あのときの王子くん / Mažasis princas — czytaj online. Strona 5

Japońsko-litewska dwujęzyczna książka

アントワーヌ・ド・サン=テグジュペリ

あのときの王子くん

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

「じゃあ、わたしのものだ。さいしょにおもいついたんだから。」

— Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.

「それでいいの?」

— Ir to užtenka?

「もちろん。たとえば、きみが、だれのものでもないダイヤを見つけたら、それはきみのものになる。だれのものでもない島を見つけたら、それはきみのもの。さいしょになにかをおもいついたら、〈とっきょ〉がとれる。きみのものだ。だから、わたしは星をじぶんのものにする。なぜなら、わたしよりさきに、だれひとりも、そんなことをおもいつかなかったからだ。」

— Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, — jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, — ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.

「うん、なるほど。」と王子くんはいった。「で、それをどうするの?」

— Čia tai jau teisybė, — sutiko mažasis princas. — Ir ką tu su jomis veiki?

「とりあつかう。かぞえて、かぞえなおす。」と、しごとにんげんはいった。「むずかしいぞ。だが、わたしは、ちゃんとしたにんげんなんだ!」

— Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, — paaiškino verslininkas. — Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!

王子くんは、まだなっとくできなかった。

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

「ぼくは、スカーフいちまい、ぼくのものだったら、首のまわりにまきつけて、おでかけする。ぼくは、花が1りん、ぼくのものだったら、花をつんでもっていく。でも、きみ、星はつめないよね!」

— Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!

「そうだ。だが、ぎんこうにあずけられる。」

— Ne, bet galiu jas padėti į banką.

「それってどういうこと?」

— O ką tai reiškia?

「じぶんの星のかずを、ちいさな紙きれにかきとめるってことだ。そうしたら、その紙を、ひきだしにしまって、カギをかける。」

— Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.

「それだけ?」

— Ir viskas?

「それでいいんだ!」

— Bet to užtenka!

王子くんはおもった。『おもしろいし、それなりにかっこいい。でも、ぜんぜんちゃんとしてない!』

„Įdomu, — pagalvojo mažasis princas. — Gana poetiška. Bet nelabai rimta“.

王子くんは、ちゃんとしたことについて、おとなのひとと、ちがったかんがえをもっていたんだ。

Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.

「ぼく。」と、その子はことばをつづける。「花が1りん、ぼくのもので、まいにち水をやります。火山がみっつ、ぼくのもので、まいしゅう、ススはらいをします。それに、火がきえてるのも、ススはらいします。まんがいちがあるから。火山のためにも、花のためにもなってます、ぼくのものにしてるってことが。でも、きみは星のためにはなってません……」

— Aš turiu gėlę, — tarė jis, — ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos…

しごとにんげんは、口もとをひらいたけど、かえすことばが、みつからなかった。王子くんは、そこをあとにした。

Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.

おとなのひとって、やっぱりただのへんてこりんだ、とだけ、その子は心のなかでおもいつつ、たびはつづく。

„Tie suaugusieji tikrai labai savotiški“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.

14

XIV

いつつめの星は、すごくふしぎなところだった。ほかのどれよりも、ちいさかった。ほんのぎりぎり、あかりと、あかりつけの入るばしょがあるだけだった。

Penktoji planeta buvo labai įdomi, nes visų mažiausia. Joje užteko vietos tik žibintui ir žibintininkui.

王子くんは、どうやってもわからなかった。空のこんなばしょで、星に家もないし、人もいないのに、あかりとあかりつけがいて、なんのためになるんだろうか。それでも、その子は、心のなかでこうおもった。

Mažasis princas niekaip neįstengė suprasti, kam reikalingas žibintas ir žibintininkas kažkur danguje, planetoje, kurioje nėra nei namų, nei gyventojų.

『このひとは、ばかばかしいかもしれない。でも、王さま、みえっぱり、しごとにんげんやのんだくれなんかよりは、ばかばかしくない。そうだとしても、このひとのやってることには、いみがある。あかりをつけるってことは、たとえるなら、星とか花とかが、ひとつあたらしくうまれるってこと。だから、あかりをけすのは、星とか花をおやすみさせるってこと。とってもすてきなおつとめ。すてきだから、ほんとうに、だれかのためになる。』

Tačiau jis tyliai pagalvojo: „Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus“.

その子は星にちかづくと、あかりつけにうやうやしくあいさつをした。

Nusileidęs ant šios planetos, jis pagarbiai pasisveikino su žibintininku:

「こんにちは。どうして、いま、あかりをけしたの?」

— Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai savo žibintą?

「しなさいっていわれてるから。」と、あかりつけはこたえた。「こんにちは。」

— Toks nurodymas, — atsakė žibintininkas. — Labas rytas.

