— Chlapček môj, chcem ešte počuť, ako sa smeješ…

— Mažyli, aš dar noriu pasiklausyti, kaip tu juokiesi…

Ale on mi povedal:

Bet jis pasakė:

— Túto noc to bude rok. Moja hviezda sa ocitne práve nad miestom, kam som vlani spadol…

— Šiąnakt sukaks metai. Mano žvaigždė patekės tiesiai virš tos vietos, kur aš nukritau praėjusiais metais…

— Chlapček môj, však je tá historka o hadovi, o schôdzke s ním a o hviezde len zlým snom?

— Klausyk, mažyli, juk viskas — ir gyvatė, ir susitikimas, ir žvaigždė — tik blogas sapnas?..

Ale on mi neodpovedal na túto otázku.

Jis neatsakė į mano klausimą.

Povedal:
— To, čo je dôležité, je neviditeľné…

— Svarbiausio mes nematome…

— Pravdaže…

— Taip, žinau…

— Je to ako s tou kvetinou. Ak máš rád jednu kvetinu, ktorá je na nejakej hviezde, je veľmi príjemné hľadieť v noci na nebo. Všetky hviezdy zakvitnú.

— Kaip su gėle. Jeigu tu myli gėlę, kuri auga kurioje nors žvaigždėje, tada gera naktį žiūrėti į dangų. Tada visos žvaigždės lyg pražydusios.

— Pravdaže…

— Taip, žinau…

— Je to ako s tou vodou. Tá, z ktorej si sa mi dal napiť, bola ako hudba, vďaka hriadeľu a povrazu… spomínaš si… bola dobrá.

— Kaip ir su vandeniu. Tas vanduo, kurio davei atsigerti, buvo tarsi muzika — dėl to skridinio ir virvės… prisimeni… jis buvo atgaiva.

— Pravdaže…

— Taip, žinau…

— V noci sa budeš dívať na hviezdy. Tá moja je primalá, aby som ti mohol ukázať, kde je. Je to tak lepšie. Moja hviezda bude pre teba jedna z mnohých hviezd. Budeš sa teda rád dívať na všetky hviezdy… Všetky budú tvojimi priateľkami. A ešte ti dám darček…

— Naktį tu pažvelgsi į žvaigždes. Ten, kur aš gyvenu, visa taip maža, ir aš negaliu tau jos parodyti. Bet tai net geriau. Mano žvaigždė tau bus tik viena iš žvaigždžių. Todėl tau patiks žiūrėti į visas žvaigždes… Visos jos taps tavo draugėmis. Be to, aš turiu tau dovaną…

Opäť sa zasmial.

Jis ir vėl nusijuokė.

— Ach, chlapček, chlapček môj, tak rád počúvam tento smiech!

— Ak, mažyli, mažyli, kaip man patinka, kai tu juokiesi!

— Práve to bude môj darček… bude to ako s tou vodou…

— Tai ir bus mano dovana… tai bus kaip su vandeniu…

— Čo tým chceš povedať?

— Ką tu nori pasakyti?

— Ľudia majú svoje hviezdy, ale ony neznamenajú pre všetkých to isté. Pre jedných, čo cestujú, sú hviezdy sprievodcami. Pre druhých sú iba malými svetielkami. Pre iných, čo sú učencami, znamenajú problémy. Pre môj ho biznismena boli zo zlata. Ale všetky tie hviezdy mlčia. Ty budeš mať také hviezdy, aké nemá nikto…

— Žvaigždės žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieniems — keliautojams — žvaigždės rodo kelią. Kitiems jos tėra mažos švieselės. Dar kitiems — mokslininkams — penas apmąstymams. Mano verslininkui jos buvo auksas. Tačiau šiems žmonėms žvaigždės nebylios. O tavo žvaigždės bus ypatingos…

— Čo tým chceš povedať?

— Ką tu nori pasakyti?

— Keď budeš v noci hľadieť na nebo, bude sa ti zdať, akoby sa všetky hviezdy smiali, pretože ja budem bývať na jednej z nich, pretože ja sa budem na jednej z nich smiať. Ty budeš mať hviezdy, ktoré sa vedia smiať.

