— Ar ugnikalnis užgesęs, ar neužgesęs, mums, geografams, neturi reikšmės, — paaiškino geografas. — Mums svarbu kalnas. Jis nesikeičia.

「火山がきえてようと、目ざめてようと、わしらにとっては、おなじこと。」と、はかせはいった。「わしらにだいじなのは、山そのものだけじゃ。うごかんからな。」

— Bet ką reiškia „efemeriškas“? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

「でも、その〈はかない〉ってなに？」また王子くんはいった。なにがあっても、いちどしつもんをはじめたら、ぜったいにやめない。

— Tai reiškia „tas, kuriam skirta greitai išnykti“.

「それは、〈すぐにきえるおそれがある〉ということじゃ。」

— Vadinasi, mano gėlei skirta greitai išnykti?

「ぼくの花は、すぐにきえるおそれがあるの？」

— Žinoma.

「むろんじゃ。」

„Mano gėlė efemeriška, — pagalvojo mažasis princas, — ji turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio! O aš palikau ją vienut vieną savo planetoje!“

『ぼくの花は、はかない。』と王子くんはおもった。『それに、まわりからじぶんをまもるのは、よっつのトゲだけ！　それに、ぼくは、ぼくんちに、たったひとつおきざりにしてきたんだ！』

Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasigailėjo iškeliavęs. Bet vėl atgavo drąsą

その子は、ふいに、やめておけばよかった、とおもった。でも、気をとりなおして、

ir paklausė:
— Ką jūs patartumėte man aplankyti?

「これから行くのに、おすすめの星はありませんか？」と、その子はたずねた。

— Planetą Žemę, — atsakė geografas. — Ji turi gerą reputaciją…

「ちきゅうという星じゃ。」と、はかせはこたえた。「いいところだときいておる……」

Ir mažasis princas leidosi į kelią galvodamas apie savo gėlę.

そうして、王子くんは、そこをあとにした。じぶんの花のことを、おもいつつ。

XVI

16

Tad septintoji planeta buvo Žemė.

そんなわけで、ななつめの星は、ちきゅうだった。

Žemė — ne paprasta planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (žinoma, kartu su karaliais negrais), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių verslininkų, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų garbėtroškų, — iš viso apie du milijardai suaugusiųjų.

このちきゅうというのは、どこにでもある星なんかじゃない！　かぞえてみると、王さまが（もちろん黒いかおの王さまも入れて）111にん、ちりのはかせが7000にん、しごとにんげんが90まんにん、のんだくれが750まんにん、みえっぱりが３おく1100まんにんで、あわせてだいたい20おくのおとなのひとがいる。

Kad įsivaizduotumėte, kokia Žemė didelė, pasakysiu tik tiek, kad prieš išrandant elektrą visuose šešiuose žemynuose reikėjo išlaikyti visą armiją žibintininkų — keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika žmonių.

ちきゅうの大きさをわかりやすくする、こんな話がある。電気でんきがつかわれるまでは、むっつの大りくひっくるめて、なんと46まん2511にんもの、おおぜいのあかりつけがいなきゃならなかった。

Pažvelgus truputį iš toliau, įspūdis buvo nuostabus. Šios armijos judėjimas buvo tvarkomas kaip baleto šokėjų.

とおくからながめると、たいへん見ものだ。このおおぜいのうごきは、バレエのダンサーみたいに、きちっきちっとしていた。

Pirmiausia ateidavo Naujosios Zelandijos ir Australijos žibintininkų eilė. Uždegę savo žibintus, jie eidavo miegoti. Po jų į šokį įsitraukdavo Kinijos ir Sibiro žibintininkai. Paskui ir jie dingdavo už kulisų.

まずはニュージーランドとオーストラリアのあかりつけの出ばんが来る。そこでじぶんのランプをつけると、このひとたちはねむりにつく。するとつぎは中国とシベリアのばんが来て、このうごきにくわわって、おわると、うらにひっこむ。

Tada savo žibintus uždegdavo Rusijos ir Indijos žibintininkai. Paskui Afrikos ir Europos. Tada Pietų Amerikos. Po jų Šiaurės Amerikos.

