— Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas — jis ar aš?

「もし、しょうぐんに花から花へチョウチョみたいにとべ、であるとか、かなしい話を書け、であるとか、海鳥になれ、であるとかいいつけて、しょうぐんが、いわれたことをできなかったとしよう。なら、そいつか、この王か、どちらがまちがってると、そちはおもう？」

— Jūs, — tvirtai atsakė princas.

「王さまのほうです。」と王子くんはきっぱりいった。

— Teisybė, — pritarė jam karalius. — Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. Jei įsakysi savo liaudžiai pulti į jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti klusnumo, nes mano įsakymai protingi.

「そのとおり。それぞれには、それぞれのできることをまかせねばならぬ。ものごとがわかって、はじめて力がある。もし、こくみんに海へとびこめといいつけようものなら、国がひっくりかえる。そのようにせよ、といってもいいのは、そもそも、ものごとをわきまえて、いいつけるからである。」

— O kaip mano saulėlydis? — priminė mažasis princas, kuris niekad nepamiršdavo ko klausęs.

「じゃあ、ぼくの夕ぐれは？」と王子くんはせまった。なぜなら王子くん、いちどきいたことは、ぜったいにわすれない。

— Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankių sąlygų.

「そちの夕ぐれなら、見られるぞ。いいつけよう。だが、まとう。うまくおさめるためにも、いいころあいになるまでは。」

— O kada tai bus? — pasiteiravo mažasis princas.

「それはいつ？」と王子くんはたずねる。

— Hm, hm, — numykė karalius, žiūrėdamas į didžiulį kalendorių. — Hm, hm… Tai bus apie… apie… šį vakarą saulė leisis be dvidešimt minučių aštuntą. Ir tu įsitikinsi, kaip tiksliai vykdomi mano įsakymai.

「むむむ！」と王さまはいって、ぶあつい〈こよみ〉をしらべた。「むむむ！　そうだな……だい……たい……ごご７じ40ぷんくらいである！　さすれば、いうとおりになるのがわかるだろう。」

Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila praleisto saulėlydžio. Be to, ėmė darytis truputį nuobodu.

王子くんはあくびをした。夕ぐれにあえなくて、ざんねんだった。それに、ちょっともううんざりだった。

— Aš čia daugiau neturiu ką veikti, — tarė jis karaliui. — Keliausiu toliau!

「ここですることは、もうないから。」と王子くんは王さまにいった。「そろそろ行くよ！」

— Pasilik! — paprašė karalius, kuris labai didžiavosi turėdamas valdinį. — Pasilik, aš paskirsiu tave ministru!

「行ってはならん。」と王さまはいった。けらいができて、それだけうれしかったんだ。「行ってはならん、そちを、だいじんにしてやるぞ！」

— Kieno ministru?

「それで、なにをするの？」

— Na… teisingumo!

「む……ひとをさばくであるぞ！」

— Bet čia nėra ko teisti!

「でも、さばくにしても、ひとがいないよ！」

— To mes nežinome, — atsakė karalius. — Aš dar neapėjau visos savo karalystės. Esu labai senas, vaikščiodamas nuvargstu, o karietai čia nėra vietos.

「それはわからん。まだこの王国をぐるりとまわってみたことがない。年をとったし、大きな馬車ばしゃをおくばしょもない。あるいてまわるのは、くたびれるんでな。」

— Užtat aš jau ją apžiūrėjau, — tarė mažasis princas, pasilenkęs ir pažvelgęs dar į kitą planetos pusę. — Ten irgi nieko nėra…

「ふうん！　でもぼくはもう見たよ。」と、王子くんはかがんで、もういちど、ちらっと星のむこうがわを見た。「あっちには、ひとっこひとりいない……」

— Tada tu teisi pats save, — pasakė karalius. — Tai kur kas sunkiau. Daug sunkiau teisti save nei teisti kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.

「なら、じぶんをさばくである。」と王さまはこたえた。「もっとむずかしいぞ。じぶんをさばくほうが、ひとをさばくよりも、はるかにむずかしい。うまくじぶんをさばくことができたなら、それは、しょうしんしょうめい、けんじゃのあかしだ。」

— Aš, — tarė mažasis princas, — galiu teisti save bet kur. Man nebūtina čia gyventi.

すると王子くんはいった。「ぼく、どこにいたって、じぶんをさばけます。ここにすむひつようはありません。」

— Hm, hm… — numykė karalius. — Man regis, kažkur mano planetoje gyvena sena žiurkė. Girdžiu, kaip ji nakčia skrebena. Galėsi nuteisti tą seną žiurkę. Kartais nuteisi ją myriop. Tada jos gyvenimas priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kaskart tu jai suteiksi malonę. Reikia saugoti žiurkę, juk turime tik ją vieną.

「むむむ！　たしか、この星のどこかに、よぼよぼのネズミが１ぴきおる。夜、もの音がするからな。そのよぼよぼのネズミをさばけばよい。ときどき、死けいにするんである。そうすれば、そのいのちは、そちのさばきしだいである。だが、いつもゆるしてやることだ、だいじにせねば。１ぴきしかおらんのだ。」

— Aš, — atsakė mažasis princas, — nemėgstu teisti myriop, be to, atrodo, man metas eiti.

また王子くんはへんじをする。「ぼく、死けいにするのきらいだし、もうさっさと行きたいんです。」

— Ne, — tarė karalius.

「ならん。」と王さまはいう。

Tačiau, jau susirengęs į kelionę, mažasis princas nenorėjo skaudinti senojo monarcho.

もう、王子くんはいつでも行けたんだけど、年よりの王さまをしょんぼりさせたくなかった。

— Jeigu Jūsų Didenybė pageidauja, kad aš iškart paklusčiau, Ji turėtų duoti man protingą įsakymą. Pavyzdžiui, Ji galėtų man įsakyti išvykti greičiau nei per minutę. Man regis, sąlygos visai palankios…

「もし、へいかが、いうとおりになるのをおのぞみなら、ものわかりのいいことを、いいつけられるはずです。いいつける、ほら、１ぷんいないにしゅっぱつせよ、とか。ぼくには、もう、いいころあいなんだとおもいます……」

Karalius nieko neatsakė, ir mažasis princas, valandėlę dvejojęs, atsiduso ir leidosi į kelią…

王さまはなにもいわなかった。王子くんはとりあえず、どうしようかとおもったけど、ためいきをついて、ついに星をあとにした……

— Skiriu tave ambasadoriumi, — paskubom šūktelėjo karalius.

「そちを、ほかの星へつかわせるぞ！」そのとき、王さまはあわてて、こういった。

Ir atrodė be galo valdingas.

まったくもってえらそうないいかただった。

„Suaugusieji labai keisti“, — keliaudamas toliau, tyliai mąstė mažasis princas.

おとなのひとって、そうとうかわってるな、と王子くんは心のなかでおもいつつ、たびはつづく。

XI

11

Antrojoje planetoje gyveno garbėtroška.

ふたつめの星は、みえっぱりのすまいだった。

— Aha, štai ateina mano gerbėjas! — sušuko garbėtroška jau iš tolo, vos tik pamatęs mažąjį princą.

「ふふん！　ファンのおでましか！」王子くんが見えるなり、みえっぱりはとおくから大ごえをあげた。

Juk garbėtroškos mano, kad visi kiti žmonės jais tiesiog žavisi.

というのも、みえっぱりにかかれば、だれもかれもみんなファンなんだ。

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Kokia juokinga jūsų skrybėlė!

「こんにちは。」と王子くんはいった。「へんなぼうしだね。」

— Ji skirta sveikintis, — atsakė garbėtroška. — Aš pakeliu ją, kai žmonės mane sveikina. Deja, čia niekas niekad neužsuka.

「あいさつできる。」と、みえっぱりはいう。「はくしゅされたら、これであいさつする。あいにく、ここをとおりすぎるひとなんていないわけだが。」

— Tikrai? — nusistebėjo mažasis princas nieko nesupratęs.

「うん？」王子くんは、なんのことかわからなかった。

— Paplok delnais, — paprašė garbėtroška.

「りょう手で、ぱちぱちとやってみな。」と、みえっぱりはその子にすすめた。

Mažasis princas paplojo delnais. Garbėtroška santūriai pasveikino jį kilstelėdamas skrybėlę.

王子くんは、りょう手でぱちぱちとやった。みえっぱりは、ぼうしをちょっともち上げて、そっとあいさつをした。

„Čia linksmiau nei karaliaus planetoje“, — pamanė mažasis princas. Ir vėl ėmė pliaukšėti delnais, o garbėtroška — sveikintis kilnodamas skrybėlę.

「王さまのところよりもたのしいな。」と王子くんは心のなかでおもった。だからもういちど、りょう手でぽちぱちとやった。みえっぱりも、ぼうしをちょっともち上げて、もういちどあいさつをした。

Penkias minutes papliaukšėjus delnais, mažajam princui nusibodo šis žaidimas.

５ふんつづけてみたけど、おなじことばかりなので、王子くんはこのあそびにもあきてしまった。

— O ką reikia daryti, kad skrybėlė nukristų? — paklausė jis.

「じゃあ、そのぼうしを下ろすには、どうしたらいいの？」と、その子はきいた。

Tačiau garbėtroška jo neišgirdo. Garbėtroškos girdi tik liaupses.

でも、みえっぱりはきいてなかった。みえっぱりは、ほめことばにしか、ぜったい耳をかさない。

— Ar tu iš tikrųjų manimi žaviesi? — paklausė jis mažojo princo.

「おまえは、おれさまを心のそこから、たたえているか？」と、その男は王子くんにきいた。

— Ką reiškia „žavėtis“?

「たたえるって、どういうこと？」

— „Žavėtis“ reiškia, kad tu laikai mane gražiausiu, geriausiai apsirengusiu, turtingiausiu ir protingiausiu žmogumi planetoje.

「たたえるっていうのは、このおれさまが、この星でいちばんかっこよくて、いちばんおしゃれで、いちばん金もちで、いちばんかしこいんだって、みとめることだ。」

— Bet tavo planetoje daugiau nieko nėra!

「でも、星にはきみしかいないよ！」

— Suteik man malonumą. Vis tiek žavėkis manimi!

「おねがいだ、とにかくおれさまをたたえてくれ！」

— Aš žaviuosi tavimi, — tarė mažasis princas, vos vos gūžtelėdamas pečiais, — bet kas tau iš to?

「たたえるよ。」といって、王子くんは、かたをちょっとあげた。「でも、きみ、そんなことのどこがだいじなの？」

Ir mažasis princas jį paliko.

そして王子くんは、そこをあとにした。

„Tie suaugusieji iš tikrųjų labai keisti“, — naiviai pagalvojo jis, vėl leisdamasis į kelią.

おとなのひとって、やっぱりそうとうおかしいよ、とだけ、その子は心のなかで思いつつ、たびはつづく。

XII

12

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

つぎの星は、のんだくれのすまいだった。ほんのちょっとよっただけなのに、王子くんは、ずいぶん気もちがおちこんでしまった。

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių — tuščių ir pilnų.

「ここでなにしてるの？」王子くんは、のんだくれにいった。その子が見ると、その男は、からのビンひとそろい、なかみのはいったビンひとそろいをまえにして、だんまりすわっていた。

— Geriu, — niūriai atsakė girtuoklis.

「のんでんだ。」と、のんだくれは、しょんぼりとこたえた。

— Kodėl tu geri? — paklausė mažasis princas.

「なんで、のむの？」と王子くんはたずねた。

— Kad užmirščiau, — atsakė girtuoklis.

「わすれたいんだ。」と、のんだくれはこたえた。

— Ką užmirštum? — paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.

「なにをわすれたいの？」と、王子くんは気のどくになってきて、さらにきいた。

— Kad užmirščiau, jog man gėda, — prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

「はずかしいのをわすれたい。」と、のんだくれはうつむきながら、うちあけた。

— Ko gėda? — pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

「なにがはずかしいの？」と、王子くんはたすけになりたくて、たずねてみた。

— Gėda gerti! — nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

「のむのがはずかしい！」のんだくれは、そういったきり、とうとうだんまりをきめこんだ。

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

どうしていいかわからず、王子くんは、そこをあとにした。

„Suaugusieji iš tikrųjų labai labai keisti“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas toliau.

おとなのひとって、やっぱりめちゃくちゃおかしい、とその子は心のなかで思いつつ、たびはつづく。

XIII

13

Ketvirtoji planeta priklausė verslininkui. Jis buvo taip užsiėmęs, kad priėjus mažajam princui net nepakėlė galvos.

よっつめの星は、しごとにんげんのものだった。このひとは、とってもいそがしいので、王子くんが来たときも、かおを上げなかった。

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Jūsų cigaretė užgesusi.

「こんにちは。」と、その子はいった。「たばこの火、きえてるよ。」

— Trys ir du — penki. Penki ir septyni — dvylika. Dvylika ir trys — penkiolika. Penkiolika ir septyni — dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši — dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos užsidegti. Dvidešimt šeši ir penki — trisdešimt vienas. Ok! Taigi iš viso — penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.

「３＋２＝５。５＋７＝12。12＋３＝15。こんにちは。15＋７＝22。22＋６＝28。火をつけなおすひまなんてない。26＋５＝31。ふう。ごうけいが、５おく162まん2731。」

— Penki šimtai milijonų ko?