— Kai naktį žvelgsi į dangų, vien dėl to, kad aš gyvensiu vienoje iš jų ir juoksiuosi vienoje iš jų, tau atrodys, tarsi juokiasi visos žvaigždės. Tik tu vienas turėsi žvaigždes, kurios moka juoktis!

A znova sa zasmial.

Ir jis dar kartą nusijuokė.

— A keď sa utešíš (človek sa vždy uteší), budeš rád, že si ma poznal. Budeš navždy mojím priateľom. Budeš mať chuť smiať sa spolu so mnou. A zavše otvoríš oblok iba tak pre potešenie…

— Ir kai tu nusiraminsi (juk žmogus galų gale visada nusiramina), džiaugsies, kad kadaise buvai sutikęs mane. Tu visada būsi mano draugas. Ir norėsi juoktis su manimi. Kartais atversi langą — šiaip sau, dėl malonumo…

A tvoji priatelia budú veľmi prekvapení, že ťa vidia, ako sa pri pohľade na nebo smeješ. Vtedy im povieš: „Áno, hviezdy ma vždy rozosmejú.“ A oni si budú myslieť, že si sa zbláznil. Vyvediem ti tak pekný kúsok…

Ir tavo draugai nustebs pamatę, kad tu juokiesi žiūrėdamas į dangų. Tada jiems pasakysi: „Taip, taip, aš visada juokiuosi žiūrėdamas į žvaigždes!“ Ir jie pamanys, kad tu išsikraustei iš proto. Štai kokį bjaurų pokštą būsiu tau iškrėtęs…

A znovu sa zasmial.

Ir jis vėl nusijuokė.

— Bude to, akoby som ti dal namiesto hviezd množstvo malých zvončekov, čo sa vedia smiať…

— Tarsi vietoj žvaigždžių tau būčiau padovanojęs daugybę mažų besijuokiančių skambalėlių…

A opäť sa zasmial. Potom zvážnel.

Ir vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo:

— Vieš… túto noc… nepríď.

— Žinai… šiąnakt… tu neateik.

— Neopustím ťa.

— Aš tavęs nepaliksiu.

— Budem vyzerať, akoby ma niečo bolelo… budem trochu vyzerať, akoby som umieral. Tak to býva. Nepríď sa na to pozerať, nie je to potrebné…

— Tau pasirodys, kad man skauda… gal net atrodys, kad aš mirštu. Taip jau yra. Todėl nereikia į tai žiūrėti. Neverta…

— Neopustím ťa.

— Aš tavęs nepaliksiu.

Ale jemu to robilo starosti.

Bet jis buvo susirūpinęs.

— Vravím ti to… aj pre toho hada. Nesmie ťa uštipnúť… Hady sú zlé. Môžu uštipnúť len pre potešenie…

— Žinai… neateik dar ir dėl gyvatės. Kad tau neįgeltų… Gyvatės piktos. Jos gali įgelti tiesiog dėl malonumo…

— Neopustím ťa.

— Aš tavęs nepaliksiu.

Ale čosi ho upokojilo.

Tačiau viena mintis jį nuramino:

— Je pravda, že na druhé uštipnutie už jed nemajú…

— Tiesa, antram įkandimui jos nebeturi nuodų…

Tú noc som nezbadal, kedy sa vydal na cestu. Tichučko sa vytratil. Keď sa mi ho podarilo dohoniť, odhodlane, rýchlo kráčal dopredu. Povedal mi iba:

Tą naktį nepastebėjau, kada jis leidosi į kelią. Jis paspruko tyliai. Kai man pavyko jį pasivyti, jis žingsniavo ryžtingai, greitu žingsniu.

— Ach! Ty si tu…

— O, čia tu… — ištarė jis ir paėmė man už rankos.

A chytil sa ma za ruku. Ale znova ho to začalo trápiť.

Bet vis dar sielojosi.

— Neurobil si dobre. Spôsobí ti to bolesť. Budem vyzerať ako mŕtvy, a nebude to pravda…

— Be reikalo atėjai. Tau bus skaudu. Atrodys, kad aš miręs, bet tai bus netiesa…

Mlčal som.

Aš tylėjau.

