Bet pagalvojęs paklausė:

Pero después de una breve reflexión, añadió:

— Ką reiškia „prijaukinti“?

— ¿Qué significa “domesticar”?

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

— Tú no eres de aquí —dijo el zorro— ¿qué buscas?

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

— Busco a los hombres —le respondió el principito—. ¿Qué significa “domesticar”?

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

— Los hombres —dijo el zorro— tienen escopetas y cazan. ¡Es muy molesto! Pero también crían gallinas. Es lo único que les interesa. ¿Tú buscas gallinas?

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

— No —dijo el principito—. Busco amigos. ¿Qué significa “domesticar”? —volvió a preguntar el principito.

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

— Es una cosa ya olvidada —dijo el zorro—, significa “crear vínculos… ”

— Užmegzti ryšius?

— ¿Crear vínculos?

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

— Efectivamente, verás —dijo el zorro—. Tú no eres para mí todavía más que un muchachito igual a otros cien mil muchachitos y no te necesito para nada. Tampoco tú tienes necesidad de mí y no soy para ti más que un zorro entre otros cien mil zorros semejantes. Pero si tú me domesticas, entonces tendremos necesidad el uno del otro. Tú serás para mí único en el mundo, yo seré para ti único en el mundo…

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

— Comienzo a comprender —dijo el principito—. Hay una flor… creo que ella me ha domesticado…

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

— Es posible —concedió el zorro—, en la Tierra se ven todo tipo de cosas.

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

— ¡Oh, no es en la Tierra! —exclamó el principito.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

El zorro pareció intrigado:

— Kitoje planetoje?

— ¿En otro planeta?

— Taip.

— Sí.

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

— ¿Hay cazadores en ese planeta?

— Ne.

— No.

— Įdomu! O vištų?

— ¡Qué interesante! ¿Y gallinas?

— Ne.

— No.

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

— Nada es perfecto —suspiró el zorro.

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

Y después volviendo a su idea:

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

— Mi vida es muy monótona. Cazo gallinas y los hombres me cazan a mí. Todas las gallinas se parecen y todos los hombres son iguales; por consiguiente me aburro un poco. Si tú me domesticas, mi vida estará llena de sol. Conoceré el rumor de unos pasos diferentes a todos los demás. Los otros pasos me hacen esconder bajo la tierra; los tuyos me llamarán fuera de la madriguera como una música.

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

Y además, ¡mira! ¿Ves allá abajo los campos de trigo? Yo no como pan y por lo tanto el trigo es para mí algo inútil. Los campos de trigo no me recuerdan nada y eso me pone triste. ¡Pero tú tienes los cabellos dorados y será algo maravilloso cuando me domestiques! El trigo, que es dorado también, será un recuerdo de ti. Y amaré el ruido del viento en el trigo.

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

El zorro se calló y miró un buen rato al principito:

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

— Por favor… domestícame —le dijo.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

— Bien quisiera —le respondió el principito pero no tengo mucho tiempo. He de buscar amigos y conocer muchas cosas.

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

— Sólo se conocen bien las cosas que se domestican —dijo el zorro—. Los hombres ya no tienen tiempo de conocer nada. Lo compran todo hecho en las tiendas. Y como no hay tiendas donde vendan amigos, los hombres no tienen ya amigos. ¡Si quieres un amigo, domestícame!

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

— ¿Qué debo hacer? —preguntó el principito.

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

— Debes tener mucha paciencia —respondió el zorro—. Te sentarás al principio un poco lejos de mí, así, en el suelo; yo te miraré con el rabillo del ojo y tú no me dirás nada. El lenguaje es fuente de malos entendidos. Pero cada día podrás sentarte un poco más cerca…

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

El principito volvió al día siguiente.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

— Hubiera sido mejor —dijo el zorro— que vinieras a la misma hora. Si vienes, por ejemplo, a las cuatro de la tarde; desde las tres yo empezaría a ser dichoso. Cuanto más avance la hora, más feliz me sentiré. A las cuatro me sentiré agitado e inquieto, descubriré así lo que vale la felicidad. Pero si tú vienes a cualquier hora, nunca sabré cuándo preparar mi corazón… Los ritos son necesarios.

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

— ¿Qué es un rito? —inquirió el principito.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

— Es también algo demasiado olvidado —dijo el zorro—. Es lo que hace que un día no se parezca a otro día y que una hora sea diferente a otra. Entre los cazadores, por ejemplo, hay un rito. Los jueves bailan con las muchachas del pueblo. Los jueves entonces son días maravillosos en los que puedo ir de paseo hasta la viña. Si los cazadores no bailaran en día fijo, todos los días se parecerían y yo no tendría vacaciones.

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

De esta manera el principito domesticó al zorro. Y cuando se fue acercando el día de la partida:

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

— ¡Ah! —dijo el zorro—, lloraré.

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

— Tuya es la culpa —le dijo el principito—, yo no quería hacerte daño, pero tú has querido que te domestique…

— Žinoma, — atsakė lapė.

— Ciertamente —dijo el zorro.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

— ¡Y vas a llorar!, —dijo él principito.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— ¡Seguro!

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

— No ganas nada.

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

— Gano —dijo el zorro— he ganado a causa del color del trigo.

Paskui pridūrė:

Y luego añadió:

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

— Vete a ver las rosas; comprenderás que la tuya es única en el mundo. Volverás a decirme adiós y yo te regalaré un secreto.

