— Tu as donc soif, toi aussi? lui demandai-je.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?

Mais il ne répondit pas à ma question. Il me dit simplement:

Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

— L’eau peut aussi être bonne pour le cœur…

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

Je ne compris pas sa réponse mais je me tus… Je savais bien qu’il ne fallait pas l’interroger.

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

Il était fatigué. Il s’assit. Je m’assis auprès de lui. Et, après un silence, il dit encore:

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

— Les étoiles sont belles, à cause d’une fleur que l’on ne voit pas…

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

Je répondis «bien sûr» et je regardai, sans parler, les plis du sable sous la lune.

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

— Le désert est beau, ajouta-t-il…

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

Et c’était vrai. J’ai toujours aimé le désert. On s’assoit sur une dune de sable. On ne voit rien. On n’entend rien. Et cependant quelque chose rayonne en silence…

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

— Ce qui embellit le désert, dit le petit prince, c’est qu’il cache un puits quelque part…

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

Je fus surpris de comprendre soudain ce mystérieux rayonnement du sable. Lorsque j’étais petit garçon j’habitais une maison ancienne, et la légende racontait qu’un trésor y était enfoui. Bien sûr, jamais personne n’a su le découvrir, ni peut-être même ne l’a cherché. Mais il enchantait toute cette maison. Ma maison cachait un secret au fond de son cœur…

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

— Oui, dis-je au petit prince, qu’il s’agisse de la maison, des étoiles ou du désert, ce qui fait leur beauté est invisible!

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

— Je suis content, dit-il, que tu sois d’accord avec mon renard.

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

Comme le petit prince s’endormait, je le pris dans mes bras, et me remis en route. J’étais ému. Il me semblait porter un trésor fragile. Il me semblait même qu’il n’y eût rien de plus fragile sur la Terre.

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

Je regardais, à la lumière de la lune, ce front pâle, ces yeux clos, ces mèches de cheveux qui tremblaient au vent, et je me disais: ce que je vois là n’est qu’une écorce. Le plus important est invisible…

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

Comme ses lèvres entr’ouvertes ébauchaient un demi-sourire je me dis encore: «Ce qui m’émeut si fort de ce petit prince endormi, c’est sa fidélité pour une fleur, c’est l’image d’une rose qui rayonne en lui comme la flamme d’une lampe, même quand il dort…» Et je le devinai plus fragile encore. Il faut bien protéger les lampes: un coup de vent peut les éteindre…

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

Et, marchant ainsi, je découvris le puits au lever du jour.

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

CHAPITRE XXV

XXV

— Les hommes, dit le petit prince, ils s’enfournent dans les rapides, mais ils ne savent plus ce qu’ils cherchent. Alors ils s’agitent et tournent en rond…

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

Et il ajouta:

Paskui pridūrė:

— Ce n’est pas la peine…

— Ir visiškai veltui…

Le puits que nous avions atteint ne ressemblait pas aux puits sahariens. Les puits sahariens sont de simples trous creusés dans le sable. Celui-là ressemblait à un puits de village. Mais il n’y avait là aucun village, et je croyais rêver.

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

— C’est étrange, dis-je au petit prince, tout est prêt: la poulie, le seau et la corde…

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

Il rit, toucha la corde, fit jouer la poulie. Et la poulie gémit comme gémit une vieille girouette quand le vent a longtemps dormi.

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

— Tu entends, dit le petit prince, nous réveillons ce puits et il chante…

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

Je ne voulais pas qu’il fît un effort:

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

— Laisse-moi faire, lui dis-je, c’est trop lourd pour toi.

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

Lentement je hissai le seau jusqu’à la margelle. Je l’y installai bien d’aplomb. Dans mes oreilles durait le chant de la poulie et, dans l’eau qui tremblait encore, je voyais trembler le soleil.

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

— J’ai soif de cette eau-là, dit le petit prince, donne-moi à boire…

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

Et je compris ce qu’il avait cherché!

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

Je soulevai le seau jusqu’à ses lèvres. Il but, les yeux fermés. C’était doux comme une fête. Cette eau était bien autre chose qu’un aliment. Elle était née de la marche sous les étoiles, du chant de la poulie, de l’effort de mes bras. Elle était bonne pour le cœur, comme un cadeau.

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

Lorsque j’étais petit garçon, la lumière de l’arbre de Noël, la musique de la messe de minuit, la douceur des sourires faisaient ainsi tout le rayonnement du cadeau de Noël que je recevais.

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

— Les hommes de chez toi, dit le petit prince, cultivent cinq mille roses dans un même jardin… et ils n’y trouvent pas ce qu’ils cherchent.

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

— Ils ne le trouvent pas, répondis-je…

— Neranda, — atsakiau.

— Et cependant ce qu’ils cherchent pourrait être trouvé dans une seule rose ou un peu d’eau…

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

— Bien sûr, répondis-je.

— Žinoma, — atsakiau.

Et le petit prince ajouta:

Mažasis princas pridūrė:

— Mais les yeux sont aveugles. Il faut chercher avec le cœur.

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

J’avais bu. Je respirais bien. Le sable, au lever du jour, est couleur de miel. J’étais heureux aussi de cette couleur de miel. Pourquoi fallait-il que j’eusse de la peine…

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

— Il faut que tu tiennes ta promesse, me dit doucement le petit prince, qui, de nouveau, s’était assis auprès de moi.

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

— Quelle promesse?

— Kokį pažadą?

— Tu sais… une muselière pour mon mouton… je suis responsable de cette fleur!

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

Je sortis de ma poche mes ébauches de dessin. Le petit prince les aperçut et dit en riant:

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

— Tes baobabs, ils ressemblent un peu à des choux…

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

— Oh! Moi qui était si fier des baobabs!

