— Mais les volcans éteints peuvent se réveiller, interrompit le petit prince. Qu’est-ce que signifie «éphémère»?

— Bet užgesęs ugnikalnis gali pabusti, — pertraukė jį mažasis princas. — O ką reiškia „efemeriškas“?

— Que les volcans soient éteints ou soient éveillés, ça revient au même pour nous autres, dit le géographe. Ce qui compte pour nous, c’est la montagne. Elle ne change pas.

— Ar ugnikalnis užgesęs, ar neužgesęs, mums, geografams, neturi reikšmės, — paaiškino geografas. — Mums svarbu kalnas. Jis nesikeičia.

— Mais qu’est-ce que signifie «éphémère»? répéta le petit prince qui, de sa vie, n’avait renoncé à une question, une fois qu’il l’avait posée.

— Bet ką reiškia „efemeriškas“? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

— Ça signifie «qui est menacé de disparition prochaine».

— Tai reiškia „tas, kuriam skirta greitai išnykti“.

— Ma fleur est menacée de disparition prochaine?

— Vadinasi, mano gėlei skirta greitai išnykti?

— Bien sûr.

— Žinoma.

Ma fleur est éphémère, se dit le petit prince, et elle n’a que quatre épines pour se défendre contre le monde! Et je l’ai laissée toute seule chez moi!

„Mano gėlė efemeriška, — pagalvojo mažasis princas, — ji turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio! O aš palikau ją vienut vieną savo planetoje!“

Ce fut là son premier mouvement de regret. Mais il reprit courage:

Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasigailėjo iškeliavęs. Bet vėl atgavo drąsą

— Que me conseillez-vous d’aller visiter? demanda-t-il.

ir paklausė:
— Ką jūs patartumėte man aplankyti?

— La planète Terre, lui répondit le géographe. Elle a une bonne réputation…

— Planetą Žemę, — atsakė geografas. — Ji turi gerą reputaciją…

Et le petit prince s’en fut, songeant à sa fleur.

Ir mažasis princas leidosi į kelią galvodamas apie savo gėlę.

CHAPITRE XVI

XVI

La Terre n’est pas une planète quelconque!

Tad septintoji planeta buvo Žemė.

On y compte cent onze rois (en n’oubliant pas, bien sûr, les rois nègres), sept mille géographes, neuf cent mille businessmen, sept millions et demi d’ivrognes, trois cent onze millions de vaniteux, c’est-à-dire environ deux milliards de grandes personnes.

Žemė — ne paprasta planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (žinoma, kartu su karaliais negrais), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių verslininkų, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų garbėtroškų, — iš viso apie du milijardai suaugusiųjų.

Pour vous donner une idée des dimensions de la Terre je vous dirai qu’avant l’invention de l’électricité on y devait entretenir, sur l’ensemble des six continents, une véritable armée de quatre cent soixante-deux mille cinq cent onze allumeurs de réverbères.

Kad įsivaizduotumėte, kokia Žemė didelė, pasakysiu tik tiek, kad prieš išrandant elektrą visuose šešiuose žemynuose reikėjo išlaikyti visą armiją žibintininkų — keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika žmonių.

Vu d’un peu loin ça faisait un effet splendide. Les mouvements de cette armée étaient réglés comme ceux d’un ballet d’opéra.

Pažvelgus truputį iš toliau, įspūdis buvo nuostabus. Šios armijos judėjimas buvo tvarkomas kaip baleto šokėjų.

D’abord venait le tour des allumeurs de réverbères de Nouvelle-Zélande et d’Australie. Puis ceux-ci, ayant allumé leurs lampions, s’en allaient dormir. Alors entraient à leur tour dans la danse les allumeurs de réverbères de Chine et de Sibérie. Puis eux aussi s’escamotaient dans les coulisses.

Pirmiausia ateidavo Naujosios Zelandijos ir Australijos žibintininkų eilė. Uždegę savo žibintus, jie eidavo miegoti. Po jų į šokį įsitraukdavo Kinijos ir Sibiro žibintininkai. Paskui ir jie dingdavo už kulisų.

Alors venait le tour des allumeurs de réverbères de Russie et des Indes. Puis de ceux d’Afrique et d’Europe. Puis de ceux d’Amérique du Sud. Puis de ceux d’Amérique du Nord.

Tada savo žibintus uždegdavo Rusijos ir Indijos žibintininkai. Paskui Afrikos ir Europos. Tada Pietų Amerikos. Po jų Šiaurės Amerikos.

Et jamais ils ne se trompaient dans leur ordre d’entrée en scène. C’était grandiose.

Ir jie niekada nesumaišydavo savo eilės, visada išeidavo į sceną laiku. Tai buvo nuostabu.

