— Je ne sais pas. À personne.

— Nežinau. Niekieno.

— Alors elles sont à moi, car j’y ai pensé le premier.

— Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.

— Ça suffit?

— Ir to užtenka?

— Bien sûr. Quand tu trouves un diamant qui n’est à personne, il est à toi. Quand tu trouves une île qui n’est à personne, elle est à toi. Quand tu as une idée le premier, tu la fais breveter: elle est à toi. Et moi je possède les étoiles, puisque jamais personne avant moi n’a songé à les posséder.

— Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, — jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, — ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.

— Ça c’est vrai, dit le petit prince. Et qu’en fais-tu?

— Čia tai jau teisybė, — sutiko mažasis princas. — Ir ką tu su jomis veiki?

— Je les gère. Je les compte et je les recompte, dit le businessman. C’est difficile. Mais je suis un homme sérieux!

— Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, — paaiškino verslininkas. — Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!

Le petit prince n’était pas satisfait encore.

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

— Moi, si je possède un foulard, je puis le mettre autour de mon cou et l’emporter. Moi, si je possède une fleur, je puis cueillir ma fleur et l’emporter. Mais tu ne peux pas cueillir les étoiles!

— Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!

— Non, mais je puis les placer en banque.

— Ne, bet galiu jas padėti į banką.

— Qu’est-ce que ça veut dire?

— O ką tai reiškia?

— Ça veut dire que j’écris sur un petit papier le nombre de mes étoiles. Et puis j’enferme à clef ce papier-là dans un tiroir.

— Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.

— Et c’est tout?

— Ir viskas?

— Ça suffit!

— Bet to užtenka!

C’est amusant, pensa le petit prince. C’est assez poétique. Mais ce n’est pas très sérieux.

„Įdomu, — pagalvojo mažasis princas. — Gana poetiška. Bet nelabai rimta“.

Le petit prince avait sur les choses sérieuses des idées très différentes des idées des grandes personnes.

Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.

— Moi, dit-il encore, je possède une fleur que j’arrose tous les jours. Je possède trois volcans que je ramone toutes les semaines. Car je ramone aussi celui qui est éteint. On ne sait jamais. C’est utile à mes volcans, et c’est utile à ma fleur, que je les possède. Mais tu n’es pas utile aux étoiles…

— Aš turiu gėlę, — tarė jis, — ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos…

Le businessman ouvrit la bouche mais ne trouva rien à répondre, et le petit prince s’en fut.

Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.

Les grandes personnes sont décidément tout à fait extraordinaires, se disait-il simplement en lui-même durant le voyage.

„Tie suaugusieji tikrai labai savotiški“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.

CHAPITRE XIV

XIV

La cinquième planète était très curieuse. C’était la plus petite de toutes. Il y avait là juste assez de place pour loger un réverbère et un allumeur de réverbères.

Penktoji planeta buvo labai įdomi, nes visų mažiausia. Joje užteko vietos tik žibintui ir žibintininkui.

Le petit prince ne parvenait pas à s’expliquer à quoi pouvaient servir, quelque part dans le ciel, sur une planète sans maison, ni population, un réverbère et un allumeur de réverbères. Cependant il se dit en lui-même:

Mažasis princas niekaip neįstengė suprasti, kam reikalingas žibintas ir žibintininkas kažkur danguje, planetoje, kurioje nėra nei namų, nei gyventojų.

— Peut-être bien que cet homme est absurde. Cependant il est moins absurde que le roi, que le vaniteux, que le businessman et que le buveur. Au moins son travail a-t-il un sens. Quand il allume son réverbère, c’est comme s’il faisait naître une étoile de plus, ou une fleur. Quand il éteint son réverbère ça endort la fleur ou l’étoile. C’est une occupation très jolie. C’est véritablement utile puisque c’est joli.

Tačiau jis tyliai pagalvojo: „Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus“.

Lorsqu’il aborda la planète il salua respectueusement l’allumeur:

Nusileidęs ant šios planetos, jis pagarbiai pasisveikino su žibintininku:

— Bonjour. Pourquoi viens-tu d’éteindre ton réverbère?

— Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai savo žibintą?

— C’est la consigne, répondit l’allumeur. Bonjour.

— Toks nurodymas, — atsakė žibintininkas. — Labas rytas.

— Qu’est-ce que la consigne?

— O kas yra įsakymas?

