Iš anglų kalbos vertė Pranas Bieliauskas.

大久保ゆう訳。

LEONUI VERTUI

レオン・ウェルトに

Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus — mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos.

子どものみなさん、ゆるしてください。ぼくはこの本をひとりのおとなのひとにささげます。でもちゃんとしたわけがあるのです。そのおとなのひとは、ぼくのせかいでいちばんの友だちなんです。それにそのひとはなんでもわかるひとで、子どもの本もわかります。しかも、そのひとはいまフランスにいて、さむいなか、おなかをへらしてくるしんでいます。心のささえがいるのです。

Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.) Tad taisau paskyrimą:

まだいいわけがほしいのなら、このひともまえは子どもだったので、ぼくはその子どもにこの本をささげることにします。おとなはだれでも、もとは子どもですよね。（みんな、そのことをわすれますけど。）じゃあ、ささげるひとをこう書きなおしましょう。

LEONUI VERTUI, KAI JIS BUVO MAŽAS BERNIUKAS

（かわいい少年だったころの）
レオン・ウェルトに

I

１

Kartą, kai man buvo šešeri, knygoje apie pirmykščią girią, pavadintoje Šiaip pasakojimai, pamačiau nuostabų paveikslėlį. Ten buvo nupieštas smauglys, ryjantis kažkokį žvėrį. Štai to piešinio kopija.

ぼくが６つのとき、よんだ本にすばらしい絵があった。『ぜんぶほんとのはなし』という名まえの、しぜんのままの森について書かれた本で、そこに、ボアという大きなヘビがケモノをまるのみしようとするところがえがかれていたんだ。だいたいこういう絵だった。

Knygoje buvo parašyta: „Smaugliai praryja visą savo auką nekramtydami, užtat jie negali nė krustelėti ir pusę metų miega ją virškindami“.

「ボアというヘビは、えものをかまずにまるのみします。そのあとはじっとおやすみして、６か月かけて、おなかのなかでとかします。」と本には書かれていた。

Tada daug mąsčiau apie džiunglių nuotykius ir galiausiai spalvotu pieštuku man pavyko nupaišyti savo pirmąjį piešinį. Piešinį numeris 1. Jis atrodė taip:

そこでぼくは、ジャングルではこんなこともおこるんじゃないか、とわくわくして、いろいろかんがえてみた。それから色えんぴつで、じぶんなりの絵をはじめてかいてやった。さくひんばんごう１。それはこんなかんじ。

Savo šedevrą parodžiau suaugusiems žmonėms ir paklausiau, ar jiems mano piešinys baisus.

ぼくはこのけっさくをおとなのひとに見せて、こわいでしょ、ときいてまわった。

Jie atsakė:
— Kodėl skrybėlė turėtų būti baisi?

でもみんな、「どうして、ぼうしがこわいの？」っていうんだ。

Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti. Mano piešinys numeris 2 atrodė taip:

この絵は、ぼうしなんかじゃなかった。ボアがゾウをおなかのなかでとかしている絵だった。だから、ぼくはボアのなかみをかいて、おとなのひとにもうまくわかるようにした。あのひとたちは、いつもはっきりしてないとだめなんだ。さくひんばんごう２はこんなかんじ。

Suaugusieji man patarė nepiešti smauglių nei iš išorės, nei iš vidaus, o verčiau domėtis geografija, istorija, aritmetika ir gramatika. Todėl būdamas šešerių atsisakiau puikios dailininko karjeros.

おとなのひとは、ボアの絵なんてなかが見えても見えなくてもどうでもいい、とにかく、ちりやれきし、さんすうやこくごのべんきょうをしなさいと、ぼくにいいつけた。というわけで、ぼくは６さいで絵かきになるゆめをあきらめた。

Patyręs nesėkmę su piešiniais numeris 1 ir numeris 2, labai nusiminiau. Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti…

さくひんばんごう１と２がだめだったから、めげてしまったんだ。おとなのひとはじぶんではまったくなんにもわからないから、子どもはくたびれてしまう。いつもいつもはっきりさせなきゃいけなくて。

Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį. Ir geografija man iš tikrųjų labai pravertė.