Seuls, l’allumeur de l’unique réverbère du pôle Nord, et son confrère de l’unique réverbère du pôle Sud, menaient des vies d’oisiveté et de nonchalance: ils travaillaient deux fois par an.

Tik žibintininkas, turintis uždegti vienintelį žibintą Šiaurės ašigalyje, ir jo draugas, atsakingas už vienintelį žibintą Pietų ašigalyje, gyveno lengvai ir nerūpestingai: jie dirbdavo tik du kartus per metus.

CHAPITRE XVII

XVII

Quand on veut faire de l’esprit, il arrive que l’on mente un peu. Je n’ai pas été très honnête en vous parlant des allumeurs de réverbères. Je risque de donner une fausse idée de notre planète à ceux qui ne la connaissent pas. Les hommes occupent très peu de place sur la terre.

Kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. Pasakodamas jums apie žibintininkus, buvau nelabai sąžiningas. Bijau, kad tie, kurie nepažįsta mūsų planetos, nesusidarytų apie ją neteisingos nuomonės. Žemėje žmonės užima labai mažai vietos.

Si les deux milliards d’habitants qui peuplent la terre se tenaient debout et un peu serrés, comme pour un meeting, ils logeraient aisément sur une place publique de vingt milles de long sur vingt milles de large. On pourrait entasser l’humanité sur le moindre petit îlot du Pacifique.

Jeigu du milijardai žmonių, gyvenančių Žemėje, glaudžiai sustotų vienoje vietoje tarsi mitinge, jie lengvai tilptų dvidešimt mylių ilgio ir dvidešimt mylių pločio aikštėje. Visą žmoniją būtų galima sutalpinti mažiausioje Ramiojo vandenyno salelėje.

Les grandes personnes, bien sûr, ne vous croiront pas. Elles s’imaginent tenir beaucoup de place. Elles se voient importantes comme des baobabs. Vous leur conseillerez donc de faire le calcul. Elles adorent les chiffres: ça leur plaira. Mais ne perdez pas votre temps à ce pensum. C’est inutile. Vous avez confiance en moi.

Suaugusieji, žinoma, niekad jumis nepatikės. Jie įsivaizduoja, kad užima labai daug vietos. Mano esą tokie pat dideli kaip baobabai. Patarkit paskaičiuoti. Jiems patiks, nes jie dievina skaičius. Tačiau jūs tokiam nykiam darbui negaiškite laiko. Beprasmiška. Žinau, kad pasitikite manimi.

Le petit prince, une fois sur terre, fut donc bien surpris de ne voir personne. Il avait déjà peur de s’être trompé de planète, quand un anneau couleur de lune remua dans le sable.

Tad atvykęs į Žemę mažasis princas labai nustebo neišvydęs nė vieno žmogaus. Net buvo pradėjęs baimintis patekęs ne į tą planetą, tačiau staiga smėlyje sujudėjo kažkokia mėnulio spalvos ringė.

— Bonne nuit, fit le petit prince à tout hasard.

— Labas vakaras, — dėl visa ko pasisveikino mažasis princas.

— Bonne nuit, fit le serpent.

— Labas vakaras, — atsakė gyvatė.

— Sur quelle planète suis-je tombé? demanda le petit prince.

— Į kokią planetą aš patekau? — paklausė mažasis princas.

— Sur la Terre, en Afrique, répondit le serpent.

— Į Žemę, — atsakė gyvatė. — Į Afriką.

— Ah!… Il n’y a donc personne sur la Terre?

— O!.. Argi Žemėje nėra žmonių?

— Ici c’est le désert. Il n’y a personne dans les déserts. La Terre est grande, dit le serpent.

— Čia dykuma. Dykumose žmonių nebūna. Žemė didelė, — paaiškino gyvatė.

Le petit prince s’assit sur une pierre et leva les yeux vers le ciel:

Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.

— Je me demande, dit-il, si les étoiles sont éclairées afin que chacun puisse un jour retrouver la sienne. Regarde ma planète. Elle est juste au-dessus de nous… Mais comme elle est loin!

— Įdomu, — tarė jis, — ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją? Pažvelk į mano planetą. Ji tiesiai virš mūsų… Bet taip toli!

— Elle est belle, dit le serpent. Que viens-tu faire ici?

— Ji graži, — pasakė gyvatė. — O ko tu čia atkeliavai?

— J’ai des difficultés avec une fleur, dit le petit prince.

— Turiu keblumų su viena gėle, — prisipažino mažasis princas.

— Ah! fit le serpent.

— O! — nusistebėjo gyvatė.

Et ils se turent.

Ir juodu nutilo.

— Où sont les hommes? reprit enfin le petit prince. On est un peu seul dans le désert…

— Kur žmonės? — galop vėl paklausė mažasis princas. — Dykumoje jautiesi truputį vienišas…

— On est seul aussi chez les hommes, dit le serpent.

— Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, — tarė gyvatė.

Le petit prince le regarda longtemps:

Mažasis princas įdėmiai pažvelgė į ją.

— Tu es une drôle de bête, lui dit-il enfin, mince comme un doigt…

— Keista tu, — pagaliau tarė jis. — Plonučiukė it pirštas…

— Mais je suis plus puissant que le doigt d’un roi, dit le serpent.

— Bet galingesnė už karaliaus pirštą, — atsikirto gyvatė.

Le petit prince eut un sourire:

— Tu n’es pas bien puissant… tu n’as même pas de pattes… tu ne peux même pas voyager…

— Neatrodai labai galinga… net neturi letenų… ir net negali keliauti…

— Je puis t’emporter plus loin qu’un navire, dit le serpent.

— Aš galiu tave nunešti toliau nei laivas, — tarė gyvatė.

Il s’enroula autour de la cheville du petit prince, comme un bracelet d’or:

Ir apsivyniojo apie mažojo princo kulkšnį tarsi auksinė apyrankė.

— Celui que je touche, je le rends à la terre dont il est sorti, dit-il encore. Mais tu es pur et tu viens d’une étoile…

— Ką tik aš paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis radosi. Bet tu tyras ir atkeliavai iš žvaigždės…

Le petit prince ne répondit rien.

Mažasis princas nieko neatsakė.

— Tu me fais pitié, toi si faible, sur cette Terre de granit. Je puis t’aider un jour si tu regrettes trop ta planète. Je puis…

— Man tavęs gaila. Tu toks silpnas šioje granito Žemėje. Galbūt vieną dieną galėsiu tau padėti, jeigu imsi labai ilgėtis savo planetos. Aš galiu…

— Oh! J’ai très bien compris, fit le petit prince, mais pourquoi parles-tu toujours par énigmes?

— O, puikiai supratau, — pasakė mažasis princas. — Bet kodėl tu visą laiką kalbi mįslėmis?

— Je les résous toutes, dit le serpent.

— Aš išsprendžiu visas mįsles, — atsakė gyvatė.

Et ils se turent.

Ir juodu nutilo.

CHAPITRE XVIII

XVIII

Le petit prince traversa le désert et ne rencontra qu’une fleur. Une fleur à trois pétales, une fleur de rien du tout…

Mažasis princas perėjo dykumą ir sutiko tik vieną gėlę. Mažą menkutę gėlytę trimis žiedlapiais.

— Bonjour, dit le petit prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Bonjour, dit la fleur.

— Laba diena, — atsakė gėlė.

— Où sont les hommes? demanda poliment le petit prince.

— Kur žmonės? — mandagiai pasiteiravo mažasis princas.

La fleur, un jour, avait vu passer une caravane:

Vieną dieną gėlė buvo mačiusi pro šalį žengiančią vilkstinę.

— Les hommes? Il en existe, je crois, six ou sept. Je les ai aperçus il y a des années. Mais on ne sait jamais où les trouver. Le vent les promène. Ils manquent de racines, ça les gêne beaucoup.

— Žmonės? Manau, jų tėra šeši ar septyni. Mačiau juos prieš daugelį metų. Tačiau niekas nežino, kur jų ieškoti. Juos blaško vėjas. Jie neturi šaknų, todėl jiems labai nepatogu.

— Adieu, fit le petit prince.

— Sudie, — atsisveikino mažasis princas.

— Adieu, dit la fleur.

— Sudie, — atsakė gėlė.

CHAPITRE XIX

XIX

Le petit prince fit l’ascension d’une haute montagne. Les seules montagnes qu’il eût jamais connues étaient les trois volcans qui lui arrivaient au genou. Et il se servait du volcan éteint comme d’un tabouret. «D’une montagne haute comme celle-ci, se dit-il donc, j’apercevrai d’un coup toute la planète et tous les hommes…» Mais il n’aperçut rien que des aiguilles de roc bien aiguisées.

Mažasis princas užkopė į aukštą kalną. Jis niekad nebuvo matęs kalnų, tik tris ugnikalnius, kurie tesiekė jam kelius. Užgesusiu ugnikalniu jis naudojosi kaip taburete. „Nuo tokio aukšto kalno kaip šitas, — pagalvojo jis, — iškart pamatysiu visą planetą ir visus žmones“. Tačiau pamatė tik smailias it adatos uolų viršūnes.

— Bonjour, dit-il à tout hasard.

— Laba diena, — tarė jis dėl visa ko.

— Bonjour… Bonjour… Bonjour… répondit l’écho.

— Laba diena… diena… diena… — atsiliepė aidas.

— Qui êtes-vous? dit le petit prince.