— Pochop, je to veľmi ďaleko. Nemôžem vziať so sebou toto telo. Je veľmi ťažké.

— Supranti… Tai pernelyg toli. Aš negaliu ten nusinešti savo kūno. Jis per sunkus.

Mlčal som.

Aš tylėjau.

— Ale to bude len ako stará opustená škrupina. A staré škrupiny, to nie je nič smutné.

— Tai bus panašu į seną pamirštą žievę. Bet senos žievės neatrodo liūdnai…

Mlčal som.

Aš tylėjau.

Stratil trochu odvahu. Ale pozbieral ešte všetky sily:

Jis truputį nusiminė. Bet sukaupęs paskutines jėgas tarė:

— Vieš, bude to pekné. Aj ja sa budem dívať na hviezdy. Všetky hviezdy budú studne so zhrdzaveným hriadeľom. Všetky hviezdy mi budú nalievať vodu…

— Žinai, bus labai miela. Aš taip pat žiūrėsiu į žvaigždes. Ir visos žvaigždės bus šuliniai surūdijusiais skridiniais. Ir kiekviena žvaigždė man įpils vandens atsigerti…

Mlčal som.

Aš tylėjau.

— Bude to také zábavné! Ty budeš mať päťsto miliónov malých zvončekov, ja budem mať päťsto miliónov studničiek…

— Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų skambalėlių, o aš turėsiu penkis šimtus milijonų šaltinių…

A zmĺkol aj on, pretože plakal…

Ir jis taip pat nutilo. Verkė…

— Tu je to. Nechaj ma urobiť jeden krok samého.

— Štai čia. Leisk man žengti dar vieną žingsnį vienam.

A sadol si, lebo sa bál.

Ir jis atsisėdo, nes bijojo.

Ešte dodal:

Paskui tarė:

— Vieš… moja ruža… som za ňu zodpovedný! Je taká slabá! A taká naivná! Má iba štyri naničsúce tŕne, a tie ju majú chrániť proti svetu…

— Žinai… mano gėlė… Aš esu už ją atsakingas! O ji tokia silpna! Ir tokia naivi! Ir turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio…

Aj ja som si sadol, pretože som už nevládal stáť. Povedal:

Aš taip pat atsisėdau, nes nebeįstengiau stovėti. Jis tarė:

— Tak… To je všetko…

— Na… štai ir viskas…

Ešte trochu váhal, potom vstal. Urobil krok. Ja som sa nemohol ani pohnúť.

Truputėlį padvejojęs atsistojo. Žengė žingsnį. Aš neįstengiau nė krustelėti.

Pri jeho členku sa iba mihol žltý záblesk. Chvíľu nehybne stál. Nevykríkol. Padal pomaly, ako padá strom. Dokonca to na piesku nespôsobilo nijaký hluk.

Prie jo kulkšnies blykstelėjo geltonas žaibas, ir viskas. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Paskui pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis. Nepasigirdo nė garso — jį sugėrė smėlis.

XXVII

XXVII

A odvtedy už veru prešlo šesť rokov… Nikdy som ešte tento príbeh nikomu nerozprával. Keď som sa znova stretol s priateľmi, boli veľmi radi, že ma vidia živého. Bol som smutný, ale vravel som im: „To je z únavy…“

Ir štai jau praėjo šešeri metai… Aš dar niekam nepasakojau šios istorijos. Kai grįžau, draugai, su kuriais susitikau, džiaugėsi vėl matydami mane gyvą. Man buvo liūdna, bet jiems sakiau: „Aš pavargęs…“

Už som sa trošku utešil. To znamená.., nie celkom. Ale dobre viem, že sa vrátil na svoju planétu, pretože na svitaní som jeho telo nenašiel. Nebolo to až také ťažké telo… V noci rád počúvam hviezdy. Je to ako päťsto miliónov zvončekov…

Dabar aš jau kiek apsiraminęs. Nors… nevisiškai ramus. Bet aš žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neradau jo kūno. Šiaip ar taip, jis nebuvo labai sunkus… O naktimis man patinka klausytis Jis pargriuvo — tyliai, kaip griūva medis žvaigždžių. Atrodo, klausaisi penkių šimtų milijonų skambalėlių…

Ale stala sa mimoriadna vec. K náhubku, čo som nakreslil Malému princovi, zabudol som pripojiť kožený remienok! Nikdy ho nemohol ovečke priviazať. A tak sa pýtam: „Čo sa asi stalo na jeho planéte? Je veru možné, že ovečka zožrala ružu…“

Tačiau man neduoda ramybės vienas keistas dalykas. Piešdamas antsnukį mažojo princo avelei pamiršau nupiešti odinį diržiuką! Mažasis princas niekada negalės jo užmauti avelei.

