— ¡Ah, perdón! —dijo el principito.

— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.

Pero después de una breve reflexión, añadió:

Bet pagalvojęs paklausė:

— ¿Qué significa “domesticar”?

— Ką reiškia „prijaukinti“?

— Tú no eres de aquí —dijo el zorro— ¿qué buscas?

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

— Busco a los hombres —le respondió el principito—. ¿Qué significa “domesticar”?

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

— Los hombres —dijo el zorro— tienen escopetas y cazan. ¡Es muy molesto! Pero también crían gallinas. Es lo único que les interesa. ¿Tú buscas gallinas?

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

— No —dijo el principito—. Busco amigos. ¿Qué significa “domesticar”? —volvió a preguntar el principito.

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

— Es una cosa ya olvidada —dijo el zorro—, significa “crear vínculos… ”

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

— ¿Crear vínculos?

— Užmegzti ryšius?

— Efectivamente, verás —dijo el zorro—. Tú no eres para mí todavía más que un muchachito igual a otros cien mil muchachitos y no te necesito para nada. Tampoco tú tienes necesidad de mí y no soy para ti más que un zorro entre otros cien mil zorros semejantes. Pero si tú me domesticas, entonces tendremos necesidad el uno del otro. Tú serás para mí único en el mundo, yo seré para ti único en el mundo…

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

— Comienzo a comprender —dijo el principito—. Hay una flor… creo que ella me ha domesticado…

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

— Es posible —concedió el zorro—, en la Tierra se ven todo tipo de cosas.

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

— ¡Oh, no es en la Tierra! —exclamó el principito.

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

El zorro pareció intrigado:

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

— ¿En otro planeta?

— Kitoje planetoje?

— Sí.

— Taip.

— ¿Hay cazadores en ese planeta?

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

— No.

— Ne.

— ¡Qué interesante! ¿Y gallinas?

— Įdomu! O vištų?

— No.

— Ne.

— Nada es perfecto —suspiró el zorro.

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

Y después volviendo a su idea:

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

— Mi vida es muy monótona. Cazo gallinas y los hombres me cazan a mí. Todas las gallinas se parecen y todos los hombres son iguales; por consiguiente me aburro un poco. Si tú me domesticas, mi vida estará llena de sol. Conoceré el rumor de unos pasos diferentes a todos los demás. Los otros pasos me hacen esconder bajo la tierra; los tuyos me llamarán fuera de la madriguera como una música.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

Y además, ¡mira! ¿Ves allá abajo los campos de trigo? Yo no como pan y por lo tanto el trigo es para mí algo inútil. Los campos de trigo no me recuerdan nada y eso me pone triste. ¡Pero tú tienes los cabellos dorados y será algo maravilloso cuando me domestiques! El trigo, que es dorado también, será un recuerdo de ti. Y amaré el ruido del viento en el trigo.

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

El zorro se calló y miró un buen rato al principito:

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

— Por favor… domestícame —le dijo.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

— Bien quisiera —le respondió el principito pero no tengo mucho tiempo. He de buscar amigos y conocer muchas cosas.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

— Sólo se conocen bien las cosas que se domestican —dijo el zorro—. Los hombres ya no tienen tiempo de conocer nada. Lo compran todo hecho en las tiendas. Y como no hay tiendas donde vendan amigos, los hombres no tienen ya amigos. ¡Si quieres un amigo, domestícame!

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

— ¿Qué debo hacer? —preguntó el principito.

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

— Debes tener mucha paciencia —respondió el zorro—. Te sentarás al principio un poco lejos de mí, así, en el suelo; yo te miraré con el rabillo del ojo y tú no me dirás nada. El lenguaje es fuente de malos entendidos. Pero cada día podrás sentarte un poco más cerca…

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

El principito volvió al día siguiente.

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

— Hubiera sido mejor —dijo el zorro— que vinieras a la misma hora. Si vienes, por ejemplo, a las cuatro de la tarde; desde las tres yo empezaría a ser dichoso. Cuanto más avance la hora, más feliz me sentiré. A las cuatro me sentiré agitado e inquieto, descubriré así lo que vale la felicidad. Pero si tú vienes a cualquier hora, nunca sabré cuándo preparar mi corazón… Los ritos son necesarios.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

— ¿Qué es un rito? —inquirió el principito.

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

— Es también algo demasiado olvidado —dijo el zorro—. Es lo que hace que un día no se parezca a otro día y que una hora sea diferente a otra. Entre los cazadores, por ejemplo, hay un rito. Los jueves bailan con las muchachas del pueblo. Los jueves entonces son días maravillosos en los que puedo ir de paseo hasta la viña. Si los cazadores no bailaran en día fijo, todos los días se parecerían y yo no tendría vacaciones.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

De esta manera el principito domesticó al zorro. Y cuando se fue acercando el día de la partida:

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

— ¡Ah! —dijo el zorro—, lloraré.

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

— Tuya es la culpa —le dijo el principito—, yo no quería hacerte daño, pero tú has querido que te domestique…

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

— Ciertamente —dijo el zorro.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— ¡Y vas a llorar!, —dijo él principito.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

— ¡Seguro!

— Žinoma, — atsakė lapė.

— No ganas nada.

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

— Gano —dijo el zorro— he ganado a causa del color del trigo.

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

Y luego añadió:

Paskui pridūrė:

— Vete a ver las rosas; comprenderás que la tuya es única en el mundo. Volverás a decirme adiós y yo te regalaré un secreto.