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

El principito se fue a ver las rosas a las que dijo:

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

— No son nada, ni en nada se parecen a mi rosa. Nadie las ha domesticado ni ustedes han domesticado a nadie. Son como el zorro era antes, que en nada se diferenciaba de otros cien mil zorros. Pero yo le hice mi amigo y ahora es único en el mundo.

Rožės labai suglumo.

Las rosas se sentían molestas oyendo al principito, que continuó diciéndoles:

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

— Son muy bellas, pero están vacías y nadie daría la vida por ustedes. Cualquiera que las vea podrá creer indudablemente que mí rosa es igual que cualquiera de ustedes. Pero ella se sabe más importante que todas, porque yo la he regado, porque ha sido a ella a la que abrigué con el fanal, porque yo le maté los gusanos (salvo dos o tres que se hicieron mariposas) y es a ella a la que yo he oído quejarse, alabarse y algunas veces hasta callarse. Porque es mi rosa, en fin.

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

Y volvió con el zorro.

— Sudie, — tarė jis.

— Adiós —le dijo.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

— Adiós —dijo el zorro—. He aquí mi secreto, que no puede ser más simple: sólo con el corazón se puede ver bien; lo esencial es invisible para los ojos.

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Lo esencial es invisible para los ojos —repitió el principito para acordarse.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

— Lo que hace más importante a tu rosa, es el tiempo que tú has perdido con ella.

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Es el tiempo que yo he perdido con ella… —repitió el principito para recordarlo.

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

— Los hombres han olvidado esta verdad —dijo el zorro—, pero tú no debes olvidarla. Eres responsable para siempre de lo que has domesticado. Tú eres responsable de tu rosa…

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Yo soy responsable de mi rosa… —repitió el principito a fin de recordarlo.

XXII

XXII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— ¡Buenos días! —dijo el principito.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

— ¡Buenos días! —respondió el guardavía.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

— ¿Qué haces aquí? —le preguntó el principito.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

— Formo con los viajeros paquetes de mil y despacho los trenes que los llevan, ya a la derecha, ya a la izquierda.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

Y un tren rápido iluminado, rugiendo como el trueno, hizo temblar la caseta del guardavía.

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

— Tienen mucha prisa —dijo el principito—. ¿Qué buscan?

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

— Ni siquiera el conductor de la locomotora lo sabe —dijo el guardavía.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

Un segundo rápido iluminado rugió en sentido inverso.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

— ¿Ya vuelve? —preguntó el principito.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

— No son los mismos —contestó el guardavía—. Es un cambio.

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

— ¿No se sentían contentos donde estaban?

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

— Nunca se siente uno contento donde está —respondió el guardavía.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

Y rugió el trueno de un tercer rápido iluminado.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

— ¿Van persiguiendo a los primeros viajeros? —preguntó el principito.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

— No persiguen absolutamente nada —le dijo el guardavía—; duermen o bostezan allí dentro. Únicamente los niños aplastan su nariz contra los vidrios.

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

— Únicamente los niños saben lo que buscan —dijo el principito. Pierden el tiempo con una muñeca de trapo que viene a ser lo más importante para ellos y si se la quitan, lloran…

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

— ¡Qué suerte tienen! —dijo el guardavía.

XXIII

XXIII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— ¡Buenos días! —dijo el principito.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

— ¡Buenos días! —respondió el comerciante.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

Era un comerciante de píldoras perfeccionadas que quitan la sed. Se toma una por semana y ya no se sienten ganas de beber.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

— ¿Por qué vendes eso? —preguntó el principito.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

— Porque con esto se economiza mucho tiempo. Según el cálculo hecho por los expertos, se ahorran cincuenta y tres minutos por semana.

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

— ¿Y qué se hace con esos cincuenta y tres minutos?

— Ką tik nori.

— Lo que cada uno quiere… ”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

“Si yo dispusiera de cincuenta y tres minutos —pensó el principito— caminaría suavemente hacia una fuente…”

XXIV

XXIV

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

Era el octavo día de mi avería en el desierto y había escuchado la historia del comerciante bebiendo la última gota de mi provisión de agua.

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

— ¡Ah —le dije al principito—, son muy bonitos tus cuentos, pero yo no he reparado mi avión, no tengo nada para beber y sería muy feliz si pudiera irme muy tranquilo en busca de una fuente!

— Mano draugė lapė man sakė…

— Mi amigo el zorro…, me dijo…

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

— No se trata ahora del zorro, muchachito…

— Kodėl?

— ¿Por qué?

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

— Porque nos vamos a morir de sed…

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

No comprendió mi razonamiento y replicó:

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

— Es bueno haber tenido un amigo, aún si vamos a morir. Yo estoy muy contento de haber tenido un amigo zorro.

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

“Es incapaz de medir el peligro —me dije — Nunca tiene hambre ni sed y un poco de sol le basta…”

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

El principito me miró y respondió a mi pensamiento:

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

— Tengo sed también… vamos a buscar un pozo…

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

Tuve un gesto de cansancio; es absurdo buscar un pozo, al azar, en la inmensidad del desierto. Sin embargo, nos pusimos en marcha.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

Después de dos horas de caminar en silencio, cayó la noche y las estrellas comenzaron a brillar. Yo las veía como en sueño, pues a causa de la sed tenía un poco de fiebre. Las palabras del principito danzaban en mi mente.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?

— ¿Tienes sed, tú también? —le pregunté.