それでぼくはしぶしぶべつのしごとにきめて、ひこうきのそうじゅうをおぼえた。せかいじゅうをちょっととびまわった。ちりをべんきょうして、ほんとやくに立った。

Aš įstengdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai labai naudinga, jei pasiklysti naktį.

ひとめで中国なのかアリゾナなのかがわかるから、夜なかにとんでまよっても、かなりたすかるってもんだ。

Per savo gyvenimą man teko be galo daug bendrauti su begale rimtų žmonių. Aš ilgai gyvenau tarp suaugusiųjų. Prisižiūrėjau į juos iš labai arti, bet mano nuomonė apie juos ne kaži kiek pagerėjo.

こうしてぼくは生きてきて、ちゃんとしたひとたちともおおぜいであってきた。おとなのひとのなかでくらしてきた。ちかくでも見られた。でもそれでなにかいいことがわかったわけでもなかった。

Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia.

すこしかしこそうなひとを見つけると、ぼくはいつも、とっておきのさくひんばんごう１を見せてみることにしていた。ほんとうのことがわかるひとなのか知りたかったから。

Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė“.

でもかえってくるのは、きまって「ぼうしだね。」って。

Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…

そういうひとには、ボアのことも、しぜんの森のことも、星のこともしゃべらない。むこうに合わせて、トランプやゴルフ、せいじやネクタイのことをしゃべる。するとおとなのひとは、ものごとがはっきりわかっているひととおちかづきになれて、とてもうれしそうだった。

II

２

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo pasišnekėti iš širdies, kol prieš šešerius metus Sacharos dykumoje įvyko avarija.

それまで、ぼくはずっとひとりぼっちだった。だれともうちとけられないまま、６年まえ、ちょっとおかしくなって、サハラさばくに下りた。

Kažkas sulūžo mano lėktuvo variklyje. Su manimi nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, ir aš nusprendžiau pamėginti jį sutaisyti pats, nors manęs laukė sunkus darbas.

ぼくのエンジンのなかで、なにかがこわれていた。ぼくには、みてくれるひとも、おきゃくさんもいなかったから、なおすのはむずかしいけど、ぜんぶひとりでなんとかやってみることにした。

Man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Geriamojo vandens turėjau vos vienai savaitei.

それでぼくのいのちがきまってしまう。のみ水は、たった７日ぶんしかなかった。

Pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamos vietos. Jaučiausi vienišesnis nei viduryje vandenyno ant plausto plūduriuojantis jūreivis, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo.

１日めの夜、ぼくはすなの上でねむった。ひとのすむところは、はるかかなただった。海のどまんなか、いかだでさまよっているひとよりも、もっとひとりぼっち。

Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai auštant mane pažadino keistas plonytis balselis. Jis tarė:

だから、ぼくがびっくりしたのも、みんなわかってくれるとおもう。じつは、あさ日がのぼるころ、ぼくは、ふしぎなかわいいこえでおこされたんだ。

— Prašau… nupiešk man avelę.

「ごめんください……ヒツジの絵をかいて！」

— Ką?

「えっ？」

— Nupiešk man avelę…

「ぼくにヒツジの絵をかいて……」

Pašokau, tarsi į mane būtų trenkęs žaibas. Pasitryniau akis. Gerai apsižvalgiau aplink. Ir pamačiau mane rimtai stebintį nepaprastą mažą berniuką.

かみなりにうたれたみたいに、ぼくはとびおきた。目をごしごしこすって、ぱっちりあけた。すると、へんてこりんなおとこの子がひとり、おもいつめたようすで、ぼくのことをじっと見ていた。

Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.

あとになって、この子のすがたを、わりとうまく絵にかいてみた。

Mano piešinys, žinoma, žavumu nė kiek neprilygsta modeliui. Tačiau aš nekaltas. Kai buvau šešerių, suaugusieji man atmušė bet kokį norą tapti dailininku, ir aš nieko daugiau neišmokau piešti, tik smauglius iš vidaus ir iš išorės.