「なに、その５おくって。」

— Kaip? Tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… Nebeprisimenu… Turiu tiek darbo! Aš rimtas žmogus, neleidžiu laiko plepalams! Du ir penki — septyni…

「ん？　まだいたのか。５おく……もうわからん……やらなきゃいけないことがたくさんあるんだ！　ちゃんとしてるんだ、わたしは。むだ口たたいてるひまはない！　２＋５＝７……」

— Penki šimtai vienas milijonas ko? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada gyvenime nepamiršdavo ko klausęs.

「なんなの、その５おく100まんっていうのは。」また王子くんはいった。なにがあっても、いちどしつもんをはじめたら、ぜったいにやめない。

Verslininkas pakėlė galvą:

しごとにんげんは、かおを上げた。

— Jau penkiasdešimt ketverius metus gyvenu šioje planetoje ir buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt dvejus metus, pas mane dievaižin iš kur atskrido karkvabalis. Jis kėlė siaubingą triukšmą, ir tada aš padariau keturias sudėties klaidas.

「54年この星にすんでいるが、気がちったのは、３どだけだ。さいしょは、あれだ、22年まえのこと、コガネムシがどこからともなく、とびこんできたせいだ。ぶんぶんとうるさくしたから、たし算を４回まちがえた。

Antrąkart, prieš vienuolika metų, mane buvo ištikęs reumato priepuolis. Aš mažai mankštinuosi. Neturiu kada tinginiauti. Aš rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar! Regis, sakiau penki šimtai vienas milijonas…

２どめは、あれだ、11年まえ、リウマチのほっさがおきたせいだ。うんどうぶそくで、あるくひまもない。ちゃんとしてるんだ、わたしは。３どめは……まさにいまだ！　さてと、５おく100……」

— Milijonas ko?

「……も、なにがあるの？」

Pagaliau supratęs, kad mažylis neatstos nuo jo, verslininkas atsakė:

しごとにんげんは、ほっといてはもらえないんだと、あきらめた。

— Milijonas tų daikčiukų, kuriuos mes kartais matome danguje.

「……も、あのちいさいやつがあるんだ。ときどき空に見えるだろ。」

— Musių?

「ハエ？」

— Ne musių. Mažų spindinčių daikčiukų.

「いいや、そのちいさいのは、ひかる。」

— Bičių?

「ミツバチ？」

— Ne bičių. Mažų sidabrinių daikčiukų, žadinančių dykaduoniams svajones. Bet aš rimtas žmogus! Aš neturiu kada tuščiai svajoti.

「いいや。そのちいさいのは、こがね色で、なまけものをうっとりさせる。だが、ちゃんとしてるからな、わたしは！　うっとりしてるひまはない。」

— A, žvaigždžių?

「あっ！　星？」

— Na, taip. Žvaigždžių.

「そうだ、星だ。」

— O ką tu veiki su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?

「じゃあ、５おく100まんの星をどうするの？」

— Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai trisdešimt viena. Aš rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.

「５おく162まん2731。ちゃんとしてるんだ、わたしは。こまかいんだ。」

— Ir ką tu veiki su tomis žvaigždėmis?

「それで、星をどうするの？」

— Ką aš veikiu su jomis?

「どうするかって？」

— Taip.

「うん。」

— Nieko. Aš jas turiu.

「なにも。じぶんのものにする。」

— Tu turi žvaigždes?

「星が、きみのもの？」

— Taip.

「そうだ。」

— Bet aš jau mačiau karalių, kuris…

「でも、さっきあった王さまは……」

— Karaliai nieko neturi. Jie tik kam nors „viešpatauja“. Tai visai kas kita.

「王さまは、じぶんのものにしない、〈おさめる〉んだ。ぜんぜんちがう。」

— O kas tau iš to, kad turi žvaigždes?

「じゃあ、星がじぶんのものだと、なんのためになるの？」

— Esu turtingas.

「ああ、お金もちになれるね。」

— O kas tau iš to, kad esi turtingas?

「じゃあ、お金もちだと、なんのためになるの？」

— Galiu nusipirkti kitų žvaigždžių, jeigu kas nors jų atranda.

「またべつの星が買える、あたらしいのが見つかったら。」

„Šitas vyras, — tyliai pagalvojo mažasis princas, — samprotauja beveik kaip mano girtuoklis“.

王子くんは心のなかでおもった。『このひと、ちょっとへりくつこねてる。さっきのよっぱらいといっしょだ。』

Tačiau klausinėjo toliau:

でもとりあえず、しつもんをつづけた。

— Kaip galima turėti žvaigždes?

「どうやったら、星がじぶんのものになるの？」

— O jos kieno? — suirzęs atsikirto verslininkas.

「そいつは、だれのものだ？」と、しごとにんげんは、ぶっきらぼうにへんじをした。

— Nežinau. Niekieno.

「わかんない。だれのものでもない。」