Raz si poviem: „Určite nie! Malý princ ju každú noc zakrýva skleným zvonom a ovečku si dobre stráži…“ Vtedy som šťastný. A všetky hviezdy sa tichučko smejú.

Taigi aš klausiu savęs: „Kas atsitiko jo planetoje? Gal avelė suėdė gėlę?..“ O kartais sakau sau: „Ne, žinoma, ne! Mažasis princas kasnakt pavožia savo gėlę po stikliniu gaubtu ir akylai saugo savo avelę…“ Tada būna laimingas. Ir tyliai juokiasi visos žvaigždės.

Raz si zasa poviem: „Niekedy je človek roztržitý, a to stačí! Jedného večera Malý princ možno zabudol na sklený zvon, alebo sa ovečka v noci ticho vykradla…“ Vtedy sa mi všetky zvončeky menia na slzy…!

Bet paskui pagalvoju: „Kartais būname išsiblaškę, ir tada visko gali atsitikti. O gal vieną vakarą jis užmiršo stiklinį gaubtą arba naktį į lauką išslinko avelė…“ Ir tada visi skambalėliai virsta ašaromis!..

Je to naozaj veľká záhada. Pre vás, čo máte radi Malého princa, práve tak ako pre mňa nebude vesmír rovnaký ako predtým, ak niekde, nevie sa kde, ovečka, ktorú nepoznáme, zožrala, možno áno, možno nie, jednu ružu…

Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip pat mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei jos nesuėdė…

Zahľaďte sa na nebo. Pýtajte sa: zožrala ovečka ružu — áno, alebo nie? A uvidíte, ako sa všetko zmení…

Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: „Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…

A nijaký dospelý nikdy nepochopí, že je to také dôležité!

Bet joks suaugęs žmogus niekada nesupras, kaip tai svarbu!

Toto je pre mňa tá najkrajšia a najsmutnejšia krajina na svete. Je to tá istá krajina ako na predchádzajúcej strane, ale nakreslil som ju ešte raz, aby som vám ju dobre ukázal. Tu sa Malý princ zjavil na Zemi, potom zmizol.

Šis vaizdas man gražiausias ir liūdniausias pasaulyje. Čia ta pati vieta kaip ir ankstesniame puslapyje, bet aš nupiešiau ją dar kartą, kad geriau įsižiūrėtumėte. Kaip tik čia mažasis princas pasirodė Žemėje, paskui dingo.

Zahľaďte sa pozorne na túto krajinu, aby ste si boli istí, že ju spoznáte, keď budete jedného dňa cestovať v Afrike po púšti. A keď tadiaľ náhodou budete prechádzať, naliehavo vás prosím, neponáhľajte sa, čakajte chvíľu tesne pod hviezdou!

Įsižiūrėkit atidžiai į šį vaizdą, kad tikrai jį atpažintumėte, jeigu kada nors į Afriką keliausite dykuma. Ir jeigu jums teks keliauti ta vieta, maldauju: neskubėkit, palūkuriuokit po šia žvaigžde!

Ak potom príde k vám dieťa, ak sa bude smiať, ak bude mať zlaté vlasy, ak nebude odpovedať, keď sa ho budete pýtať, ľahko uhádnete, kto to je. Buďte potom ku mne láskaví! Nenechávajte ma takého zarmúteného: rýchlo mi napíšte, že sa vrátil...

Ir jeigu prie jūsų prieis auksaplaukis vaikiukas, jei jis nusijuoks ir jei nieko neatsakys klausiamas, jūs, žinoma, atspėsite, kas jis. Todėl maloniai prašau: neleiskit man liūdėti ir kuo greičiau parašykit, kad jis grįžo…

1943

1943