それからロシアとインドのあかりつけのばんになる。つぎはアフリカとヨーロッパ。それから南アメリカ、それから北アメリカ。

Ir jie niekada nesumaišydavo savo eilės, visada išeidavo į sceną laiku. Tai buvo nuostabu.

しかも、このひとたちは、じぶんの出るじゅんを、ぜったいまちがえない。

Tik žibintininkas, turintis uždegti vienintelį žibintą Šiaurės ašigalyje, ir jo draugas, atsakingas už vienintelį žibintą Pietų ašigalyje, gyveno lengvai ir nerūpestingai: jie dirbdavo tik du kartus per metus.

でも、北きょくにひとつだけ、南きょくにもひとつだけ、あかりがあるんだけど、そこのふたりのあかりつけは、のんべんだらりとしたまいにちをおくっていた。だって、１年に２回はたらくだけでいいんだから。

XVII

17

Kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. Pasakodamas jums apie žibintininkus, buvau nelabai sąžiningas. Bijau, kad tie, kurie nepažįsta mūsų planetos, nesusidarytų apie ją neteisingos nuomonės. Žemėje žmonės užima labai mažai vietos.

うまくいおうとして、ちょっとウソをついてしまうってことがある。あかりつけのことも、ぜんぶありのままってわけじゃないんだ。そのせいで、なにも知らないひとに、ぼくらの星のことをへんにおしえてしまったかもしれない。ちきゅうのほんのちょっとしか、にんげんのものじゃない。

Jeigu du milijardai žmonių, gyvenančių Žemėje, glaudžiai sustotų vienoje vietoje tarsi mitinge, jie lengvai tilptų dvidešimt mylių ilgio ir dvidešimt mylių pločio aikštėje. Visą žmoniją būtų galima sutalpinti mažiausioje Ramiojo vandenyno salelėje.

ちきゅうにすんでる20おくのひとに、まっすぐ立ってもらって、集会しゅうかいみたいによりあつまってもらったら、わけもなく、たて30キロよこ30キロのひろばにおさまってしまう。太平洋たいへんようでいちばんちっちゃい島にだって、入ってしまうかずだ。

Suaugusieji, žinoma, niekad jumis nepatikės. Jie įsivaizduoja, kad užima labai daug vietos. Mano esą tokie pat dideli kaip baobabai. Patarkit paskaičiuoti. Jiems patiks, nes jie dievina skaičius. Tačiau jūs tokiam nykiam darbui negaiškite laiko. Beprasmiška. Žinau, kad pasitikite manimi.

でも、おとなのひとにこんなことをいっても、やっぱりしんじない。いろんなところが、じぶんたちのものだっておもいたいんだ。じぶんたちはバオバブくらいでっかいものなんだって、かんがえてる。だから、そのひとたちに、「かぞえてみてよ」って、いってごらん。すうじが大すきだから、きっとうれしがる。でも、みんなはそんなつまらないことで、じかんをつぶさないように。くだらない。みんな、ぼくをしんじて。

Tad atvykęs į Žemę mažasis princas labai nustebo neišvydęs nė vieno žmogaus. Net buvo pradėjęs baimintis patekęs ne į tą planetą, tačiau staiga smėlyje sujudėjo kažkokia mėnulio spalvos ringė.

王子くんはちきゅうについたんだけど、そのとき、ひとのすがたがどこにもなくて、びっくりした。それでもう、星をまちがえたのかなって、あせってきた。すると、すなのなかで、月の色した輪っかが、もぞもぞうごいた。

— Labas vakaras, — dėl visa ko pasisveikino mažasis princas.

「こんばんは。」と王子くんがとりあえずいってみると、

— Labas vakaras, — atsakė gyvatė.

「こんばんは。」とヘビがいった。

— Į kokią planetą aš patekau? — paklausė mažasis princas.

