— Un champignon!

— Grybas!

Le petit prince était maintenant tout pâle de colère.

Mažasis princas taip supyko, kad net visas išbalo.

— Il y a des millions d’années que les fleurs fabriquent des épines. Il y a des millions d’années que les moutons mangent quand même les fleurs. Et ce n’est pas sérieux de chercher à comprendre pourquoi elles se donnent tant de mal pour se fabriquer des épines qui ne servent jamais à rien? Ce n’est pas important la guerre des moutons et des fleurs? Ce n’est pas plus sérieux et plus important que les additions d’un gros Monsieur rouge?

— Milijonus metų gėlės augina dyglius. Ir milijonus metų avelės vis tiek ėda gėles. Tad argi nerimta bandyti suprasti, kodėl jos taip stengiasi išsiauginti dyglius, kurie niekam nereikalingi? Argi tau neatrodo svarbus avių ir gėlių karas? Argi tai ne rimčiau ir ne svarbiau už storo pono raudonu veidu aritmetiką?

Et si je connais, moi, une fleur unique au monde, qui n’existe nulle part, sauf dans ma planète, et qu’un petit mouton peut anéantir d’un seul coup, comme ça, un matin, sans se rendre compte de ce qu’il fait, ce n’est pas important ça!

Ir jei aš pažįstu vienintelę gėlę pasaulyje, kuri auga tik mano planetoje ir kurią vieną rytą staiga gali sušlemšti avelė, net nesuvokdama ką daro, — argi tai nesvarbu?

Il rougit, puis reprit:

Jis išraudo, paskui kalbėjo toliau:

— Si quelqu’un aime une fleur qui n’existe qu’à un exemplaire dans les millions et les millions d’étoiles, ça suffit pour qu’il soit heureux quand il les regarde. Il se dit: «Ma fleur est là quelque part…» Mais si le mouton mange la fleur, c’est pour lui comme si, brusquement, toutes les étoiles s’éteignaient! Et ce n’est pas important ça!

— Jei kažkas myli gėlę, vienintelę gėlę, augančią tik vienoje iš daugybės milijonų planetų, jis jaučiasi laimingas ir jam daugiau nieko nereikia. Jis žiūri į žvaigždes ir sako: „Kažkurioje jų gyvena mano gėlė…“ Tačiau jei avelė suės gėlę, jam atrodys, kad staiga užgeso visos žvaigždės! O tu manai, kad tai nesvarbu!

Il ne put rien dire de plus. Il éclata brusquement en sanglots. La nuit était tombée. J’avais lâché mes outils. Je me moquais bien de mon marteau, de mon boulon, de la soif et de la mort. Il y avait, sur une étoile, une planète, la mienne, la Terre, un petit prince à consoler! Je le pris dans les bras. Je le berçai. Je lui disais:

Jis neįstengė pasakyti nieko daugiau, nes ūmai pratrūko raudoti. Sutemo. Aš numečiau įrankius. Man jau neberūpėjo nei plaktukas, nei varžtas, nei troškulys ar mirtis. Vienoje žvaigždėje, planetoje, mano planetoje, vardu Žemė, raudojo mažasis princas ir jį reikėjo paguosti! Paėmiau jį ant rankų. Ėmiau sūpuoti. Guodžiau jį:

— La fleur que tu aimes n’est pas en danger… Je lui dessinerai une muselière, à ton mouton… Je te dessinerai une armure pour ta fleur… Je…

„Tavo mylimai gėlei negresia joks pavojus… Aš nupiešiu tavo avelei antsnukį… Aš nupiešiu tavo gėlei šarvus… Aš…“

Je ne savais pas trop quoi dire. Je me sentais très maladroit. Je ne savais comment l’atteindre, où le rejoindre… C’est tellement mystérieux, le pays des larmes.

Nežinojau, ką dar jam pasakyti. Jaučiausi tikras stuo33 brys. Nežinojau, kaip jį pasiekti, kaip jį pasivyti… Juk ašarų šalis tokia paslaptinga!

CHAPITRE VIII

VIII

J’appris bien vite à mieux connaître cette fleur. Il y avait toujours eu, sur la planète du petit prince, des fleurs très simples, ornées d’un seul rang de pétales, et qui ne tenaient point de place, et qui ne dérangeaient personne. Elles apparaissaient un matin dans l’herbe, et puis elles s’éteignaient le soir.

