Mažasis princas / El Principito — czytaj online. Strona 9

Litewsko-hiszpańska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

Antoine de Saint-Exupéry

El Principito

— Mažyli, aš dar noriu pasiklausyti, kaip tu juokiesi…

— Muchachito, quiero oír otra vez tu risa…

Bet jis pasakė:

Pero él me dijo:

— Šiąnakt sukaks metai. Mano žvaigždė patekės tiesiai virš tos vietos, kur aš nukritau praėjusiais metais…

— Esta noche hará un año. Mi estrella se encontrará precisamente encima del lugar donde caí el año pasado…

— Klausyk, mažyli, juk viskas — ir gyvatė, ir susitikimas, ir žvaigždė — tik blogas sapnas?..

— ¿No es cierto —le interrumpí— que toda esta historia de serpientes, de citas y de estrellas es tan sólo una pesadilla?

Jis neatsakė į mano klausimą.

Pero el principito no respondió a mi pregunta y dijo:

— Svarbiausio mes nematome…

— Lo más importante nunca se ve…

— Taip, žinau…

— Indudablemente…

— Kaip su gėle. Jeigu tu myli gėlę, kuri auga kurioje nors žvaigždėje, tada gera naktį žiūrėti į dangų. Tada visos žvaigždės lyg pražydusios.

— Es lo mismo que la flor. Si te gusta una flor que habita en una estrella, es muy dulce mirar al cielo por la noche. Todas las estrellas han florecido.

— Taip, žinau…

— Es indudable…

— Kaip ir su vandeniu. Tas vanduo, kurio davei atsigerti, buvo tarsi muzika — dėl to skridinio ir virvės… prisimeni… jis buvo atgaiva.

— Es como el agua. La que me diste a beber, gracias a la roldana y la cuerda, era como una música ¿te acuerdas? ¡Qué buena era!

— Taip, žinau…

— Sí, cierto…

— Naktį tu pažvelgsi į žvaigždes. Ten, kur aš gyvenu, visa taip maža, ir aš negaliu tau jos parodyti. Bet tai net geriau. Mano žvaigždė tau bus tik viena iš žvaigždžių. Todėl tau patiks žiūrėti į visas žvaigždes… Visos jos taps tavo draugėmis. Be to, aš turiu tau dovaną…

— Por la noche mirarás las estrellas; mi casa es demasiado pequeña para que yo pueda señalarte dónde se encuentra. Así es mejor; mi estrella será para ti una cualquiera de ellas. Te gustará entonces mirar todas las estrellas. Todas ellas serán tus amigas. Y además, te haré un regalo…

Jis ir vėl nusijuokė.

Y rió una vez más.

— Ak, mažyli, mažyli, kaip man patinka, kai tu juokiesi!

— ¡Ah, muchachito, muchachito, cómo me gusta oír tu risa!

— Tai ir bus mano dovana… tai bus kaip su vandeniu…

— Mi regalo será ése precisamente, será como el agua…

— Ką tu nori pasakyti?

— ¿Qué quieres decir?

— Žvaigždės žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieniems — keliautojams — žvaigždės rodo kelią. Kitiems jos tėra mažos švieselės. Dar kitiems — mokslininkams — penas apmąstymams. Mano verslininkui jos buvo auksas. Tačiau šiems žmonėms žvaigždės nebylios. O tavo žvaigždės bus ypatingos…

— La gente tiene estrellas que no son las mismas. Para los que viajan, las estrellas son guías; para otros sólo son pequeñas lucecitas. Para los sabios las estrellas son problemas. Para mi hombre de negocios, eran oro. Pero todas esas estrellas se callan. Tú tendrás estrellas como nadie ha tenido…

— Ką tu nori pasakyti?

— ¿Qué quieres decir?

— Kai naktį žvelgsi į dangų, vien dėl to, kad aš gyvensiu vienoje iš jų ir juoksiuosi vienoje iš jų, tau atrodys, tarsi juokiasi visos žvaigždės. Tik tu vienas turėsi žvaigždes, kurios moka juoktis!

— Cuando por las noches mires al cielo, al pensar que en una de aquellas estrellas estoy yo riendo, será para ti como si todas las estrellas riesen. ¡Tú sólo tendrás estrellas que saben reír!

Ir jis dar kartą nusijuokė.

Y rió nuevamente.

— Ir kai tu nusiraminsi (juk žmogus galų gale visada nusiramina), džiaugsies, kad kadaise buvai sutikęs mane. Tu visada būsi mano draugas. Ir norėsi juoktis su manimi. Kartais atversi langą — šiaip sau, dėl malonumo…

— Cuando te hayas consolado (siempre se consuela uno) estarás contento de haberme conocido. Serás mi amigo y tendrás ganas de reír conmigo. Algunas veces abrirás tu ventana sólo por placer.

Ir tavo draugai nustebs pamatę, kad tu juokiesi žiūrėdamas į dangų. Tada jiems pasakysi: „Taip, taip, aš visada juokiuosi žiūrėdamas į žvaigždes!“ Ir jie pamanys, kad tu išsikraustei iš proto. Štai kokį bjaurų pokštą būsiu tau iškrėtęs…

Y tus amigos quedarán asombrados de verte reír mirando al cielo. Tú les explicarás: “Las estrellas me hacen reír siempre”. Ellos te creerán loco. Y yo te habré jugado una mala pasada…

Ir jis vėl nusijuokė.