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

El principito se fue a ver las rosas a las que dijo:

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

— No son nada, ni en nada se parecen a mi rosa. Nadie las ha domesticado ni ustedes han domesticado a nadie. Son como el zorro era antes, que en nada se diferenciaba de otros cien mil zorros. Pero yo le hice mi amigo y ahora es único en el mundo.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

Las rosas se sentían molestas oyendo al principito, que continuó diciéndoles:

Rožės labai suglumo.

— Son muy bellas, pero están vacías y nadie daría la vida por ustedes. Cualquiera que las vea podrá creer indudablemente que mí rosa es igual que cualquiera de ustedes. Pero ella se sabe más importante que todas, porque yo la he regado, porque ha sido a ella a la que abrigué con el fanal, porque yo le maté los gusanos (salvo dos o tres que se hicieron mariposas) y es a ella a la que yo he oído quejarse, alabarse y algunas veces hasta callarse. Porque es mi rosa, en fin.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

Y volvió con el zorro.

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

— Adiós —le dijo.

— Sudie, — tarė jis.

— Adiós —dijo el zorro—. He aquí mi secreto, que no puede ser más simple: sólo con el corazón se puede ver bien; lo esencial es invisible para los ojos.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

— Lo esencial es invisible para los ojos —repitió el principito para acordarse.

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Lo que hace más importante a tu rosa, es el tiempo que tú has perdido con ella.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

— Es el tiempo que yo he perdido con ella… —repitió el principito para recordarlo.

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Los hombres han olvidado esta verdad —dijo el zorro—, pero tú no debes olvidarla. Eres responsable para siempre de lo que has domesticado. Tú eres responsable de tu rosa…

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

— Yo soy responsable de mi rosa… —repitió el principito a fin de recordarlo.

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

XXII

XXII

— ¡Buenos días! —dijo el principito.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— ¡Buenos días! —respondió el guardavía.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

— ¿Qué haces aquí? —le preguntó el principito.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

— Formo con los viajeros paquetes de mil y despacho los trenes que los llevan, ya a la derecha, ya a la izquierda.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

Y un tren rápido iluminado, rugiendo como el trueno, hizo temblar la caseta del guardavía.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

— Tienen mucha prisa —dijo el principito—. ¿Qué buscan?

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

— Ni siquiera el conductor de la locomotora lo sabe —dijo el guardavía.

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

Un segundo rápido iluminado rugió en sentido inverso.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

— ¿Ya vuelve? —preguntó el principito.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

— No son los mismos —contestó el guardavía—. Es un cambio.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

— ¿No se sentían contentos donde estaban?

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

— Nunca se siente uno contento donde está —respondió el guardavía.

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

Y rugió el trueno de un tercer rápido iluminado.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

— ¿Van persiguiendo a los primeros viajeros? —preguntó el principito.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

— No persiguen absolutamente nada —le dijo el guardavía—; duermen o bostezan allí dentro. Únicamente los niños aplastan su nariz contra los vidrios.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

— Únicamente los niños saben lo que buscan —dijo el principito. Pierden el tiempo con una muñeca de trapo que viene a ser lo más importante para ellos y si se la quitan, lloran…

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

— ¡Qué suerte tienen! —dijo el guardavía.

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

XXIII

XXIII

— ¡Buenos días! —dijo el principito.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— ¡Buenos días! —respondió el comerciante.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

Era un comerciante de píldoras perfeccionadas que quitan la sed. Se toma una por semana y ya no se sienten ganas de beber.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

— ¿Por qué vendes eso? —preguntó el principito.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

— Porque con esto se economiza mucho tiempo. Según el cálculo hecho por los expertos, se ahorran cincuenta y tres minutos por semana.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

— ¿Y qué se hace con esos cincuenta y tres minutos?

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

— Lo que cada uno quiere… ”

— Ką tik nori.

“Si yo dispusiera de cincuenta y tres minutos —pensó el principito— caminaría suavemente hacia una fuente…”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

XXIV

XXIV

Era el octavo día de mi avería en el desierto y había escuchado la historia del comerciante bebiendo la última gota de mi provisión de agua.

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

— ¡Ah —le dije al principito—, son muy bonitos tus cuentos, pero yo no he reparado mi avión, no tengo nada para beber y sería muy feliz si pudiera irme muy tranquilo en busca de una fuente!

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

— Mi amigo el zorro…, me dijo…

— Mano draugė lapė man sakė…

— No se trata ahora del zorro, muchachito…

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

— ¿Por qué?

— Kodėl?

— Porque nos vamos a morir de sed…

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

No comprendió mi razonamiento y replicó:

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

— Es bueno haber tenido un amigo, aún si vamos a morir. Yo estoy muy contento de haber tenido un amigo zorro.

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

“Es incapaz de medir el peligro —me dije — Nunca tiene hambre ni sed y un poco de sol le basta…”

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

El principito me miró y respondió a mi pensamiento:

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

— Tengo sed también… vamos a buscar un pozo…

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

Tuve un gesto de cansancio; es absurdo buscar un pozo, al azar, en la inmensidad del desierto. Sin embargo, nos pusimos en marcha.

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

Después de dos horas de caminar en silencio, cayó la noche y las estrellas comenzaron a brillar. Yo las veía como en sueño, pues a causa de la sed tenía un poco de fiebre. Las palabras del principito danzaban en mi mente.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau: