Mais, après réflexion, il ajouta:

Bet pagalvojęs paklausė:

— Qu’est-ce que signifie «apprivoiser»?

— Ką reiškia „prijaukinti“?

— Tu n’es pas d’ici, dit le renard, que cherches-tu?

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

— Je cherche les hommes, dit le petit prince. Qu’est-ce que signifie «apprivoiser»?

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

— Les hommes, dit le renard, ils ont des fusils et ils chassent. C’est bien gênant! Ils élèvent aussi des poules. C’est leur seul intérêt. Tu cherches des poules?

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

— Non, dit le petit prince. Je cherche des amis. Qu’est-ce que signifie «apprivoiser»?

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

— C’est une chose trop oubliée, dit le renard. Ça signifie «créer des liens…»

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

— Créer des liens?

— Užmegzti ryšius?

— Bien sûr, dit le renard. Tu n’es encore pour moi qu’un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n’ai pas besoin de toi. Et tu n’as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu’un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m’apprivoises, nous aurons besoin l’un de l’autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde…

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

— Je commence à comprendre, dit le petit prince. Il y a une fleur… je crois qu’elle m’a apprivoisé…

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

— C’est possible, dit le renard. On voit sur la Terre toutes sortes de choses…

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

— Oh! ce n’est pas sur la Terre, dit le petit prince.

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

Le renard parut très intrigué:

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

— Sur une autre planète?

— Kitoje planetoje?

— Oui.

— Taip.

— Il y a des chasseurs, sur cette planète-là?

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

— Non.

— Ne.

— Ça, c’est intéressant! Et des poules?

— Įdomu! O vištų?

— Non.

— Ne.

— Rien n’est parfait, soupira le renard.

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

Mais le renard revint à son idée:

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

— Ma vie est monotone. Je chasse les poules, les hommes me chassent. Toutes les poules se ressemblent, et tous les hommes se ressemblent. Je m’ennuie donc un peu. Mais, si tu m’apprivoises, ma vie sera comme ensoleillée. Je connaîtrai un bruit de pas qui sera différent de tous les autres. Les autres pas me font rentrer sous terre. Le tien m’appellera hors du terrier, comme une musique.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

Et puis regarde! Tu vois, là-bas, les champs de blé? Je ne mange pas de pain. Le blé pour moi est inutile. Les champs de blé ne me rappellent rien. Et ça, c’est triste! Mais tu as des cheveux couleur d’or. Alors ce sera merveilleux quand tu m’auras apprivoisé! Le blé, qui est doré, me fera souvenir de toi. Et j’aimerai le bruit du vent dans le blé…

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

Le renard se tut et regarda longtemps le petit prince:

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

— S’il te plaît… apprivoise-moi! dit-il.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

— Je veux bien, répondit le petit prince, mais je n’ai pas beaucoup de temps. J’ai des amis à découvrir et beaucoup de choses à connaître.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

— On ne connaît que les choses que l’on apprivoise, dit le renard. Les hommes n’ont plus le temps de rien connaître. Ils achètent des choses toutes faites chez les marchands. Mais comme il n’existe point de marchands d’amis, les hommes n’ont plus d’amis. Si tu veux un ami, apprivoise-moi!

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

— Que faut-il faire? dit le petit prince.

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

— Il faut être très patient, répondit le renard. Tu t’assoiras d’abord un peu loin de moi, comme ça, dans l’herbe. Je te regarderai du coin de l’œil et tu ne diras rien. Le langage est source de malentendus. Mais, chaque jour, tu pourras t’asseoir un peu plus près…

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

Le lendemain revint le petit prince.

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

— Il eût mieux valu revenir à la même heure, dit le renard. Si tu viens, par exemple, à quatre heures de l’après-midi, dès trois heures je commencerai d’être heureux. Plus l’heure avancera, plus je me sentirai heureux. À quatre heures, déjà, je m’agiterai et m’inquiéterai; je découvrirai le prix du bonheur! Mais si tu viens n’importe quand, je ne saurai jamais à quelle heure m’habiller le cœur… Il faut des rites.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

— Qu’est-ce qu’un rite? dit le petit prince.

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

— C’est aussi quelque chose de trop oublié, dit le renard. C’est ce qui fait qu’un jour est différent des autres jours, une heure, des autres heures. Il y a un rite, par exemple, chez mes chasseurs. Ils dansent le jeudi avec les filles du village. Alors le jeudi est jour merveilleux! Je vais me promener jusqu’à la vigne. Si les chasseurs dansaient n’importe quand, les jours se ressembleraient tous, et je n’aurais point de vacances.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

Ainsi le petit prince apprivoisa le renard. Et quand l’heure du départ fut proche:

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

— Ah! dit le renard… Je pleurerai.

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

— C’est ta faute, dit le petit prince, je ne te souhaitais point de mal, mais tu as voulu que je t’apprivoise…

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

— Bien sûr, dit le renard.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— Mais tu vas pleurer! dit le petit prince.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

— Bien sûr, dit le renard.

— Žinoma, — atsakė lapė.

— Alors tu n’y gagnes rien!

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

— J’y gagne, dit le renard, à cause de la couleur du blé.

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

Puis il ajouta:

Paskui pridūrė:

— Va revoir les roses. Tu comprendras que la tienne est unique au monde. Tu reviendras me dire adieu, et je te ferai cadeau d’un secret.

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

Le petit prince s’en fut revoir les roses:

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

— Vous n’êtes pas du tout semblables à ma rose, vous n’êtes rien encore, leur dit-il. Personne ne vous a apprivoisées et vous n’avez apprivoisé personne. Vous êtes comme était mon renard. Ce n’était qu’un renard semblable à cent mille autres. Mais j’en ai fait mon ami, et il est maintenant unique au monde.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

Et les roses étaient bien gênées.