Y se rió otra vez.

— Tarsi vietoj žvaigždžių tau būčiau padovanojęs daugybę mažų besijuokiančių skambalėlių…

— Será como si en vez de estrellas, te hubiese dado multitud de cascabelitos que saben reír…

Ir vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo:

Una vez más dejó oír su risa y luego se puso serio.

— Žinai… šiąnakt… tu neateik.

— Esta noche ¿sabes? no vengas…

— Aš tavęs nepaliksiu.

— No te dejaré.

— Tau pasirodys, kad man skauda… gal net atrodys, kad aš mirštu. Taip jau yra. Todėl nereikia į tai žiūrėti. Neverta…

— Pareceré enfermo… Parecerá un poco que me muero… es así. ¡No vale la pena que vengas a ver eso…!

— Aš tavęs nepaliksiu.

— No te dejaré.

Bet jis buvo susirūpinęs.

Pero estaba preocupado.

— Žinai… neateik dar ir dėl gyvatės. Kad tau neįgeltų… Gyvatės piktos. Jos gali įgelti tiesiog dėl malonumo…

— Te digo esto por la serpiente; no debe morderte. Las serpientes son malas. A veces muerden por gusto…

— Aš tavęs nepaliksiu.

— He dicho que no te dejaré.

Tačiau viena mintis jį nuramino:

Pero algo lo tranquilizó.

— Tiesa, antram įkandimui jos nebeturi nuodų…

— Bien es verdad que no tienen veneno para la segunda mordedura…

Tą naktį nepastebėjau, kada jis leidosi į kelią. Jis paspruko tyliai. Kai man pavyko jį pasivyti, jis žingsniavo ryžtingai, greitu žingsniu.

Aquella noche no lo vi ponerse en camino. Cuando le alcancé marchaba con paso rápido y decidido y me dijo solamente:

— O, čia tu… — ištarė jis ir paėmė man už rankos.

— ¡Ah, estás ahí!

Bet vis dar sielojosi.

Me cogió de la mano y todavía se atormentó:

— Be reikalo atėjai. Tau bus skaudu. Atrodys, kad aš miręs, bet tai bus netiesa…

— Has hecho mal. Tendrás pena. Parecerá que estoy muerto, pero no es verdad.

Aš tylėjau.

Yo me callaba.

— Supranti… Tai pernelyg toli. Aš negaliu ten nusinešti savo kūno. Jis per sunkus.

— ¿Comprendes? Es demasiado lejos y no puedo llevar este cuerpo que pesa demasiado.

Aš tylėjau.

Seguí callado.

— Tai bus panašu į seną pamirštą žievę. Bet senos žievės neatrodo liūdnai…

— Será como una corteza vieja que se abandona. No son nada tristes las viejas cortezas…

Aš tylėjau.

Yo me callaba.

Jis truputį nusiminė. Bet sukaupęs paskutines jėgas tarė:

El principito perdió un poco de ánimo. Pero hizo un esfuerzo y dijo:

— Žinai, bus labai miela. Aš taip pat žiūrėsiu į žvaigždes. Ir visos žvaigždės bus šuliniai surūdijusiais skridiniais. Ir kiekviena žvaigždė man įpils vandens atsigerti…

— Será agradable ¿sabes? Yo miraré también las estrellas. Todas serán pozos con roldana herrumbrosa. Todas las estrellas me darán de beber.

Aš tylėjau.

Yo me callaba.

— Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų skambalėlių, o aš turėsiu penkis šimtus milijonų šaltinių…

— ¡Será tan divertido! Tú tendrás quinientos millones de cascabeles y yo quinientos millones de fuentes…

Ir jis taip pat nutilo. Verkė…

El principito se calló también; estaba llorando.

— Štai čia. Leisk man žengti dar vieną žingsnį vienam.

— Es allí; déjame ir solo.

Ir jis atsisėdo, nes bijojo.

Se sentó porque tenía miedo.

Paskui tarė:

Dijo aún:

— Žinai… mano gėlė… Aš esu už ją atsakingas! O ji tokia silpna! Ir tokia naivi! Ir turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio…

— ¿Sabes?… mi flor… soy responsable… ¡y ella es tan débil y tan inocente! Sólo tiene cuatro espinas para defenderse contra todo el mundo…

Aš taip pat atsisėdau, nes nebeįstengiau stovėti. Jis tarė:

Me senté, ya no podía mantenerme en pie.

— Na… štai ir viskas…

— Ahí está… eso es todo…

Truputėlį padvejojęs atsistojo. Žengė žingsnį. Aš neįstengiau nė krustelėti.

Vaciló todavía un instante, luego se levantó y dio un paso. Yo no pude moverme.

Prie jo kulkšnies blykstelėjo geltonas žaibas, ir viskas. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Paskui pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis. Nepasigirdo nė garso — jį sugėrė smėlis.