でもきっとぼくの絵は、ほんもののみりょくにはかなわない。ぼくがわるいんじゃない。六さいのとき、おとなのせいで絵かきのゆめをあきらめちゃったから、それからずっと絵にふれたことがないんだ。なかの見えないボアの絵と、なかの見えるボアの絵があるだけ。

Tad išpūtęs iš nuostabos akis žiūrėjau į netikėtą vaiduoklį. Nepamirškit, kad buvau atsidūręs už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Tačiau mano mažylis neatrodė nei išklydęs iš kelio, nei mirtinai pavargęs, nei mirštantis iš alkio, troškulio ar baimės.

それはともかく、いきなりひとが出てきて、ぼくは目をまるくした。なにせひとのすむところのはるかかなたにいたんだから。でも、おとこの子はみちをさがしているようには見えなかった。

Ir nė kiek nebuvo panašus į vaiką, Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti pasiklydusį dykumos viduryje, už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Galop atgavęs žadą paklausiau:

へとへとにも、はらぺこにも、のどがからからにも、びくびくしているようにも見えなかった。ひとのすむところのはるかかなた、さばくのどまんなかで、まい子になっている、そんなかんじはどこにもなかった。
やっとのことで、ぼくはその子にこえをかけた。

— Bet… ką tu čia veiki?

「えっと……ここでなにをしてるの？」

Ir tada jis vėl tyliai, bet labai rimtai pakartojo:

すると、その子はちゃんとつたえようと、ゆっくりとくりかえした。

— Prašau… nupiešk man avelę.

「ごめんください……ヒツジの絵をかいて……」

Kai viskas taip paslaptinga ir stulbinama, nedrįsti spyriotis. Nors ir kaip man tai atrodė kvaila čia, už tūkstančio mylių nuo gyvenamųjų vietovių ir per plauką nuo mirties, išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį.

ものすごくふしぎなのに、だからやってしまうことってある。それでなんだかよくわからないけど、ひとのすむところのはるかかなたで死ぬかもしれないのに、ぼくはポケットから１まいのかみとペンをとりだした。

Bet staiga prisiminęs, kad mokykloje man daugiausia teko mokytis geografijos, istorijos, aritmetikos ir gramatikos, mažyliui atsikirtau (net piktokai), kad nemoku piešti. Jis atsakė:

でもそういえば、ぼくはちりやれきし、さんすうやこくごぐらいしかならっていないわけなので、ぼくはそのおとこの子に（ちょっとしょんぼりしながら）絵ごころがないんだ、というと、その子はこうこたえた。

— Nesvarbu. Nupiešk man avelę.

「だいじょうぶ。ぼくにヒツジの絵をかいて。」

Kadangi niekad nebuvau piešęs jokios avelės, nupiešiau jam vieną iš dviejų piešinėlių, kurie man išeidavo: smauglį iš išorės. Ir labai nustebau, kai mažylis sušuko:

ヒツジをかいたことがなかったから、やっぱり、ぼくのかけるふたつの絵のうち、ひとつをその子にかいてみせた。なかの見えないボアだった。そのあと、おとこの子のことばをきいて、ぼくはほんとうにびっくりした。

— Ne! Ne! Nenoriu dramblio smauglyje! Smauglys labai pavojingas, o dramblys labai gremėzdiškas. Ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža. Aš noriu avelės. Nupiešk man avelę.

「ちがうよ！　ボアのなかのゾウなんてほしくない。ボアはとってもあぶないし、ゾウなんてでっかくてじゃまだよ。ぼくんち、すごくちいさいんだ。ヒツジがいい。ぼくにヒツジをかいて。」

Ir aš nupiešiau.

なので、ぼくはかいた。

Mažylis atidžiai pažiūrėjo, paskui tarė:

それで、その子は絵をじっとみつめた。

— Ne! Šita jau labai serga. Nupiešk kitą.

「ちがう！　これもう、びょうきじゃないの。もういっかい。」

Ir aš nupiešiau.

ぼくはかいてみた。

Mano bičiulis švelniai ir atlaidžiai nusišypsojo.

ぼうやは、しょうがないなあというふうにわらった。

— Argi tu nematai, kad čia ne avelė, o avinas? Ji su ragais.

「見てよ……これ、ヒツジじゃない。オヒツジだ。ツノがあるもん……」

Tad aš dar sykį perpiešiau savo piešinį.

ぼくはまた絵をかきなおした。

Bet jis atmetė jį kaip ir ankstesnius.

だけど、まえのとおなじで、だめだといわれた。

— Šita per sena. Aš noriu tokios avelės, kuri ilgai gyventų.

「これ、よぼよぼだよ。ほしいのは長生きするヒツジ。」

Tada, praradęs kantrybę — mat norėjau kuo greičiau pradėti ardyti variklį, — pakeverzojau štai tokį piešinį.

もうがまんできなかった。はやくエンジンをばらばらにしていきたかったから、さっとこういう絵をかいた。

Ir pareiškiau:

ぼくはいってやった。

— Tai dėžė. Avelė, kurios tu nori, viduj.

「ハコ、ね。きみのほしいヒツジはこのなか。」

Tačiau labai nustebau pamatęs, kad staiga mano jaunojo teisėjo veidas nušvito:

ところがなんと、この絵を見て、ぼくのちいさなしんさいんくんは目をきらきらさせたんだ。

— Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip manai, ar ši avelė ėda daug žolės?

「そう、ぼくはこういうのがほしかったんだ！　このヒツジ、草いっぱいいるかなあ？」

— Kodėl klausi?

「なんで？」

— Nes ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža…

「だって、ぼくんち、すごくちいさいんだもん……」

— Žinoma, jai užteks. Aš tau padovanojau labai mažą avelę.

「きっとへいきだよ。あげたのは、すごくちいさなヒツジだから。」

Jis pasilenkė prie piešinio:
— Ne tokią jau mažą… Žiūrėk! Ji užmigo…

その子は、かおを絵にちかづけた。
「そんなにちいさくないよ……あ！　ねむっちゃった……」

Taip aš susipažinau su mažuoju princu.

ぼくがあのときの王子くんとであったのは、こういうわけなんだ。

III

３

Labai ilgai nesupratau, iš kur jis atsirado. Mažasis princas mane apibėrė klausimais, bet manųjų, regis, negirdėjo.

その子がどこから来たのか、なかなかわからなかった。まさに気ままな王子くん、たくさんものをきいてくるわりには、こっちのことにはちっとも耳をかさない。

Viską pamažu sužinojau tik iš netyčia ištartų jo žodžių. Sakykim, pirmą kartą pamatęs mano lėktuvą (lėktuvo aš nepiešiu, man tai būtų pernelyg sunku), jis paklausė:

たまたま口からでたことばから、ちょっとずつ見えてきたんだ。たとえば、ぼくのひこうきをはじめて目にしたとき（ちなみにぼくのひこうきの絵はかかない、ややこしすぎるから）、その子はこうきいてきた。

— Koks čia daiktas?

「このおきもの、なに？」

— Tai ne daiktas. Jis skrenda. Čia lėktuvas. Mano lėktuvas.

「これはおきものじゃない。とぶんだ。ひこうきだよ。ぼくのひこうき。」

Ir išdidžiai jam pareiškiau, kad moku skraidyti. Tada jis sušuko:

ぼくはとぶ、これがいえて、かなりとくいげだった。すると、その子は大きなこえでいった。

— Kaip? Tu nukritai iš dangaus?

「へえ！　きみ、空からおっこちたんだ！」

— Taip, — kukliai atsakiau.

「うん。」と、ぼくはばつがわるそうにいった。

— Ak, kaip keista!..