「ぼく、どの星におっこちたの？」と王子くんがきくと、

— Į Žemę, — atsakė gyvatė. — Į Afriką.

「ちきゅうの、アフリカ。」とヘビがこたえた。

— O!.. Argi Žemėje nėra žmonių?

「えっ、まさか、ちきゅうにはひとがいないの？」

— Čia dykuma. Dykumose žmonių nebūna. Žemė didelė, — paaiškino gyvatė.

「ここは、さばく。さばくに、ひとはいない。ちきゅうは、ひろい。」とヘビはいった。

Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.

王子くんは石ころにすわって、目を空のほうへやった。

— Įdomu, — tarė jis, — ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją? Pažvelk į mano planetą. Ji tiesiai virš mūsų… Bet taip toli!

「星がきらきらしてるのは、みんなが、ふとしたときに、じぶんの星を見つけられるようにするためなのかな。ほら、ぼくの星！　まうえにあるやつ……でも、ほんとにとおいなあ！」

— Ji graži, — pasakė gyvatė. — O ko tu čia atkeliavai?

「きれいだ。」とヘビはいう。「ここへ、なにしに？」

— Turiu keblumų su viena gėle, — prisipažino mažasis princas.

「花とうまくいってなくて。」と王子くんはいった。

— O! — nusistebėjo gyvatė.

「ふうん。」とヘビはいった。

Ir juodu nutilo.

それで、ふたりはだんまり。

— Kur žmonės? — galop vėl paklausė mažasis princas. — Dykumoje jautiesi truputį vienišas…

「ひとはどこにいるの？」と、しばらくしてから王子くんがきいた。「さばくだと、ちょっとひとりぼっちだし。」

— Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, — tarė gyvatė.

「ひとのなかでも、ひとりぼっちだ。」とヘビはいった。

Mažasis princas įdėmiai pažvelgė į ją.

王子くんは、ヘビをじっと見つめた。

— Keista tu, — pagaliau tarė jis. — Plonučiukė it pirštas…

「きみって、へんないきものだね。」と、しばらくしてから王子くんがいった。「ゆびみたいに、ほっそりしてる……」

— Bet galingesnė už karaliaus pirštą, — atsikirto gyvatė.

「でもおれは、王さまのゆびより、つよい。」とヘビはいった。

王子くんはにっこりした。

— Neatrodai labai galinga… net neturi letenų… ir net negali keliauti…

「きみ、そんなにつよくないよ……手も足もなくて……たびだって、できないよ……」

— Aš galiu tave nunešti toliau nei laivas, — tarė gyvatė.

「おれは船よりも、ずっととおくへ、きみをつれてゆける。」とヘビはいった。

Ir apsivyniojo apie mažojo princo kulkšnį tarsi auksinė apyrankė.

ヘビは王子くんのくるぶしに、ぐるりとまきついた。金のうでわみたいに。

— Ką tik aš paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis radosi. Bet tu tyras ir atkeliavai iš žvaigždės…

「おれがついたものは、もといた土にかえる。」と、ことばをつづける。「でも、きみはけがれていない。それに、きみは星から来た……」

Mažasis princas nieko neatsakė.

王子くんは、なにもへんじをしなかった。

— Man tavęs gaila. Tu toks silpnas šioje granito Žemėje. Galbūt vieną dieną galėsiu tau padėti, jeigu imsi labai ilgėtis savo planetos. Aš galiu…

「きみを見てると、かわいそうになる。このかたい岩でできたちきゅうの上で、力もないきみ。おれなら、たすけになれる。じぶんの星がなつかしくなったら、いつでも。あと……」

— O, puikiai supratau, — pasakė mažasis princas. — Bet kodėl tu visą laiką kalbi mįslėmis?

「もう！　わかったよ。」と王子くんはいった。「でも、なんでずっと、それとなくいうわけ？」

— Aš išsprendžiu visas mįsles, — atsakė gyvatė.

「おれそのものが、それのこたえだ。」とヘビはいった。

Ir juodu nutilo.

それで、ふたりはだんまり。

XVIII

18

Mažasis princas perėjo dykumą ir sutiko tik vieną gėlę. Mažą menkutę gėlytę trimis žiedlapiais.

王子くんは、さばくをわたったけど、たった１りんの花に出くわしただけだった。花びらがみっつだけの花で、なんのとりえもない花……

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

「こんにちは。」と王子くんがいうと、

— Laba diena, — atsakė gėlė.

「こんにちは。」と花がいった。

— Kur žmonės? — mandagiai pasiteiravo mažasis princas.

「ひとはどこにいますか？」と、王子くんはていねいにたずねた。

Vieną dieną gėlė buvo mačiusi pro šalį žengiančią vilkstinę.

花は、いつだか、ぎょうれつがとおるのを見たことがあった。

— Žmonės? Manau, jų tėra šeši ar septyni. Mačiau juos prieš daugelį metų. Tačiau niekas nežino, kur jų ieškoti. Juos blaško vėjas. Jie neturi šaknų, todėl jiems labai nepatogu.

「ひと？　いるとおもう。６にんか７にん。なん年かまえに見かけたから。でも、どこであえるか、ぜんぜんわかんない。風まかせだもん。あのひとたち、根っこがないの。それってずいぶんふべんね。」

— Sudie, — atsisveikino mažasis princas.

「さようなら。」と王子くんがいうと、

— Sudie, — atsakė gėlė.

「さようなら。」と花がいった。

XIX

19

Mažasis princas užkopė į aukštą kalną. Jis niekad nebuvo matęs kalnų, tik tris ugnikalnius, kurie tesiekė jam kelius. Užgesusiu ugnikalniu jis naudojosi kaip taburete. „Nuo tokio aukšto kalno kaip šitas, — pagalvojo jis, — iškart pamatysiu visą planetą ir visus žmones“. Tačiau pamatė tik smailias it adatos uolų viršūnes.

王子くんは、たかい山にのぼった。それまでその子の知っていた山といえば、たけがひざまでしかない火山がみっつだけ。しかも、きえた火山はこしかけにつかっていたくらいだ。だから、その子はこんなふうにかんがえた。『こんなにたかい山からなら、ひと目で、この星ぜんたいと、ひとみんなを見とおせるはず……』でも、見えたのは、するどくとがった岩山ばかりだった。

— Laba diena, — tarė jis dėl visa ko.

「こんにちは。」と、その子がとりあえずいってみると、

— Laba diena… diena… diena… — atsiliepė aidas.

「こんにちは……こんにちは……こんにちは……」と、やまびこがへんじをする。

— Kas jūs? — paklausė mažasis princas.

「なんて名まえ？」と王子くんがいうと、

— Kas jūs… kas jūs… kas jūs… — atsišaukė aidas.

「なんて名まえ……なんて名まえ……なんて名まえ……」と、やまびこがへんじをする。

— Būkite mano draugai, aš esu vienas, — tarė jis.

「友だちになってよ、ひとりぼっちなんだ。」と、その子がいうと、

— Vienas… vienas… vienas… — atsakė aidas.

「ひとりぼっち……ひとりぼっち……ひとりぼっち……」と、やまびこがへんじをする。

„Kokia keista planeta, — pagalvojo mažasis princas. — Visa išdžiūvusi, pilna smailių ir druskėta.

『もう、へんな星！』と、その子はそのときおもった。『ここ、かさかさしてるし、とげとげしてるし、ひりひりする。

O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie tik kartoja, ką jiems pasakai… Savo planetoje aš turėjau gėlę: ji visada prabildavo pirma…“

ひとって、おもいえがく力がないんじゃないの。だれかのいったことをくりかえす……ぼくんちにある花は、いっつもむこうからしゃべりかけてくるのに……』

XX

20

Bet taip jau atsitiko, kad mažasis princas, ilgai žingsniavęs per smėlynus, uolas ir sniegynus, galop rado kelią. O visi keliai veda pas žmones.