Un relámpago amarillo centelleó en su tobillo. Quedó un instante inmóvil, sin exhalar un grito. Luego cayó lentamente como cae un árbol, sin hacer el menor ruido a causa de la arena.

XXVII

XXVII

Ir štai jau praėjo šešeri metai… Aš dar niekam nepasakojau šios istorijos. Kai grįžau, draugai, su kuriais susitikau, džiaugėsi vėl matydami mane gyvą. Man buvo liūdna, bet jiems sakiau: „Aš pavargęs…“

Ahora hace ya seis años de esto. Jamás he contado esta historia y los compañeros que me vuelven a ver se alegran de encontrarme vivo. Estaba triste, pero yo les decía: “Es el cansancio”.

Dabar aš jau kiek apsiraminęs. Nors… nevisiškai ramus. Bet aš žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neradau jo kūno. Šiaip ar taip, jis nebuvo labai sunkus… O naktimis man patinka klausytis Jis pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis žvaigždžių. Atrodo, klausaisi penkių šimtų milijonų skambalėlių…

Al correr del tiempo me he consolado un poco, pero no completamente. Sé que ha vuelto a su planeta, pues al amanecer no encontré su cuerpo, que no era en realidad tan pesado… Y me gusta por la noche escuchar a las estrellas, que suenan como quinientos millones de cascabeles…

Tačiau man neduoda ramybės vienas keistas dalykas. Piešdamas antsnukį mažojo princo avelei pamiršau nupiešti odinį diržiuką! Mažasis princas niekada negalės jo užmauti avelei.

Pero sucede algo extraordinario. Al bozal que dibujé para el principito se me olvidó añadirle la correa de cuero; no habrá podido atárselo al cordero. Entonces me pregunto: “¿Qué habrá sucedido en su planeta? Quizás el cordero se ha comido la flor…”

Taigi aš klausiu savęs: „Kas atsitiko jo planetoje? Gal avelė suėdė gėlę?..“ O kartais sakau sau: „Ne, žinoma, ne! Mažasis princas kasnakt pavožia savo gėlę po stikliniu gaubtu ir akylai saugo savo avelę…“ Tada būna laimingas. Ir tyliai juokiasi visos žvaigždės.

A veces me digo: “¡Seguro que no! El principito cubre la flor con su fanal todas las noches y vigila a su cordero”. Entonces me siento dichoso y todas las estrellas ríen dulcemente.

Bet paskui pagalvoju: „Kartais būname išsiblaškę, ir tada visko gali atsitikti. O gal vieną vakarą jis užmiršo stiklinį gaubtą arba naktį į lauką išslinko avelė…“ Ir tada visi skambalėliai virsta ašaromis!..

Pero otras veces pienso: “Alguna que otra vez se distrae uno y eso basta. Si una noche ha olvidado poner el fanal o el cordero ha salido sin hacer ruido, durante la noche…”. Y entonces los cascabeles se convierten en lágrimas…

Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip pat mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei jos nesuėdė…

Y ahí está el gran misterio. Para ustedes que quieren al principito, lo mismo que para mí, nada en el universo habrá cambiado si en cualquier parte, quien sabe dónde, un cordero desconocido se ha comido o no se ha comido una rosa…

Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: „Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…

Pero miren al cielo y pregúntense: el cordero ¿se ha comido la flor? Y veréis cómo todo cambia…

Bet joks suaugęs žmogus niekada nesupras, kaip tai svarbu!

¡Ninguna persona mayor comprenderá jamás que esto sea verdaderamente importante!

Šis vaizdas man gražiausias ir liūdniausias pasaulyje. Čia ta pati vieta kaip ir ankstesniame puslapyje, bet aš nupiešiau ją dar kartą, kad geriau įsižiūrėtumėte. Kaip tik čia mažasis princas pasirodė Žemėje, paskui dingo.

Este es para mí el paisaje más hermoso y el más triste del mundo. Es el mismo paisaje de la página anterior que he dibujado una vez más para que lo vean bien. Fue aquí donde el principito apareció sobre la Tierra, desapareciendo luego.

Įsižiūrėkit atidžiai į šį vaizdą, kad tikrai jį atpažintumėte, jeigu kada nors į Afriką keliausite dykuma. Ir jeigu jums teks keliauti ta vieta, maldauju: neskubėkit, palūkuriuokit po šia žvaigžde!

Examínenlo atentamente para que sepan reconocerlo, si algún día, viajando por África cruzan el desierto. Si por casualidad pasan por allí, no se apresuren, se los ruego, y deténganse un poco, precisamente bajo la estrella.

Ir jeigu prie jūsų prieis auksaplaukis vaikiukas, jei jis nusijuoks ir jei nieko neatsakys klausiamas, jūs, žinoma, atspėsite, kas jis. Todėl maloniai prašau: neleiskit man liūdėti ir kuo greičiau parašykit, kad jis grįžo…

Si un niño llega hasta ustedes, si este niño ríe y tiene cabellos de oro y nunca responde a sus preguntas, adivinarán en seguida quién es. ¡Sean amables con él! Y comuníquenme rápidamente que ha regresado. ¡No me dejen tan triste!

1943

1943