Rožės labai suglumo.

— Vous êtes belles, mais vous êtes vides, leur dit-il encore. On ne peut pas mourir pour vous. Bien sûr, ma rose à moi, un passant ordinaire croirait qu’elle vous ressemble. Mais à elle seule elle est plus importante que vous toutes, puisque c’est elle que j’ai arrosée. Puisque c’est elle que j’ai mise sous globe. Puisque c’est elle que j’ai abritée par le paravent. Puisque c’est elle dont j’ai tué les chenilles (sauf les deux ou trois pour les papillons). Puisque c’est elle que j’ai écoutée se plaindre, ou se vanter, ou même quelquefois se taire. Puisque c’est ma rose.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

Et il revint vers le renard:

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

— Adieu, dit-il…

— Sudie, — tarė jis.

— Adieu, dit le renard. Voici mon secret. Il est très simple: on ne voit bien qu’avec le cœur. L’essentiel est invisible pour les yeux.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

— L’essentiel est invisible pour les yeux, répéta le petit prince, afin de se souvenir.

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— C’est le temps que tu as perdu pour ta rose qui fait ta rose si importante.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

— C’est le temps que j’ai perdu pour ma rose… fit le petit prince, afin de se souvenir.

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

— Les hommes ont oublié cette vérité, dit le renard. Mais tu ne dois pas l’oublier. Tu deviens responsable pour toujours de ce que tu as apprivoisé. Tu es responsable de ta rose…

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

— Je suis responsable de ma rose… répéta le petit prince, afin de se souvenir.

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

CHAPITRE XXII

XXII

— Bonjour, dit le petit prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Bonjour, dit l’aiguilleur.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

— Que fais-tu ici? dit le petit prince.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

— Je trie les voyageurs, par paquets de mille, dit l’aiguilleur. J’expédie les trains qui les emportent, tantôt vers la droite, tantôt vers la gauche.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

Et un rapide illuminé, grondant comme le tonnerre, fit trembler la cabine d’aiguillage.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

— Ils sont bien pressés, dit le petit prince. Que cherchent-ils?

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

— L’homme de la locomotive l’ignore lui-même, dit l’aiguilleur.

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

Et gronda, en sens inverse, un second rapide illuminé.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

— Ils reviennent déjà? demanda le petit prince…

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

— Ce ne sont pas les mêmes, dit l’aiguilleur. C’est un échange.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

— Ils n’étaient pas contents, là où ils étaient?

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

— On n’est jamais content là où l’on est, dit l’aiguilleur.

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

Et gronda le tonnerre d’un troisième rapide illuminé.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

— Ils poursuivent les premiers voyageurs? demanda le petit prince.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

— Ils ne poursuivent rien du tout, dit l’aiguilleur. Ils dorment là-dedans, ou bien ils bâillent. Les enfants seuls écrasent leur nez contre les vitres.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

— Les enfants seuls savent ce qu’ils cherchent, fit le petit prince. Ils perdent du temps pour une poupée de chiffons, et elle devient très importante, et si on la leur enlève, ils pleurent…

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

— Ils ont de la chance, dit l’aiguilleur.

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

CHAPITRE XXIII

XXIII

— Bonjour, dit le petit prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

— Bonjour, dit le marchand.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

C’était un marchand de pilules perfectionnées qui apaisent la soif. On en avale une par semaine et l’on n’éprouve plus le besoin de boire.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

— Pourquoi vends-tu ça? dit le petit prince.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

— C’est une grosse économie de temps, dit le marchand. Les experts ont fait des calculs. On épargne cinquante-trois minutes par semaine.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

— Et que fait-on des cinquante-trois minutes?

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

— On en fait ce que l’on veut…

— Ką tik nori.

«Moi, se dit le petit prince, si j’avais cinquante-trois minutes à dépenser, je marcherais tout doucement vers une fontaine…»

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

CHAPITRE XXIV

XXIV

Nous en étions au huitième jour de ma panne dans le désert, et j’avais écouté l’histoire du marchand en buvant la dernière goutte de ma provision d’eau:

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

— Ah! dis-je au petit prince, ils sont bien jolis, tes souvenirs, mais je n’ai pas encore réparé mon avion, je n’ai plus rien à boire, et je serais heureux, moi aussi, si je pouvais marcher tout doucement vers une fontaine!

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

— Mon ami le renard, me dit-il…

— Mano draugė lapė man sakė…

— Mon petit bonhomme, il ne s’agit plus du renard!

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

— Pourquoi?

— Kodėl?

— Parce qu’on va mourir de soif…

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

Il ne comprit pas mon raisonnement, il me répondit:

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

— C’est bien d’avoir eu un ami, même si l’on va mourir. Moi, je suis bien content d’avoir eu un ami renard…

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

Il ne mesure pas le danger, me dis-je. Il n’a jamais ni faim ni soif. Un peu de soleil lui suffit…

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

Mais il me regarda et répondit à ma pensée:

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

— J’ai soif aussi… cherchons un puits…

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

J’eus un geste de lassitude: il est absurde de chercher un puits, au hasard, dans l’immensité du désert. Cependant nous nous mîmes en marche.

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

Quand nous eûmes marché des heures, en silence, la nuit tomba, et les étoiles commencèrent de s’éclairer. Je les apercevais comme en rêve, ayant un peu de fièvre, à cause de ma soif. Les mots du petit prince dansaient dans ma mémoire:

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

— Tu as donc soif, toi aussi? lui demandai-je.

— Vadinasi, ir tu ištroškęs?