Labai greitai išmokau geriau pažinti tą gėlę. Mažojo princo planetoje visada augo labai paprastos gėlės, tik su viena žiedlapių eilute, jos neužėmė daug vietos ir niekam netrukdė. Išsiskleisdavo rytą žolėje, o vakare nuvysdavo.

Mais celle-là avait germé un jour, d’une graine apportée d’on ne sait où, et le petit prince avait surveillé de très près cette brindille qui ne ressemblait pas aux autres brindilles. Ça pouvait être un nouveau genre de baobab.

Bet vieną dieną iš sėklos, atpūstos iš nežinia kur, išaugo nauja gėlė, ir mažasis princas nenuleido akių nuo daigelio, nė kiek nepanašaus į kitus daigelius. Juk tai galėjo būti nauja baobabų rūšis.

Mais l’arbuste cessa vite de croître, et commença de préparer une fleur. Le petit prince, qui assistait à l’installation d’un bouton énorme, sentait bien qu’il en sortirait une apparition miraculeuse, mais la fleur n’en finissait pas de se préparer à être belle, à l’abri de sa chambre verte.

Bet augalėlis greitai liovėsi stiebęsis aukštyn ir ėmė krauti žiedą. Mažasis princas, stebėdamas, kaip brinksta didžiulis pumpuras, nujautė, kad iš jo išeis kažkas stebuklinga. Tačiau gėlė vis puošėsi užsidariusi žaliame kambarėlyje, vis rinkosi spalvas.

Elle choisissait avec soin ses couleurs. Elle s’habillait lentement, elle ajustait un à un ses pétales. Elle ne voulait pas sortir toute fripée comme les coquelicots. Elle ne voulait apparaître que dans le plein rayonnement de sa beauté. Eh! oui. Elle était très coquette!

Ji rengėsi lėtai, pamažu derino savo žiedlapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi, tarsi kokia aguona. Norėjo pasirodyti tik tada, kai visiškai suspindės jos grožis. O taip! Ji buvo tikra koketė!

Sa toilette mystérieuse avait donc duré des jours et des jours. Et puis voici qu’un matin, justement à l’heure du lever du soleil, elle s’était montrée.

Paslaptingas pasirengimas truko dienų dienas. Pagaliau vieną rytą, per patį saulės tekėjimą, ji išsiskleidė.

Et elle, qui avait travaillé avec tant de précision, dit en bâillant:

Ir toji gražuolė, kuri taip triūsė, nusižiovavo:

— Ah! Je me réveille à peine… Je vous demande pardon… Je suis encore toute décoiffée…

— Ak, aš dar ne visai išsibudinusi… Prašau man atleisti… Aš dar visa susivėlusi…

Le petit prince, alors, ne put contenir son admiration:

Bet mažasis princas neįstengė sulaikyti susižavėjimo ir sušuko:

— Que vous êtes belle!

— Kokia jūs graži!

— N’est-ce pas, répondit doucement la fleur. Et je suis née en même temps que le soleil…

— Tikrai? — tyliai atitarė gėlė. — Ir gimiau kartu su saule…

Le petit prince devina bien qu’elle n’était pas trop modeste, mais elle était si émouvante!

Mažasis princas, žinoma, suprato, kad gėlė nelabai kukli, bet ji buvo tokia žavi!

— C’est l’heure, je crois, du petit déjeuner, avait-elle bientôt ajouté, auriez-vous la bonté de penser à moi…

— Manau, metas pusryčiauti, — netrukus pridūrė ji. — Gal malonėsite pagalvoti ir apie mane?..

Et le petit prince, tout confus, ayant été chercher un arrosoir d’eau fraîche, avait servi la fleur.

Ir mažasis princas, visiškai sutrikęs, susirado laistytuvą ir palaistė gėlę.

Ainsi l’avait-elle bien vite tourmenté par sa vanité un peu ombrageuse. Un jour, par exemple, parlant de ses quatre épines, elle avait dit au petit prince:

Gėlė labai greitai nukamavo princą savo aikštinga tuštybe. Pavyzdžiui, vieną dieną kalbėdama apie savo keturis dyglius, ji mažajam princui tarė:

— Ils peuvent venir, les tigres, avec leurs griffes!