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

— Ton renard… ses oreilles… elles ressemblent un peu à des cornes… et elles sont trop longues!

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

Et il rit encore.

Jis ir vėl nusijuokė.

— Tu es injuste, petit bonhomme, je ne savais rien dessiner que les boas fermés et les boas ouverts.

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

— Oh! ça ira, dit-il, les enfants savent.

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

Je crayonnai donc une muselière. Et j’eus le cœur serré en la lui donnant:

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

— Tu as des projets que j’ignore…

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

Mais il ne me répondit pas. Il me dit:

Tačiau jis neatsakė.

— Tu sais, ma chute sur la Terre… c’en sera demain l’anniversaire…

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

Puis, après un silence il dit encore:

Paskui patylėjęs pridūrė:

— J’étais tombé tout près d’ici…

— Nukritau visai netoli šios vietos…

Et il rougit.

Ir paraudo.

Et de nouveau, sans comprendre pourquoi, j’éprouvai un chagrin bizarre. Cependant une question me vint:

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

— Alors ce n’est pas par hasard que, le matin où je t’ai connu, il y a huit jours, tu te promenais comme ça, tout seul, à mille milles de toutes les régions habitées! Tu retournais vers le point de ta chute?

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

Le petit prince rougit encore.

Mažasis princas vėl paraudo.

Et j’ajoutai, en hésitant:

Aš neryžtingai pridūriau:

— À cause, peut-être, de l’anniversaire?…

— Gal dėl metinių?..

Le petit prince rougit de nouveau. Il ne répondait jamais aux questions, mais, quand on rougit, ça signifie «oui», n’est-ce pas?

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

— Ah! lui dis-je, j’ai peur…

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

Mais il me répondit:

Bet jis atsakė:

— Tu dois maintenant travailler. Tu dois repartir vers ta machine. Je t’attends ici. Reviens demain soir…

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

Mais je n’étais pas rassuré. Je me souvenais du renard. On risque de pleurer un peu si l’on s’est laissé apprivoiser…

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

CHAPITRE XXVI

XXVI

Il y avait, à côté du puits, une ruine de vieux mur de pierre. Lorsque je revins de mon travail, le lendemain soir, j’aperçus de loin mon petit prince assis là-haut, les jambes pendantes. Et je l’entendis qui parlait:

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

— Tu ne t’en souviens donc pas? disait-il. Ce n’est pas tout à fait ici!

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

Une autre voix lui répondit sans doute, puisqu’il répliqua:

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

— Si! Si! c’est bien le jour, mais ce n’est pas ici l’endroit…

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

Je poursuivis ma marche vers le mur. Je ne voyais ni n’entendais toujours personne. Pourtant le petit prince répliqua de nouveau:

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

— … Bien sûr. Tu verras où commence ma trace dans le sable. Tu n’as qu’à m’y attendre. J’y serai cette nuit.

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

J’étais à vingt mètres du mur et je ne voyais toujours rien.

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

Le petit prince dit encore, après un silence:

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

— Tu as du bon venin? Tu es sûr de ne pas me faire souffrir longtemps?

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

Je fis halte, le cœur serré, mais je ne comprenais toujours pas.

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

— Maintenant va-t’en, dit-il… je veux redescendre!

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

Alors j’abaissai moi-même les yeux vers le pied du mur, et je fis un bond! Il était là, dressé vers le petit prince, un de ces serpents jaunes qui vous exécutent en trente secondes.

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

Tout en fouillant ma poche pour en tirer mon revolver, je pris le pas de course, mais, au bruit que je fis, le serpent se laissa doucement couler dans le sable, comme un jet d’eau qui meurt, et, sans trop se presser, se faufila entre les pierres avec un léger bruit de métal.

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

Je parvins au mur juste à temps pour y recevoir dans les bras mon petit bonhomme de prince, pâle comme la neige.

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

— Quelle est cette histoire-là! Tu parles maintenant avec les serpents!

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

J’avais défait son éternel cache-nez d’or. Je lui avais mouillé les tempes et l’avais fait boire. Et maintenant je n’osais plus rien lui demander. Il me regarda gravement et m’entoura le cou de ses bras. Je sentais battre son cœur comme celui d’un oiseau qui meurt, quand on l’a tiré à la carabine. Il me dit:

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

— Je suis content que tu aies trouvé ce qui manquait à ta machine. Tu vas pouvoir rentrer chez toi…

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

— Comment sais-tu!

— Iš kur žinai?

Je venais justement lui annoncer que, contre toute espérance, j’avais réussi mon travail!

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

Il ne répondit rien à ma question, mais il ajouta:

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

— Moi aussi, aujourd’hui, je rentre chez moi…

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

Puis, mélancolique:

Ir liūdnai pridūrė:

— C’est bien plus loin… c’est bien plus difficile…

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

Je sentais bien qu’il se passait quelque chose d’extraordinaire. Je le serrais dans les bras comme un petit enfant, et cependant il me semblait qu’il coulait verticalement dans un abîme sans que je pusse rien pour le retenir…

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

Il avait le regard sérieux, perdu très loin:

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

— J’ai ton mouton. Et j’ai la caisse pour le mouton. Et j’ai la muselière…

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

Et il sourit avec mélancolie.

Jis liūdnai nusišypsojo.

J’attendis longtemps. Je sentais qu’il se réchauffait peu à peu:

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

— Petit bonhomme, tu as eu peur…

— Tu išsigandai, mažyli…

Il avait eu peur, bien sûr! Mais il rit doucement:

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

— J’aurai bien plus peur ce soir…

— Šį vakarą man bus daug baisiau…