「ぷっ！　へんなの……！」

Ir mažasis princas taip skambiai nusikvatojo, kad labai susierzinau: aš noriu, jog į mano nelaimes būtų žiūrima rimtai. Paskui jis pridūrė:

この気まま王子があまりにからからとわらうので、ぼくはほんとにむかついた。ひどい目にあったんだから、ちゃんとしたあつかいをされたかった。それから、その子はこうつづけた。

— Vadinasi, tu irgi nusileidai iš dangaus? Iš kokios planetos?

「なあんだ、きみも空から来たんだ！　どの星にいるの？」

Tada man nušvito jo pasirodymo čia paslaptis, ir aš staiga paklausiau:

ふと、その子のひみつにふれたような気がして、ぼくはとっさにききかえした。

— Tai tu čia atkeliavai iš kitos planetos?

「それって、きみはどこかべつの星から来たってこと？」

Bet jis neatsakė. Tik tyliai linguodamas galvą žiūrėjo į mano lėktuvą:

でも、その子はこたえなかった。ぼくのひこうきを見ながら、そっとくびをふった。

— Aišku, tokiu daiktu tu negalėjai atskristi iš labai toli…

「うーん、これだと、あんまりとおくからは来てないか……」

Jis ilgai kažką galvojo. Paskui išsiėmė iš kišenės mano avelę ir susimąstęs ėmė apžiūrinėti savo lobį.

その子はしばらくひとりで、あれこれとぼんやりかんがえていた。そのあとポケットからぼくのヒツジをとりだして、そのたからものをくいいるようにじっと見つめた。

Galite įsivaizduoti, kokį smalsumą jis man sužadino puse lūpų prasitardamas apie „kitas planetas“. Todėl pamėginau sužinoti daugiau.

みんなわかってくれるとおもうけど、その子がちょっとにおわせた〈べつの星〉のことが、ぼくはすごく気になった。もっとくわしく知ろうとおもった。

— Iš kur tu atsiradai, mažyli? Kur tavo namai? Kur tu nori nusinešti mano avelę?

「ぼうやはどこから来たの？　〈ぼくんち〉ってどこ？　ヒツジをどこにもっていくの？」

Ilgokai galvojęs, jis atsakė:

その子はこたえにつまって、ぼくにこういうことをいった。

— Labai gerai, kad davei man dėžę: naktimis tai bus jos namelis.

「よかった、きみがハコをくれて。よる、おうちがわりになるよね。」

— Žinoma. Ir jei būsi geras, duosiu tau ir virvutę, kad dieną galėtum ją pririšti. Ir kuoliuką.

「そうだね。かわいがるんなら、ひるま、つないでおくためのロープをあげるよ。それと、ながいぼうも。」

Bet mano pasiūlymas mažąjį princą, regis, pribloškė.

でもこのおせっかいは、王子くんのお気にめさなかったみたいだ。

— Pririšti? Kokia keista mintis!

「つなぐ？　そんなの、へんなかんがえ！」

— Bet jeigu jos nepririši, ji nueis nežinia kur ir pasiklys.

「でもつないでおかないと、どこかに行っちゃって、なくしちゃうよ。」

Mano bičiulis vėl nusikvatojo:

このぼうやは、またからからとわらいだした。

— Kurgi ji, tavo manymu, gali eiti?

「でも、どこへ行くっていうの！」

— Bet kur. Tiesiai, kur veda akys…

「どこへでも。まっすぐまえとか……」

Tada mažasis princas rimtai pareiškė:

すると、こんどはこの王子くん、おもいつめたようすで、こうおっしゃる。

— Tai nieko, ten, kur aš gyvenu, labai maža vietos.

「だいじょうぶ、ものすごおくちいさいから、ぼくんち。」

Ir, regis, truputį nuliūdęs pridūrė:

それから、ちょっとさみしそうに、こういいそえた。

— Eidamas tiesiai, labai toli nenueisi…

「まっすぐまえにすすんでも、あんまりとおくへは行けない……」