さて、王子くんが、さばくを、岩山を、雪の上をこえて、ながながとあゆんでいくと、ようやく１本の道に行きついた。そして道をゆけば、すんなりひとのいるところへたどりつく。

— Laba diena, — pasisveikino

「こんにちは。」と、その子はいった。

priėjęs pilną rožių sodą.

そこは、バラの花がさきそろう庭にわだった。

— Laba diena, — atsakė rožės.

「こんにちは。」と、バラがいっせいにこたえた。

Mažasis princas pažiūrėjo į jas ir pamatė, kad visos jos panašios į jo gėlę.

王子くんは、たくさんのバラをながめた。みんな、その子の花にそっくりだった。

— Kas jūs? — suglumęs paklausė.

「きみたち、なんて名まえ？」と、王子くんはぽかんとしながら、きいた。

— Mes rožės, — atsakė rožės.

「わたしたち、バラっていうの。」と、バラがいっせいにこたえた。

— O! — nustebo mažasis princas.

「えっ！」って、王子くんはいって……

Ir pasijuto labai nelaimingas. Jo gėlė jam sakė, kad ji tokia viena visatoje. Ir štai jam prieš akis penki tūkstančiai tokių gėlių viename sode!

そのあと、じぶんがみじめにおもえてきた。その子の花は、うちゅうにじぶんとおなじ花なんてないって、その子にしゃべっていた。それがどうだろう、このひとつの庭だけでも、にたようなものがぜんぶで、5000ある！

„Kaip ji įsižeistų, jeigu jas pamatytų… — pagalvojo mažasis princas. — Imtų baisiausiai kosėti ir apsimestų mirštanti, kad tik nepasirodytų juokinga. O man reikėtų apsimesti, kad rūpinuosi ja kaip ligone, kitaip ji iš tikrųjų numirtų, kad ir mane pažemintų…“

その子はおもった。『あの子、こんなのを見たら、すねちゃうだろうな……きっと、とんでもないほど、えへんえへんってやって、かれたふりして、バカにされないようにするだろうし、そうしたら、ぼくは、手あてをするふりをしなくちゃいけなくなる。だって、しなけりゃあの子、ぼくへのあてつけで、ほんとにじぶんをからしちゃうよ……』

Paskui dar pagalvojo: „Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę pasaulyje gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs… Tai koks gi iš manęs princas…“

それからこうもかんがえた。『ひとつしかない花があるから、じぶんはぜいたくなんだとおもってた。でも、ほんとにあったのは、ありきたりのバラ。それと、ひざたけの火山みっつで、そのうちひとつは、たぶん、ずっときえたまま。これじゃあ、りっぱでえらいあるじにはなれない……』

Ir atsigulęs į žolę pravirko.

そうして、草むらにつっぷして、なみだをながした。

XXI

21

Štai tada ir pasirodė lapė.

キツネが出てきたのは、そのときだった。

— Laba diena, — pasisveikino lapė.

「こんにちは。」とキツネがいった。

— Laba diena, — mandagiai atsakė mažasis princas, nors atsigręžęs nieko nepamatė.

「こんにちは。」と王子くんはていねいにへんじをして、ふりかえったけど、なんにもいなかった。

— Aš čia, — tarė balsas. — Po obelim…

「ここだよ。」と、こえがきこえる。「リンゴの木の下……」

— Kas tu? — paklausė mažasis princas. — Esi labai graži…

「きみ、だれ？」と王子くんはいった。「とってもかわいいね……」

— Aš esu lapė, — atsakė lapė.

「おいら、キツネ。」とキツネはこたえた。

— Pažaisk su manim, — paprašė mažasis princas. — Man labai liūdna…

「こっちにきて、いっしょにあそぼうよ。」と王子くんがさそった。「ぼく、ひどくせつないんだ……」

— Negaliu žaisti su tavim, — tarė lapė. — Aš neprijaukinta.

「いっしょにはあそべない。」とキツネはいった。「おいら、きみになつけられてないもん。」

— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.

「あ！　ごめん。」と王子くんはいった。