「しなさいって、なにを?」

— O kas yra įsakymas?

「このあかりをけせって。こんばんは。」

— Įsakymas gesinti žibintą. Labas vakaras.

と、そのひとは、またつけた。

Ir vėl uždegė žibintą.

「えっ、どうして、いま、またつけたの?」

— Kodėl tu jį vėl uždegei?

「しなさいっていわれてるから。」と、あかりつけはこたえた。

— Toks įsakymas, — atsakė žibintininkas.

「よくわかんない。」と王子くんはいった。

— Nieko nesuprantu, — tarė mažasis princas.

「わかんなくていいよ。」と、あかりつけはいった。「しなさいは、しなさいだ。こんにちは。」

— Nėra čia ko suprasti, — pasakė žibintininkas. — Įsakymas yra įsakymas. Labas rytas.

と、あかりをけした。

Ir vėl užgesino žibintą.

それから、おでこを赤いチェックのハンカチでふいた。

Paskui raudona languota nosine nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

「それこそ、ひどいしごとだよ。むかしは、ものがわかってた。あさけして、夜つける。ひるのあまったじかんをやすんで、夜のあまったじかんは、ねる……」

— Mano darbas siaubingas. Kadaise jis turėjo prasmę. Gesindavau žibintą ryte ir uždegdavau vakare. Dalį dienos ilsėdavausi, o dalį nakties miegodavau…

「じゃあ、そのころとは、べつのことをしなさいって?」

— O paskui nurodymas pasikeitė?

「おなじことをしなさいって。」と、あかりつけはいった。「それがほんっと、ひどい話なんだ! この星は年々、まわるのがどんどん早くなるのに、おなじことをしなさいって!」

— Nurodymas nepasikeitė, — tarė žibintininkas. — Ir tai tragedija! Metai po metų planeta sukasi vis greičiau ir greičiau, o nurodymas nepasikeitė!

「つまり?」

— Na ir kas? — paklausė mažasis princas.

「つまり、いまでは、1ぷんでひとまわりするから、ぼくにはやすむひまが、すこしもありゃしない。1ぷんのあいだに、つけたりけしたり!」

— Ogi tas, kad ji dabar apsisuka per minutę ir aš nebeturiu nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu jį kartą per minutę!

「へんなの! きみんちじゃ、1日が1ぷんだなんて!」

— Kaip juokinga! Tavo planetoje diena trunka tik vieną minutę!

「なにがへんだよ。」と、あかりつけがいった。「もう、ぼくらは1か月もいっしょにしゃべってるんだ。」

— Visai nejuokinga, — pasakė žibintininkas. — Mudu jau kalbamės visą mėnesį.

「1か月?」

— Mėnesį?

「そう。30ぷん、30日! こんばんは。」

— Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

と、またあかりをつけた。

Ir jis vėl uždegė žibintą.

王子くんは、そのひとのことをじっと見た。しなさいっていわれたことを、こんなにもまじめにやる、このあかりつけのことが、すきになった。

Mažasis princas pažvelgė į žibintininką, ir jam patiko tas žmogus, ištikimai vykdantis nurodymą.

その子は、夕ぐれを見たいとき、じぶんからイスをうごかしていたことを、おもいだした。その子は、この友だちをたすけたかった。

Jis prisiminė, kaip kadaise pats perkėlinėjo kėdę iš vienos vietos į kitą, kad tik galėtų pamatyti saulėlydį. Ir jis panoro padėti draugui.

「ねえ……やすみたいときに、やすめるコツ、知ってるよ……」

— Klausyk… aš žinau, kaip galėtum ilsėtis kada tik nori…

「いつだってやすみたいよ。」と、あかりつけはいった。

— Aš visada noriu ilsėtis, — atsakė žibintininkas.

ひとっていうのは、まじめにやってても、なまけたいものなんだ。

Mat žmogus gali būti sykiu ir ištikimas, ir tingus.

王子くんは、ことばをつづけた。
「きみの星、ちいさいから、大またなら3ぽでひとまわりできるよね。ずっと日なたにいられるように、ゆっくりあるくだけでいいんだよ。やすみたくなったら、きみはあるく……すきなぶんだけ、おひるがずっとつづく。」

Mažasis princas kalbėjo toliau:
— Tavo planeta tokia mažuliukė, kad gali ją apeiti trimis žingsniais. Tau tereikia eiti ganėtinai lėtai, kad visąlaik liktum saulėje. Kai užsimanysi pailsėti, eisi, eisi… ir diena truks tiek laiko, kiek panorėsi.

「そんなの、たいしてかわらないよ。」と、あかりつけはいった。「ぼくがずっとねがってるのは、ねむることなんだ。」

— Na, iš to man menka nauda, — tarė žibintininkas. — Gyvenime aš labiausiai mėgstu miegoti.

「こまったね。」と王子くんがいった。

— Tada tavo reikalai nekokie, — tarė mažasis princas.

「こまったね。」と、あかりつけもいった。「こんにちは。」

— Nekokie, — pritarė jam žibintininkas. — Labas rytas.

と、あかりをけした。

Ir užgesino žibintą.

王子くんは、ずっととおくへたびをつづけながら、こんなふうにおもった。『あのひと、ほかのみんなから、ばかにされるだろうな。王さま、みえっぱり、のんだくれ、しごとにんげんから。でも、ぼくからしてみれば、たったひとり、あのひとだけは、へんだとおもわなかった。それっていうのも、もしかすると、あのひとが、じぶんじゃないことのために、あくせくしてたからかも。』

„Šį žmogų, — keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas, — niekintų visi kiti — ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis, ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl, kad jam rūpi ne tik jis pats“.

その子は、ざんねんそうにためいきをついて、さらにかんがえる。

Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:

『たったひとり、あのひとだけ、ぼくは友だちになれるとおもった。でも、あのひとの星は、ほんとにちいさすぎて、ふたりも入らない……』

„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos“.

ただ、王子くんとしては、そうとはおもいたくなかったんだけど、じつは、この星のことも、ざんねんにおもっていたんだ。だって、なんといっても、24じかんに1440回も夕ぐれが見られるっていう、めぐまれた星なんだから!

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, kad jam gaila palikti šią palaimintą planetą dar ir todėl, jog per parą joje gali pamatyti tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių!

15

XV

むっつめの星は、なん10ばいもひろい星だった。ぶあつい本をいくつも書いている、おじいさんのすまいだった。

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno senas ponas, kuris rašė labai storas knygas.

「おや、たんけん家じゃな。」王子くんが見えるなり、そのひとは大ごえをあげた。

— Žiūrėk! Štai ir tyrinėtojas! — sušuko jis, pamatęs mažąjį princą.

王子くんは、つくえの上にこしかけて、ちょっといきをついた。もうそれだけたびをしたんだ!

Mažasis princas atsisėdo ant stalo norėdamas kiek atsipūsti. Juk jis taip ilgai keliavo!

「どこから来たね?」と、おじいさんはいった。

— Iš kur tu? — paklausė jo senasis ponas.

「なあに、そのぶあつい本?」と王子くんはいった。「ここでなにしてるの?」

— Kokia čia stora knyga? — pasidomėjo mažasis princas. — Ką jūs čia veikiate?

「わしは、ちりのはかせじゃ。」と、おじいさんはいった。

— Aš geografas, — atsakė senasis ponas.

「なあに、そのちりのはかせっていうのは?」

— O kas yra geografas?

「ふむ、海、川、町、山、さばくのあるところをよくしっとる、もの知りのことじゃ。」

— Mokslininkas, žinantis, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.

「けっこうおもしろそう。」と王子くんはいった。「やっと、ほんもののしごとにであえた!」

— Labai įdomu, — tarė mažasis princas. — Štai pagaliau tikra profesija!

それからその子は、はかせの星をぐるりと見た。こんなにもでんとした星は、見たことがなかった。

Ir jis greitai žvilgsniu apmetė geografo planetą. Tokios didingos planetos dar niekad nebuvo matęs.

「とってもみごとですね、あなたの星は。大うなばらは、あるの?」

— Jūsų planeta labai graži. Ar joje yra vandenynų?

「まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

「えっ!(王子くんは、がっかりした。)じゃあ、山は?」

— Ak… — Mažasis princas jautėsi nusivylęs. — O kalnų?

「まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

「じゃあ、町とか川とか、さばくとかは?」

— O miestų, upių ir dykumų?

「それも、まったくもってわからん。」と、はかせはいった。

— Šito aš irgi nežinau, — tarė geografas.

「でも、ちりのはかせなんでしょ!」

— Bet juk jūs geografas!

「さよう。」と、はかせはいった。「だが、たんけん家ではない。それに、わしの星にはたんけん家がおらん。ちりのはかせはな、町、川、山、海、大うなばらやさばくをかぞえに行くことはない。

— Teisybė, — patvirtino senasis geografas. — Aš esu geografas, bet ne tyrinėtojas. Savo planetoje aš visiškai neturiu tyrinėtojų. Ne geografo uždavinys skaičiuoti miestus, upes, kalnus, jūras, vandenynus ir dykumas.