— C’est d’éteindre mon réverbère. Bonsoir.

— Įsakymas gesinti žibintą. Labas vakaras.

Et il le ralluma.

Ir vėl uždegė žibintą.

— Mais pourquoi viens-tu de le rallumer?

— Kodėl tu jį vėl uždegei?

— C’est la consigne, répondit l’allumeur.

— Toks įsakymas, — atsakė žibintininkas.

— Je ne comprends pas, dit le petit prince.

— Nieko nesuprantu, — tarė mažasis princas.

— Il n’y a rien à comprendre, dit l’allumeur. La consigne c’est la consigne. Bonjour.

— Nėra čia ko suprasti, — pasakė žibintininkas. — Įsakymas yra įsakymas. Labas rytas.

Et il éteignit son réverbère.

Ir vėl užgesino žibintą.

Puis il s’épongea le front avec un mouchoir à carreaux rouges.

Paskui raudona languota nosine nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Je fais là un métier terrible. C’était raisonnable autrefois. J’éteignais le matin et j’allumais le soir. J’avais le reste du jour pour me reposer, et le reste de la nuit pour dormir…

— Mano darbas siaubingas. Kadaise jis turėjo prasmę. Gesindavau žibintą ryte ir uždegdavau vakare. Dalį dienos ilsėdavausi, o dalį nakties miegodavau…

— Et, depuis cette époque, la consigne a changé?

— O paskui nurodymas pasikeitė?

— La consigne n’a pas changé, dit l’allumeur. C’est bien là le drame! La planète d’année en année a tourné de plus en plus vite, et la consigne n’a pas changé!

— Nurodymas nepasikeitė, — tarė žibintininkas. — Ir tai tragedija! Metai po metų planeta sukasi vis greičiau ir greičiau, o nurodymas nepasikeitė!

— Alors? dit le petit prince.

— Na ir kas? — paklausė mažasis princas.

— Alors maintenant qu’elle fait un tour par minute, je n’ai plus une seconde de repos. J’allume et j’éteins une fois par minute!

— Ogi tas, kad ji dabar apsisuka per minutę ir aš nebeturiu nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu jį kartą per minutę!

— Ça c’est drôle! Les jours chez toi durent une minute!

— Kaip juokinga! Tavo planetoje diena trunka tik vieną minutę!

— Ce n’est pas drôle du tout, dit l’allumeur. Ça fait déjà un mois que nous parlons ensemble.

— Visai nejuokinga, — pasakė žibintininkas. — Mudu jau kalbamės visą mėnesį.

— Un mois?

— Mėnesį?

— Oui. Trente minutes. Trente jours! Bonsoir.

— Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

Et il ralluma son réverbère.

Ir jis vėl uždegė žibintą.

Le petit prince le regarda et il aima cet allumeur qui était tellement fidèle à la consigne.

Mažasis princas pažvelgė į žibintininką, ir jam patiko tas žmogus, ištikimai vykdantis nurodymą.

Il se souvint des couchers de soleil que lui-même allait autrefois chercher, en tirant sa chaise. Il voulut aider son ami:

Jis prisiminė, kaip kadaise pats perkėlinėjo kėdę iš vienos vietos į kitą, kad tik galėtų pamatyti saulėlydį. Ir jis panoro padėti draugui.

— Tu sais… je connais un moyen de te reposer quand tu voudras…

— Klausyk… aš žinau, kaip galėtum ilsėtis kada tik nori…

— Je veux toujours, dit l’allumeur.

— Aš visada noriu ilsėtis, — atsakė žibintininkas.

Car on peut être, à la fois, fidèle et paresseux.

Mat žmogus gali būti sykiu ir ištikimas, ir tingus.

Le petit prince poursuivit:
— Ta planète est tellement petite que tu en fais le tour en trois enjambées. Tu n’as qu’à marcher assez lentement pour rester toujours au soleil. Quand tu voudras te reposer tu marcheras… et le jour durera aussi longtemps que tu voudras.

Mažasis princas kalbėjo toliau:
— Tavo planeta tokia mažuliukė, kad gali ją apeiti trimis žingsniais. Tau tereikia eiti ganėtinai lėtai, kad visąlaik liktum saulėje. Kai užsimanysi pailsėti, eisi, eisi… ir diena truks tiek laiko, kiek panorėsi.

— Ça ne m’avance pas à grand’chose, dit l’allumeur. Ce que j’aime dans la vie, c’est dormir.

— Na, iš to man menka nauda, — tarė žibintininkas. — Gyvenime aš labiausiai mėgstu miegoti.

— Ce n’est pas de chance, dit le petit prince.

— Tada tavo reikalai nekokie, — tarė mažasis princas.

— Ce n’est pas de chance, dit l’allumeur. Bonjour.

— Nekokie, — pritarė jam žibintininkas. — Labas rytas.

Et il éteignit son réverbère.

Ir užgesino žibintą.

«Celui-là, se dit le petit prince, tandis qu’il poursuivait plus loin son voyage, celui-là serait méprisé par tous les autres, par le roi, par le vaniteux, par le buveur, par le businessman. Cependant c’est le seul qui ne me paraisse pas ridicule. C’est peut-être parce qu’il s’occupe d’autre chose que de soi-même.»

„Šį žmogų, — keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas, — niekintų visi kiti — ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis, ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl, kad jam rūpi ne tik jis pats“.

Il eut un soupir de regret et se dit encore:

Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:

«Celui-là est le seul dont j’eusse pu faire mon ami. Mais sa planète est vraiment trop petite. Il n’y a pas de place pour deux…»

„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos“.

Ce que le petit prince n’osait pas s’avouer, c’est qu’il regrettait cette planète bénie à cause, surtout, des mille quatre cent quarante couchers de soleil par vingt-quatre heures!

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, kad jam gaila palikti šią palaimintą planetą dar ir todėl, jog per parą joje gali pamatyti tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių!

CHAPITRE XV

XV

La sixième planète était une planète dix fois plus vaste. Elle était habitée par un vieux Monsieur qui écrivait d’énormes livres.

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno senas ponas, kuris rašė labai storas knygas.

— Tiens! voilà un explorateur! s’écria-t-il, quand il aperçut le petit prince.

— Žiūrėk! Štai ir tyrinėtojas! — sušuko jis, pamatęs mažąjį princą.

Le petit prince s’assit sur la table et souffla un peu. Il avait déjà tant voyagé!

Mažasis princas atsisėdo ant stalo norėdamas kiek atsipūsti. Juk jis taip ilgai keliavo!

— D’où viens-tu? lui dit le vieux Monsieur.

— Iš kur tu? — paklausė jo senasis ponas.

— Quel est ce gros livre? dit le petit prince. Que faites-vous ici?

— Kokia čia stora knyga? — pasidomėjo mažasis princas. — Ką jūs čia veikiate?

— Je suis géographe, dit le vieux Monsieur.

— Aš geografas, — atsakė senasis ponas.

— Qu’est-ce qu’un géographe?

— O kas yra geografas?

— C’est un savant qui connaît où se trouvent les mers, les fleuves, les villes, les montagnes et les déserts.

— Mokslininkas, žinantis, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.

— Ça c’est bien intéressant, dit le petit prince. Ça c’est enfin un véritable métier!

— Labai įdomu, — tarė mažasis princas. — Štai pagaliau tikra profesija!

Et il jeta un coup d’œil autour de lui sur la planète du géographe. Il n’avait jamais vu encore une planète aussi majestueuse.

Ir jis greitai žvilgsniu apmetė geografo planetą. Tokios didingos planetos dar niekad nebuvo matęs.

— Elle est bien belle, votre planète. Est-ce qu’il y a des océans?

— Jūsų planeta labai graži. Ar joje yra vandenynų?

— Je ne puis pas le savoir, dit le géographe.

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

— Ah! (Le petit prince était déçu.) Et des montagnes?

— Ak… — Mažasis princas jautėsi nusivylęs. — O kalnų?

— Je ne puis pas le savoir, dit le géographe.

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

— Et des villes et des fleuves et des déserts?

— O miestų, upių ir dykumų?

— Je ne puis pas le savoir non plus, dit le géographe.

— Šito aš irgi nežinau, — tarė geografas.

— Mais vous êtes géographe!

— Bet juk jūs geografas!

— C’est exact, dit le géographe, mais je ne suis pas explorateur. Je manque absolument d’explorateurs. Ce n’est pas le géographe qui va faire le compte des villes, des fleuves, des montagnes, des mers, des océans et des déserts.