— Tegu ateina tigrai su savo nagais!

— Il n’y a pas de tigres sur ma planète, avait objecté le petit prince, et puis les tigres ne mangent pas l’herbe.

— Mano planetoje nėra tigrų, — paprieštaravo mažasis princas. — Be to, tigrai neėda žolės.

— Je ne suis pas une herbe, avait doucement répondu la fleur.

— Aš ne žolė, — tyliai atsakė gėlė.

— Pardonnez-moi…

— Atleiskite man…

— Je ne crains rien des tigres, mais j’ai horreur des courants d’air. Vous n’auriez pas un paravent?

— Aš nebijau tigrų, bet siaubingai nekenčiu skersvėjų. Ar jūs kartais neturėtumėte kokios pertvaros?

«Horreur des courants d’air… ce n’est pas de chance, pour une plante, avait remarqué le petit prince. Cette fleur est bien compliquée…»

„Ji siaubingai bijo skersvėjų, — pagalvojo princas, — o augalui tai tikra nelaimė. Ši gėlė iš tiesų labai opi…

— Le soir vous me mettrez sous globe. Il fait très froid chez vous. C’est mal installé. Là d’où je viens…

— Vakare uždengsite mane stikliniu gaubtu. Čia pas jus labai šalta. Ir labai nepatogu. Ten, iš kur aš atvykau…

Mais elle s’était interrompue. Elle était venue sous forme de graine. Elle n’avait rien pu connaître des autres mondes. Humiliée de s’être laissé surprendre à préparer un mensonge aussi naïf, elle avait toussé deux ou trois fois, pour mettre le petit prince dans son tort:

Tačiau ji nebaigė sakinio. Juk ji atsirado čia kaip sėkla ir nieko negalėjo žinoti apie kitus pasaulius. Susigėdusi, kad buvo užklupta pradedanti taip naiviai meluoti, porą kartų kostelėjo, kad mažasis princas pasijustų kaltas.

— Ce paravent?…

— O pertvara?

— J’allais le chercher mais vous me parliez!

— Norėjau eiti jos atnešti, bet jūs kalbėjotės su manimi!

Alors elle avait forcé sa toux pour lui infliger quand même des remords.

Tada ji sukosėjo smarkiau: tegu jį pagraužia sąžinė!

Ainsi le petit prince, malgré la bonne volonté de son amour, avait vite douté d’elle. Il avait pris au sérieux des mots sans importance, et était devenu très malheureux.

Nors mažasis princas ir nuoširdžiai pamilo gėlę, greitai ėmė ja abejoti. Į tuščius žodžius jis pažiūrėjo rimtai ir tapo labai nelaimingas.

— J’aurais dû ne pas l’écouter, me confia-t-il un jour, il ne faut jamais écouter les fleurs. Il faut les regarder et les respirer. La mienne embaumait ma planète, mais je ne savais pas m’en réjouir. Cette histoire de griffes, qui m’avait tellement agacé, eût dû m’attendrir…

— Nereikėjo jos klausyti, — prisipažino jis man vieną dieną. Niekad nereikia klausyti, ką kalba gėlės. Į jas tiesiog reikia žiūrėti ir mėgautis jų kvapu. Mano gėlė iškvepino visą planetą, bet aš nemokėjau ja džiaugtis. Tos kalbos apie tigrus ir nagus turėjo mane sugraudinti, bet aš tik susierzinau…

Il me confia encore:

Ir jis dar prisipažino:

— Je n’ai alors rien su comprendre! J’aurais dû la juger sur les actes et non sur les mots. Elle m’embaumait et m’éclairait. Je n’aurais jamais dû m’enfuir! J’aurais dû deviner sa tendresse derrière ses pauvres ruses. Les fleurs sont si contradictoires! Mais j’étais trop jeune pour savoir l’aimer.

— Tada aš neįstengiau nieko suprasti! Turėjau ją vertinti ne pagal žodžius, o pagal darbus. Ji dovanojo man savo aromatą ir spindesį. Man nereikėjo bėgti nuo jos! Už tų apgailėtinų jos gudrybių turėjau įžvelgti slepiamą švelnumą. Gėlės tokios prieš38 taringos! Bet aš buvau per jaunas ir nemokėjau jos mylėti.