はかせというのは、えらいひとだもんで、あるきまわったりはせん。じぶんのつくえを、はなれることはない。そのかわり、たんけん家を、むかえるんじゃ。はかせは、たんけん家にものをたずね、そのみやげ話をききとる。そやつらの話で、そそられるものがあったら、そこではかせは、そのたんけん家が、しょうじきものかどうかをしらべるんじゃ。」

Geografas — pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekad neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę.

「どうして?」

— Kodėl?

「というのもな、たんけん家がウソをつくと、ちりの本はめちゃくちゃになってしまう。のんだくれのたんけん家も、おなじだ。」

— Jeigu tyrinėtojas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų. Jeigu tyrinėtojas per daug išgertų — irgi būtų blogai.

「どうして?」と王子くんはいった。

— Kodėl? — paklausė mažasis princas.

「というのもな、よっぱらいは、ものがだぶって見える。そうすると、はかせは、ひとつしかないのに、ふたつ山があるように、書きとめてしまうからの。」

— Dėl to, kad girtuokliams dvejinasi akyse. Girtas geografas vietoje vieno kalno visur pažymėtų du.

「たんけん家に、ふむきなひと、ぼく知ってるよ。」と王子くんはいった。

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė mažasis princas, — kuris būtų blogas tyrinėtojas.

「いるじゃろな。ところで、そのたんけん家が、しょうじきそうだったら、はかせは、なにが見つかったのか、たしかめることになる。」

— Galimas daiktas. Kai paaiškėja, kad tyrinėtojas — padorus žmogus, tada surenkama informacija apie jo atradimą.

「見に行くの?」

— Kas nors vyksta jo patikrinti?

「いや。それだと、あまりにめんどうじゃ。だから、はかせは、たんけん家に、それをしんじさせるだけのものを出せ、という。たとえば、大きな山を見つけたっていうんであれば、大きな石ころでももってこにゃならん。」

— Ne. Tai pernelyg sudėtinga. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama įrodymų. Jeigu jis, pavyzdžiui, atrado didelį kalną, tegu atneša nuo jo didelių akmenų.

はかせは、ふいにわくわくしだした。

Staiga geografas susijaudino.

「いやはや、きみはとおくから来たんだな! たんけん家だ! さあ、わしに、きみの星のことをしゃべってくれんか。」

— Bet tu irgi atkeliavai iš toli! Tu irgi tyrinėtojas! Papasakok man apie savo planetą!

そうやって、はかせはノートをひらいて、えんぴつをけずった。はかせというものは、たんけん家の話をまず、えんぴつで書きとめる。それから、たんけん家が、しんじられるだけのものを出してきたら、やっとインクで書きとめるんだ。

Geografas atsivertė įrašų žurnalą ir pasismailino pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai pirmiausia užra65 šomi pieštuku. Informacija perrašoma rašalu tik tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

「それで?」と、はかせはたずねた。

— Na? — paklausė geografas.

「えっと、ぼくんち。」と王子くんはいった。「あんまりおもしろくないし、すごくちいさいんだ。みっつ火山があって、ふたつは火がついていて、ひとつはきえてる。でも、まんがいちがあるかもしれない。」

— Na, ten, kur aš gyvenu, — pradėjo mažasis princas, — nelabai įdomu, nes viskas maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ir vieną užgesusį. Bet ką gali žinoti.

「まんがいちがあるかもしれんな。」と、はかせはいった。

— Ką gali žinoti, — pritarė geografas.

「花もあるよ。」

— Ir dar turiu gėlę.

「わしらは、花については書きとめん。」と、はかせはいった。

— Gėlių mes neįrašome, — tarė geografas.

「どうしてなの! いちばんきれいだよ!」

— Kodėl? Juk jos visų gražiausios!

「というのもな、花ははかないんじゃ。」

— Dėl to, kad gėlės efemeriškos.

「なに、その〈はかない〉って?」

— Ką reiškia „efemeriškos“?

「ちりの本はな、」と、はかせはいう。「すべての本のなかで、いちばんちゃんとしておる。ぜったい古くなったりせんからの。山がうごいたりするなんぞ、めったにない。大うなばらがひあがるなんぞ、めったにない。わしらは、かわらないものを書くんじゃ。」

— Geografijos knygos — pačios rimčiausios knygos pasaulyje, — paaiškino geografas. — Jos niekad nepasensta. Kalnas labai retai keičia savo vietą. O vandenynas labai retai išdžiūsta. Mes aprašome amžinus dalykus.

「でも、きえた火山が目をさますかも。」と王子くんはわりこんだ。「なあに、その〈はかない〉って?」

— Bet užgesęs ugnikalnis gali pabusti, — pertraukė jį mažasis princas. — O ką reiškia „efemeriškas“?