— Kas jūs? — paklausė mažasis princas.

— Qui êtes-vous… qui êtes-vous… qui êtes-vous… répondit l’écho.

— Kas jūs… kas jūs… kas jūs… — atsišaukė aidas.

— Soyez mes amis, je suis seul, dit-il.

— Būkite mano draugai, aš esu vienas, — tarė jis.

— Je suis seul… je suis seul… je suis seul… répondit l’écho.

— Vienas… vienas… vienas… — atsakė aidas.

«Quelle drôle de planète! pensa-t-il alors. Elle est toute sèche, et toute pointue et toute salée.

„Kokia keista planeta, — pagalvojo mažasis princas. — Visa išdžiūvusi, pilna smailių ir druskėta.

Et les hommes manquent d’imagination. Ils répètent ce qu’on leur dit… Chez moi j’avais une fleur: elle parlait toujours la première…»

O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie tik kartoja, ką jiems pasakai… Savo planetoje aš turėjau gėlę: ji visada prabildavo pirma…“

CHAPITRE XX

XX

Mais il arriva que le petit prince, ayant longtemps marché à travers les sables, les rocs et les neiges, découvrit enfin une route. Et les routes vont toutes chez les hommes.

Bet taip jau atsitiko, kad mažasis princas, ilgai žingsniavęs per smėlynus, uolas ir sniegynus, galop rado kelią. O visi keliai veda pas žmones.

— Bonjour, dit-il.

— Laba diena, — pasisveikino

C’était un jardin fleuri de roses.

priėjęs pilną rožių sodą.

— Bonjour, dirent les roses.

— Laba diena, — atsakė rožės.

Le petit prince les regarda. Elles ressemblaient toutes à sa fleur.

Mažasis princas pažiūrėjo į jas ir pamatė, kad visos jos panašios į jo gėlę.

— Qui êtes-vous? leur demanda-t-il, stupéfait.

— Kas jūs? — suglumęs paklausė.

— Nous sommes des roses, dirent les roses.

— Mes rožės, — atsakė rožės.

— Ah! fit le petit prince…

— O! — nustebo mažasis princas.

Et il se sentit très malheureux. Sa fleur lui avait raconté qu’elle était seule de son espèce dans l’univers. Et voici qu’il en était cinq mille, toutes semblables, dans un seul jardin!

Ir pasijuto labai nelaimingas. Jo gėlė jam sakė, kad ji tokia viena visatoje. Ir štai jam prieš akis penki tūkstančiai tokių gėlių viename sode!

«Elle serait bien vexée, se dit-il, si elle voyait ça… elle tousserait énormément et ferait semblant de mourir pour échapper au ridicule. Et je serais bien obligé de faire semblant de la soigner, car, sinon, pour m’humilier moi aussi, elle se laisserait vraiment mourir…»

„Kaip ji įsižeistų, jeigu jas pamatytų… — pagalvojo mažasis princas. — Imtų baisiausiai kosėti ir apsimestų mirštanti, kad tik nepasirodytų juokinga. O man reikėtų apsimesti, kad rūpinuosi ja kaip ligone, kitaip ji iš tikrųjų numirtų, kad ir mane pažemintų…“

Puis il se dit encore: «Je me croyais riche d’une fleur unique, et je ne possède qu’une rose ordinaire. Ça et mes trois volcans qui m’arrivent au genou, et dont l’un, peut-être, est éteint pour toujours, ça ne fait pas de moi un bien grand prince…»

Paskui dar pagalvojo: „Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę pasaulyje gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs… Tai koks gi iš manęs princas…“

Et, couché dans l’herbe, il pleura.

Ir atsigulęs į žolę pravirko.

CHAPITRE XXI

XXI

C’est alors qu’apparut le renard:

Štai tada ir pasirodė lapė.

— Bonjour, dit le renard.

— Laba diena, — pasisveikino lapė.

— Bonjour, répondit poliment le petit prince, qui se retourna mais ne vit rien.

— Laba diena, — mandagiai atsakė mažasis princas, nors atsigręžęs nieko nepamatė.

— Je suis là, dit la voix, sous le pommier.

— Aš čia, — tarė balsas. — Po obelim…

— Qui es-tu? dit le petit prince. Tu es bien joli…

— Kas tu? — paklausė mažasis princas. — Esi labai graži…

— Je suis un renard, dit le renard.

— Aš esu lapė, — atsakė lapė.

— Viens jouer avec moi, lui proposa le petit prince. Je suis tellement triste…

— Pažaisk su manim, — paprašė mažasis princas. — Man labai liūdna…

— Je ne puis pas jouer avec toi, dit le renard. Je ne suis pas apprivoisé.

— Negaliu žaisti su tavim, — tarė lapė. — Aš neprijaukinta.