CHAPITRE IX

IX

Je crois qu’il profita, pour son évasion, d’une migration d’oiseaux sauvages. Au matin du départ il mit sa planète bien en ordre. Il ramona soigneusement ses volcans en activité. Il possédait deux volcans en activité. Et c’était bien commode pour faire chauffer le petit déjeuner du matin.

Manau, kad pabėgti jam padėjo išskrendantys laukiniai paukščiai. Išvykimo dieną jis kruopščiai apsišvarino savo planetoje. Rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius. Jis turėjo du veikiančius ugnikalnius. Ant jų buvo labai patogu ryte pasišildyti pusrytį.

Il possédait aussi un volcan éteint. Mais, comme il disait, «On ne sait jamais!» Il ramona donc également le volcan éteint. S’ils sont bien ramonés, les volcans brûlent doucement et régulièrement, sans éruptions. Les éruptions volcaniques sont comme des feux de cheminée.

Be to, dar turėjo vieną užgesusį ugnikalnį. „Bet ką gali žinoti“, — sakydavo jis. Tad išvalė ir užgesusį ugnikalnį. Jei ugnikalnį gerai išvalai, jis dega ramiai, vienodai ir niekad neišsiveržia. Išsiveržęs ugnikalnis liepsnoja kaip židinys.

Évidemment sur notre terre nous sommes beaucoup trop petits pour ramoner nos volcans. C’est pourquoi ils nous causent des tas d’ennuis.

Žinoma, savo Žemėje mes esame per maži, kad galėtume išsivalyti ugnikalnius. Todėl jie mums suteikia labai daug rūpesčių.

Le petit prince arracha aussi, avec un peu de mélancolie, les dernières pousses de baobabs. Il croyait ne jamais devoir revenir. Mais tous ces travaux familiers lui parurent, ce matin-là, extrêmement doux.

Mažasis princas — truputį gailėdamasis — taip pat išrovė paskutinius baobabų daigus. Jis manė niekad čia negrįšiąs. Tačiau tą rytą visi tie įprasti darbai jam pasirodė nepaprastai mieli.

Et, quand il arrosa une dernière fois la fleur, et se prépara à la mettre à l’abri sous son globe, il se découvrit l’envie de pleurer.

Ir kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ketino ją pavožti po gaubtu, pajuto, kad akyse jam tvenkiasi ašaros.

— Adieu, dit-il à la fleur.

— Sudie, — tarė jis gėlei.

Mais elle ne lui répondit pas.

Bet ji neatsakė.

— Adieu, répéta-t-il.

— Sudie, — pakartojo jis.

La fleur toussa. Mais ce n’était pas à cause de son rhume.

Gėlė kostelėjo. Tačiau ne dėl slogos.

— J’ai été sotte, lui dit-elle enfin. Je te demande pardon. Tâche d’être heureux.

— Aš elgiausi kvailai, — pagaliau tarė ji. — Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.

Il fut surpris par l’absence de reproches. Il restait là tout déconcerté, le globe en l’air. Il ne comprenait pas cette douceur calme.

Jis nustebo neišgirdęs priekaištų. Tiesiog stovėjo sutrikęs su stikliniu gaubtu rankoje. Tokio romaus švelnumo jis nesuprato.

— Mais oui, je t’aime, lui dit la fleur. Tu n’en as rien su, par ma faute. Cela n’a aucune importance. Mais tu as été aussi sot que moi. Tâche d’être heureux… Laisse ce globe tranquille. Je n’en veux plus.

— Žinoma, aš tave myliu, — tarė gėlė. — Aš kalta, kad tu to nežinojai. Nesvarbu. Tačiau tu buvai toks pat kvailas kaip ir aš. Pasistenk būti laimingas… Ir padėk šį gaubtą, man daugiau jo nereikia.

— Mais le vent…

— Bet vėjas…

— Je ne suis pas si enrhumée que ça… L’air frais de la nuit me fera du bien. Je suis une fleur.

Jis rūpestingai išvalė veikiančius ugnikalnius — Ne tokia aš jau ir peršalus… Gaivus nakties oras man bus į naudą. Juk aš gėlė.