— Teisybė, — patvirtino senasis geografas. — Aš esu geografas, bet ne tyrinėtojas. Savo planetoje aš visiškai neturiu tyrinėtojų. Ne geografo uždavinys skaičiuoti miestus, upes, kalnus, jūras, vandenynus ir dykumas.

Le géographe est trop important pour flâner. Il ne quitte pas son bureau. Mais il y reçoit les explorateurs. Il les interroge, et il prend en note leurs souvenirs. Et si les souvenirs de l’un d’entre eux lui paraissent intéressants, le géographe fait faire une enquête sur la moralité de l’explorateur.

Geografas — pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekad neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę.

— Pourquoi ça?

— Kodėl?

— Parce qu’un explorateur qui mentirait entraînerait des catastrophes dans les livres de géographie. Et aussi un explorateur qui boirait trop.

— Jeigu tyrinėtojas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų. Jeigu tyrinėtojas per daug išgertų — irgi būtų blogai.

— Pourquoi ça? fit le petit prince.

— Kodėl? — paklausė mažasis princas.

— Parce que les ivrognes voient double. Alors le géographe noterait deux montagnes, là où il n’y en a qu’une seule.

— Dėl to, kad girtuokliams dvejinasi akyse. Girtas geografas vietoje vieno kalno visur pažymėtų du.

— Je connais quelqu’un, dit le petit prince, qui serait mauvais explorateur.

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė mažasis princas, — kuris būtų blogas tyrinėtojas.

— C’est possible. Donc, quand la moralité de l’explorateur paraît bonne, on fait une enquête sur sa découverte.

— Galimas daiktas. Kai paaiškėja, kad tyrinėtojas — padorus žmogus, tada surenkama informacija apie jo atradimą.

— On va voir?

— Kas nors vyksta jo patikrinti?

— Non. C’est trop compliqué. Mais on exige de l’explorateur qu’il fournisse des preuves. S’il s’agit par exemple de la découverte d’une grosse montagne, on exige qu’il en rapporte de grosses pierres.

— Ne. Tai pernelyg sudėtinga. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama įrodymų. Jeigu jis, pavyzdžiui, atrado didelį kalną, tegu atneša nuo jo didelių akmenų.

Le géographe soudain s’émut.

Staiga geografas susijaudino.

— Mais toi, tu viens de loin! Tu es explorateur! Tu vas me décrire ta planète!

— Bet tu irgi atkeliavai iš toli! Tu irgi tyrinėtojas! Papasakok man apie savo planetą!

Et le géographe, ayant ouvert son registre, tailla son crayon. On note d’abord au crayon les récits des explorateurs. On attend, pour noter à l’encre, que l’explorateur ait fourni des preuves.

Geografas atsivertė įrašų žurnalą ir pasismailino pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai pirmiausia užra65 šomi pieštuku. Informacija perrašoma rašalu tik tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

— Alors? interrogea le géographe.

— Na? — paklausė geografas.

— Oh! chez moi, dit le petit prince, ce n’est pas très intéressant, c’est tout petit. J’ai trois volcans. Deux volcans en activité, et un volcan éteint. Mais on ne sait jamais.

— Na, ten, kur aš gyvenu, — pradėjo mažasis princas, — nelabai įdomu, nes viskas maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ir vieną užgesusį. Bet ką gali žinoti.

— On ne sait jamais, dit le géographe.

— Ką gali žinoti, — pritarė geografas.

— J’ai aussi une fleur.

— Ir dar turiu gėlę.

— Nous ne notons pas les fleurs, dit le géographe.

— Gėlių mes neįrašome, — tarė geografas.

— Pourquoi ça! c’est le plus joli!

— Kodėl? Juk jos visų gražiausios!

— Parce que les fleurs sont éphémères.

— Dėl to, kad gėlės efemeriškos.

— Qu’est ce que signifie: «éphémère»?

— Ką reiškia „efemeriškos“?

— Les géographies, dit le géographe, sont les livres les plus précieux de tous les livres. Elles ne se démodent jamais. Il est très rare qu’une montagne change de place. Il est très rare qu’un océan se vide de son eau. Nous écrivons des choses éternelles.

— Geografijos knygos — pačios rimčiausios knygos pasaulyje, — paaiškino geografas. — Jos niekad nepasensta. Kalnas labai retai keičia savo vietą. O vandenynas labai retai išdžiūsta. Mes aprašome amžinus dalykus.