavo planeta tokia mažuliukė, kad gali ją apeiti trimis žingsniais. Tau tereikia eiti ganėtinai lėtai, kad visąlaik liktum saulėje. Kai užsimanysi pailsėti, eisi, eisi… ir diena truks tiek laiko, kiek panorėsi.

王子くんは、ことばをつづけた。
「きみの星、ちいさいから、大またなら３ぽでひとまわりできるよね。ずっと日なたにいられるように、ゆっくりあるくだけでいいんだよ。やすみたくなったら、きみはあるく……すきなぶんだけ、おひるがずっとつづく。」

— Na, iš to man menka nauda, — tarė žibintininkas. — Gyvenime aš labiausiai mėgstu miegoti.

「そんなの、たいしてかわらないよ。」と、あかりつけはいった。「ぼくがずっとねがってるのは、ねむることなんだ。」

— Tada tavo reikalai nekokie, — tarė mažasis princas.

「こまったね。」と王子くんがいった。

— Nekokie, — pritarė jam žibintininkas. — Labas rytas.

「こまったね。」と、あかりつけもいった。「こんにちは。」

Ir užgesino žibintą.

と、あかりをけした。

„Šį žmogų, — keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas, — niekintų visi kiti — ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis, ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl, kad jam rūpi ne tik jis pats“.

王子くんは、ずっととおくへたびをつづけながら、こんなふうにおもった。『あのひと、ほかのみんなから、ばかにされるだろうな。王さま、みえっぱり、のんだくれ、しごとにんげんから。でも、ぼくからしてみれば、たったひとり、あのひとだけは、へんだとおもわなかった。それっていうのも、もしかすると、あのひとが、じぶんじゃないことのために、あくせくしてたからかも。』

Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:

その子は、ざんねんそうにためいきをついて、さらにかんがえる。

„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos“.

『たったひとり、あのひとだけ、ぼくは友だちになれるとおもった。でも、あのひとの星は、ほんとにちいさすぎて、ふたりも入らない……』

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, kad jam gaila palikti šią palaimintą planetą dar ir todėl, jog per parą joje gali pamatyti tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių!

ただ、王子くんとしては、そうとはおもいたくなかったんだけど、じつは、この星のことも、ざんねんにおもっていたんだ。だって、なんといっても、24じかんに1440回も夕ぐれが見られるっていう、めぐまれた星なんだから！

XV

15

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno senas ponas, kuris rašė labai storas knygas.

むっつめの星は、なん10ばいもひろい星だった。ぶあつい本をいくつも書いている、おじいさんのすまいだった。

— Žiūrėk! Štai ir tyrinėtojas! — sušuko jis, pamatęs mažąjį princą.

「おや、たんけん家じゃな。」王子くんが見えるなり、そのひとは大ごえをあげた。

Mažasis princas atsisėdo ant stalo norėdamas kiek atsipūsti. Juk jis taip ilgai keliavo!

王子くんは、つくえの上にこしかけて、ちょっといきをついた。もうそれだけたびをしたんだ！

— Iš kur tu? — paklausė jo senasis ponas.

「どこから来たね？」と、おじいさんはいった。

— Kokia čia stora knyga? — pasidomėjo mažasis princas. — Ką jūs čia veikiate?

「なあに、そのぶあつい本？」と王子くんはいった。「ここでなにしてるの？」

— Aš geografas, — atsakė senasis ponas.

「わしは、ちりのはかせじゃ。」と、おじいさんはいった。

— O kas yra geografas?

「なあに、そのちりのはかせっていうのは？」

— Mokslininkas, žinantis, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.

「ふむ、海、川、町、山、さばくのあるところをよくしっとる、もの知りのことじゃ。」

— Labai įdomu, — tarė mažasis princas. — Štai pagaliau tikra profesija!

「けっこうおもしろそう。」と王子くんはいった。「やっと、ほんもののしごとにであえた！」

Ir jis greitai žvilgsniu apmetė geografo planetą. Tokios didingos planetos dar niekad nebuvo matęs.

それからその子は、はかせの星をぐるりと見た。こんなにもでんとした星は、見たことがなかった。

— Jūsų planeta labai graži. Ar joje yra vandenynų?

「とってもみごとですね、あなたの星は。大うなばらは、あるの？」

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

「まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— Ak… — Mažasis princas jautėsi nusivylęs. — O kalnų?

「えっ！（王子くんは、がっかりした。）じゃあ、山は？」

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

「まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— O miestų, upių ir dykumų?

「じゃあ、町とか川とか、さばくとかは？」

— Šito aš irgi nežinau, — tarė geografas.

「それも、まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— Bet juk jūs geografas!

「でも、ちりのはかせなんでしょ！」

— Teisybė, — patvirtino senasis geografas. — Aš esu geografas, bet ne tyrinėtojas. Savo planetoje aš visiškai neturiu tyrinėtojų. Ne geografo uždavinys skaičiuoti miestus, upes, kalnus, jūras, vandenynus ir dykumas.

「さよう。」と、はかせはいった。「だが、たんけん家ではない。それに、わしの星にはたんけん家がおらん。ちりのはかせはな、町、川、山、海、大うなばらやさばくをかぞえに行くことはない。

Geografas — pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekad neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę.

はかせというのは、えらいひとだもんで、あるきまわったりはせん。じぶんのつくえを、はなれることはない。そのかわり、たんけん家を、むかえるんじゃ。はかせは、たんけん家にものをたずね、そのみやげ話をききとる。そやつらの話で、そそられるものがあったら、そこではかせは、そのたんけん家が、しょうじきものかどうかをしらべるんじゃ。」

— Kodėl?

「どうして？」

— Jeigu tyrinėtojas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų. Jeigu tyrinėtojas per daug išgertų — irgi būtų blogai.

「というのもな、たんけん家がウソをつくと、ちりの本はめちゃくちゃになってしまう。のんだくれのたんけん家も、おなじだ。」

— Kodėl? — paklausė mažasis princas.

「どうして？」と王子くんはいった。

— Dėl to, kad girtuokliams dvejinasi akyse. Girtas geografas vietoje vieno kalno visur pažymėtų du.

「というのもな、よっぱらいは、ものがだぶって見える。そうすると、はかせは、ひとつしかないのに、ふたつ山があるように、書きとめてしまうからの。」

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė mažasis princas, — kuris būtų blogas tyrinėtojas.

「たんけん家に、ふむきなひと、ぼく知ってるよ。」と王子くんはいった。

— Galimas daiktas. Kai paaiškėja, kad tyrinėtojas — padorus žmogus, tada surenkama informacija apie jo atradimą.

「いるじゃろな。ところで、そのたんけん家が、しょうじきそうだったら、はかせは、なにが見つかったのか、たしかめることになる。」

— Kas nors vyksta jo patikrinti?

「見に行くの？」

— Ne. Tai pernelyg sudėtinga. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama įrodymų. Jeigu jis, pavyzdžiui, atrado didelį kalną, tegu atneša nuo jo didelių akmenų.

「いや。それだと、あまりにめんどうじゃ。だから、はかせは、たんけん家に、それをしんじさせるだけのものを出せ、という。たとえば、大きな山を見つけたっていうんであれば、大きな石ころでももってこにゃならん。」

Staiga geografas susijaudino.

はかせは、ふいにわくわくしだした。

— Bet tu irgi atkeliavai iš toli! Tu irgi tyrinėtojas! Papasakok man apie savo planetą!

「いやはや、きみはとおくから来たんだな！　たんけん家だ！　さあ、わしに、きみの星のことをしゃべってくれんか。」

Geografas atsivertė įrašų žurnalą ir pasismailino pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai pirmiausia užra65 šomi pieštuku. Informacija perrašoma rašalu tik tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

そうやって、はかせはノートをひらいて、えんぴつをけずった。はかせというものは、たんけん家の話をまず、えんぴつで書きとめる。それから、たんけん家が、しんじられるだけのものを出してきたら、やっとインクで書きとめるんだ。

— Na? — paklausė geografas.

「それで？」と、はかせはたずねた。

— Na, ten, kur aš gyvenu, — pradėjo mažasis princas, — nelabai įdomu, nes viskas maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ir vieną užgesusį. Bet ką gali žinoti.

「えっと、ぼくんち。」と王子くんはいった。「あんまりおもしろくないし、すごくちいさいんだ。みっつ火山があって、ふたつは火がついていて、ひとつはきえてる。でも、まんがいちがあるかもしれない。」

— Ką gali žinoti, — pritarė geografas.

「まんがいちがあるかもしれんな。」と、はかせはいった。

— Ir dar turiu gėlę.

「花もあるよ。」

— Gėlių mes neįrašome, — tarė geografas.

「わしらは、花については書きとめん。」と、はかせはいった。

— Kodėl? Juk jos visų gražiausios!

「どうしてなの！　いちばんきれいだよ！」

— Dėl to, kad gėlės efemeriškos.

「というのもな、花ははかないんじゃ。」

— Ką reiškia „efemeriškos“?

「なに、その〈はかない〉って？」

— Geografijos knygos — pačios rimčiausios knygos pasaulyje, — paaiškino geografas. — Jos niekad nepasensta. Kalnas labai retai keičia savo vietą. O vandenynas labai retai išdžiūsta. Mes aprašome amžinus dalykus.

「ちりの本はな、」と、はかせはいう。「すべての本のなかで、いちばんちゃんとしておる。ぜったい古くなったりせんからの。山がうごいたりするなんぞ、めったにない。大うなばらがひあがるなんぞ、めったにない。わしらは、かわらないものを書くんじゃ。」

— Bet užgesęs ugnikalnis gali pabusti, — pertraukė jį mažasis princas. — O ką reiškia „efemeriškas“?

「でも、きえた火山が目をさますかも。」と王子くんはわりこんだ。「なあに、その〈はかない〉って？」