— Mais les bêtes…

— Bet visokie gyvūnai…

— Il faut bien que je supporte deux ou trois chenilles si je veux connaître les papillons. Il paraît que c’est tellement beau. Sinon qui me rendra visite? Tu seras loin, toi. Quant aux grosses bêtes, je ne crains rien. J’ai mes griffes.

— Turiu pakęsti vieną kitą vikšriuką, jei noriu susipažinti su drugeliais. Regis, jie nepaprastai gražūs. Antraip kas gi mane aplankys? Tu juk būsi toli. O didelių gyvūnų aš nebijau. Aš turiu nagus.

Et elle montrait naïvement ses quatre épines. Puis elle ajouta:

Ir ji, naivi kaip visada, parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:

— Ne traîne pas comme ça, c’est agaçant. Tu as décidé de partir. Va-t’en.

— Nestoviniuok čia, tai nervina. Jei nusprendei iškeliauti, keliauk.

Car elle ne voulait pas qu’il la vît pleurer. C’était une fleur tellement orgueilleuse…

Ji nenorėjo, kad jis matytų ją verkiančią. Tai buvo labai išdidi gėlė…

CHAPITRE X

X

Il se trouvait dans la région des astéroïdes 325, 326, 327, 328, 329 et 330. Il commença donc par les visiter pour y chercher une occupation et pour s’instruire.

Arčiausiai prie mažojo princo planetos buvo asteroidai 325, 326, 327, 328, 329 ir 330. Tad jis pirmiausia aplankė juos — juk reikėjo rasti ką veikti, be to, kai ko ir pasimokyti.

La première était habitée par un roi. Le roi siégeait, habillé de pourpre et d’hermine, sur un trône très simple et cependant majestueux.

Pirmajame asteroide gyveno karalius. Apsirengęs purpuru ir šermuonėlių kailiais, jis sėdėjo soste — labai paprastame ir sykiu didingame.

— Ah! Voilà un sujet, s’écria le roi quand il aperçut le petit prince.

— Na štai ir valdinys! — sušuko karalius, išvydęs mažąjį princą.

Et le petit prince se demanda:
— Comment peut-il me reconnaître puisqu’il ne m’a encore jamais vu!

O mažasis princas nusistebėjo: „Kaip jis mane pažino, jei niekad anksčiau manęs nėra matęs?“

Il ne savait pas que, pour les rois, le monde est très simplifié. Tous les hommes sont des sujets.

Jis nežinojo, kad karaliai žiūri į pasaulį labai paprastai. Jiems visi žmonės — valdiniai.

— Approche-toi que je te voie mieux, lui dit le roi qui était tout fier d’être roi pour quelqu’un.

— Nagi, prieik arčiau, kad geriau tave matyčiau, — paliepė karalius, labai išdidus, kad gali būti kam nors karalius.

Le petit prince chercha des yeux où s’asseoir, mais la planète était toute encombrée par le magnifique manteau d’hermine. Il resta donc debout, et, comme il était fatigué, il bâilla.

Mažasis princas akimis apieškojo kur atsisėsti, tačiau visą planetą buvo užklojusi nuostabi šermuonėlių mantija. Tad liko stovėti, o kadangi buvo pavargęs, nusižiovavo.

— Il est contraire à l’étiquette de bâiller en présence d’un roi, lui dit le monarque. Je te l’interdis.

— Etiketas neleidžia žiovauti karaliaus akivaizdoje, — tarė monarchas. — Aš tau draudžiu žiovauti.

— Je ne peux pas m’en empêcher, répondit le petit prince tout confus. J’ai fait un long voyage et je n’ai pas dormi…

— Kad negaliu susilaikyti, — sumišęs atsakė mažasis princas. — Ilgai keliavau ir visai nemiegojau…

— Alors, lui dit le roi, je t’ordonne de bâiller. Je n’ai vu personne bâiller depuis des années. Les bâillements sont pour moi des curiosités. Allons! bâille encore. C’est un ordre.

— Tada, — paliepė karalius, — aš tau įsakau žiovauti. Jau daugelį metų nemačiau nieko žiovaujant. Žiovavimas man įdomybė. Na, dar nusižiovauk. Tai įsakymas.

— Ça m’intimide… je ne peux plus… fit le petit prince tout rougissant.

— Kad aš nedrįstu… nebegaliu… — atsakė mažasis princas rausdamas.

— Hum! Hum! répondit le roi. Alors je… je t’ordonne tantôt de bâiller et tantôt de…

— Hm… hm. Tada… — tarė karalius, — aš įsakau tau kartais žiovauti, kartais…

Il bredouillait un peu et paraissait vexé.

Karalius truputį susipainiojo ir atrodė įsižeidęs.

Car le roi tenait essentiellement à ce que son autorité fût respectée. Il ne tolérait pas la désobéissance. C’était un monarque absolu. Mais, comme il était très bon, il donnait des ordres raisonnables.

Juk karaliui svarbiausia — kad būtų gerbiamas jo autoritetas. Jis nepakentė neklusnumo. Jis buvo absoliutus monarchas. Tačiau labai geras, todėl duodavo protingus įsakymus.

«Si j’ordonnais, disait-il couramment, si j’ordonnais à un général de se changer en oiseau de mer, et si le général n’obéissait pas, ce ne serait pas la faute du général. Ce serait ma faute.»

„Jei aš įsakyčiau, — mėgdavo jis kartoti, — jei aš įsakyčiau kokiam nors generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas nepaklustų, būčiau kaltas aš, o ne generolas.

— Puis-je m’asseoir? s’enquit timidement le petit prince.

— Ar aš galiu atsisėsti? — nedrąsiai paklausė mažasis princas.

— Je t’ordonne de t’asseoir, lui répondit le roi, qui ramena majestueusement un pan de son manteau d’hermine.

— Aš tau įsakau sėstis, — atsakė karalius ir patraukė vieną šermuonėlių mantijos skverną.

Mais le petit prince s’étonnait. La planète était minuscule. Sur quoi le roi pouvait-il bien régner?

Tačiau mažasis princas nesiliovė stebėjęsis. Planeta juk tokia maža. Kam gi karalius viešpatauja?

— Sire, lui dit-il… je vous demande pardon de vous interroger…

— Jūsų Didenybe… — tarė jis, — prašau man atleisti, bet noriu jūsų paklausti…

— Je t’ordonne de m’interroger, se hâta de dire le roi.

— Aš tau įsakau manęs paklausti, — greitai atšovė karalius.

— Sire… sur quoi régnez-vous?

— Jūsų Didenybe… Kam jūs viešpataujate?

— Sur tout, répondit le roi, avec une grande simplicité.

— Viskam, — labai paprastai atsakė karalius.

— Sur tout?

— Viskam?

Le roi d’un geste discret désigna sa planète, les autres planètes et les étoiles.

Karalius santūriu mostu parodė į savo planetą, į kitas planetas ir žvaigždes.

— Sur tout ça? dit le petit prince.

— Viskam? — paklausė mažasis princas.

— Sur tout ça… répondit le roi.

— Viskam… — atsakė karalius.

Car non seulement c’était un monarque absolu mais c’était un monarque universel.

Mat jis buvo ne tik absoliutus monarchas, bet ir viso pasaulio valdovas.

— Et les étoiles vous obéissent?

— Tai jums paklūsta ir žvaigždės?

— Bien sûr, lui dit le roi. Elles obéissent aussitôt. Je ne tolère pas l’indiscipline.

— Žinoma, — atsakė karalius. — Jos paklūsta akimirksniu. Aš nepakenčiu neklusnumo.

Un tel pouvoir émerveilla le petit prince. S’il l’avait détenu lui-même, il aurait pu assister, non pas à quarante-quatre, mais à soixante-douze, ou même à cent, ou même à deux cents couchers de soleil dans la même journée, sans avoir jamais à tirer sa chaise!

Mažąjį princą tokia galia tiesiog pakerėjo. Jei jis būtų toks galingas, grožėtųsi saulėlydžiu ne keturiasdešimt keturis kartus per dieną, o septyniasdešimt du, o gal net šimtą ar du šimtus kartų, ir jam net nereikėtų stumdyti iš vienos vietos į kitą savo kėdės!

Et comme il se sentait un peu triste à cause du souvenir de sa petite planète abandonnée, il s’enhardit à solliciter une grâce du roi:

Tą akimirką prisiminus savo paliktą mažąją planetą jam sugrudo širdis, todėl sukaupęs drąsą paprašė karalių malonės: