Mažasis princas / Malý princ — czytaj online

Litewsko-słowacka dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

Antoine de Saint-Exupéry

Malý princ

Iš anglų kalbos vertė Pranas Bieliauskas.

LEONUI VERTUI

LÉONOVI WERTHOVI

Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus — mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos.

Prosím deti, aby mi prepáčili, že som túto knižku venoval dospelému človeku. Mám veľmi závažný dôvod: ten dospelý je mojím najlepším priateľom na celom svete. Mám aj druhý dôvod: ten dospelý vie všetko pochopiť, dokonca i knižky pre deti. Mám ešte tretí dôvod: ten dospelý býva vo Francúzsku, kde zakúsil dosť hladu i zimy. Veľmi potrebuje, aby ho niečo potešilo.

Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.) Tad taisau paskyrimą:

Ak všetky tieto dôvody nestačia, pristanem na to, že túto knižku venujem dieťaťu, ktorým ten dospelý človek kedysi bol. Všetci dospelí boli najprv deťmi. (Ale máloktorý z nich sa na to pamätá.) Opravujem teda svoje venovanie:

LEONUI VERTUI, KAI JIS BUVO MAŽAS BERNIUKAS

LÉONOVI WERTHOVI, KEĎ BOL MALÝM CHLAPCOM

I

I

Kartą, kai man buvo šešeri, knygoje apie pirmykščią girią, pavadintoje Šiaip pasakojimai, pamačiau nuostabų paveikslėlį. Ten buvo nupieštas smauglys, ryjantis kažkokį žvėrį. Štai to piešinio kopija.

Keď som mal šesť rokov, videl som raz v knižke o pralese, čo sa volala „Pravdivé príbehy“, nádherný obrázok. Bol na ňom veľhad kráľovský, ako prehĺta akéhosi dravca. Tu je kópia tej kresby:

Knygoje buvo parašyta: „Smaugliai praryja visą savo auką nekramtydami, užtat jie negali nė krustelėti ir pusę metų miega ją virškindami“.

V knižke sa vravelo: „Veľhady prehĺtajú svoju korisť celú, nerozhryzú ju. Potom sa nemôžu ani pohnúť a pri jej trávení prespia aj šesť mesiacov.“

Tada daug mąsčiau apie džiunglių nuotykius ir galiausiai spalvotu pieštuku man pavyko nupaišyti savo pirmąjį piešinį. Piešinį numeris 1. Jis atrodė taip:

Veľa som vtedy premýšľal o dobrodružstvách v džungli a potom sa i mne podarilo farebnou ceruzkou načrtnúť prvú kresbu. Moju kresbu číslo jeden. Bola takáto:

Savo šedevrą parodžiau suaugusiems žmonėms ir paklausiau, ar jiems mano piešinys baisus.

Ukázal som svoje majstrovské dielo dospelým a spýtal som sa, či im kresba naháňa strach.

Jie atsakė:
— Kodėl skrybėlė turėtų būti baisi?

Odpovedali mi: „Prečo by mal klobúk naháňať strach?“

Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti. Mano piešinys numeris 2 atrodė taip:

Moja kresba nepredstavovala klobúk. Predstavovala veľhada kráľovského, ako trávi slona. Nakreslil som teda vnútrajšok veľhada, aby to dospelí mohli pochopiť. Vždy potrebujú nejaké vysvetlenia. Moja kresba číslo dva bola takáto:

Suaugusieji man patarė nepiešti smauglių nei iš išorės, nei iš vidaus, o verčiau domėtis geografija, istorija, aritmetika ir gramatika. Todėl būdamas šešerių atsisakiau puikios dailininko karjeros.

Dospelí mi poradili, aby som prestal kresliť otvorené alebo zatvorené veľhady a aby som sa radšej zaujímal o zemepis, dejepis, počty a gramatiku. Tak som sa teda vo veku šiestich rokov vzdal skvelej maliarskej kariéry.

Patyręs nesėkmę su piešiniais numeris 1 ir numeris 2, labai nusiminiau. Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti…

Odradil ma neúspech mojej kresby číslo jeden a mojej kresby číslo dva. Dospelí sami nikdy nič nechápu a deti to unavuje, keď im treba stále a stále čosi vysvetľovať.

Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį. Ir geografija man iš tikrųjų labai pravertė.

Musel som si teda vybrať iné povolanie a naučil som sa pilotovať lietadlo. Lietal som skoro po celom svete. A len čo je pravda, zemepis mi bol veľmi na osoh.

Aš įstengdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai labai naudinga, jei pasiklysti naktį.

Na prvý pohľad som rozoznal Čínu od Arizony. Je to naozaj užitočné, keď človek v noci zablúdi.

Per savo gyvenimą man teko be galo daug bendrauti su begale rimtų žmonių. Aš ilgai gyvenau tarp suaugusiųjų. Prisižiūrėjau į juos iš labai arti, bet mano nuomonė apie juos ne kaži kiek pagerėjo.

Tak som mal v živote veľmi mnoho príležitostí stýkať sa s množstvom vážnych ľudí. Žil som dlho s dospelými. Pozoroval som ich celkom zblízka. Moju mienku to priveľmi nezlepšilo.

Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia.

Keď som medzi nimi stretol niekoho, čo sa mi zdal trochu bystrejší, skúsil som to uňho s kresbou číslo jeden, ktorú som si stále schovával. Chcel som vedieť, či je naozaj chápavý.

Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė“.

Ale zakaždým mi odpovedal: „To je klobúk.“

Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…

A tak som mu nerozprával ani o veľhadoch, ani o pralesoch, ani o hviezdach. Prispôsobil som sa jeho chápavosti. Rozprával som mu o bridži, o golfe, o politike a o kravatách. A dospelý bol veľmi spokojný, že spoznal takého rozumného človeka.

II

II

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo pasišnekėti iš širdies, kol prieš šešerius metus Sacharos dykumoje įvyko avarija.

Tak som žil samotársky a nemal som nikoho, s kým by som si vážne pohovoril, až do tých čias, kým ma pred šiestimi rokmi nepostihla na saharskej púšti porucha motora.

Kažkas sulūžo mano lėktuvo variklyje. Su manimi nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, ir aš nusprendžiau pamėginti jį sutaisyti pats, nors manęs laukė sunkus darbas.

Čosi sa v ňom polámalo. A pretože som nemal so sebou ani mechanika, ani cestujúcich, chystal som sa, že sa tú neľahkú opravu pokúsim urobiť sám.

Man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Geriamojo vandens turėjau vos vienai savaitei.

Bola to pre mňa otázka života alebo smrti. Pitnú vodu som mal sotva na osem dní.

Pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamos vietos. Jaučiausi vienišesnis nei viduryje vandenyno ant plausto plūduriuojantis jūreivis, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo.

Prvý večer som teda zaspal na piesku, tisíc míľ od akéhokoľvek obývaného kraja. Bol som oveľa opustenejší ako stroskotanec na plti uprostred oceána.

Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai auštant mane pažadino keistas plonytis balselis. Jis tarė:

Tak si viete predstaviť, aký som bol prekvapený, keď ma na svitaní zobudil čudný hlások. Povedal:

— Prašau… nupiešk man avelę.

— Prosím… nakresli mi ovečku!

— Ką?

— Čože?

— Nupiešk man avelę…

— Nakresli mi ovečku…

Pašokau, tarsi į mane būtų trenkęs žaibas. Pasitryniau akis. Gerai apsižvalgiau aplink. Ir pamačiau mane rimtai stebintį nepaprastą mažą berniuką.

Vyskočil som na rovné nohy, akoby do mňa udrel blesk. Poriadne som si pretrel oči. Dobre som sa podíval. A zazrel som veľmi zvláštneho chlapčeka, ktorý ma vážne pozoroval.

Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.

Toto je jeho najlepší portrét, aký sa mi neskôr podarilo urobiť.

Mano piešinys, žinoma, žavumu nė kiek neprilygsta modeliui. Tačiau aš nekaltas. Kai buvau šešerių, suaugusieji man atmušė bet kokį norą tapti dailininku, ir aš nieko daugiau neišmokau piešti, tik smauglius iš vidaus ir iš išorės.

Prirodzene, moja kresba nie je ani zďaleka taká očarujúca ako jej model. Ja za to nemôžem. Dospelí mi vzali odvahu stať sa slávnym maliarom, keď som mal šesť rokov, a ja som sa naučil kresliť iba zatvorené a otvorené veľhady.

Tad išpūtęs iš nuostabos akis žiūrėjau į netikėtą vaiduoklį. Nepamirškit, kad buvau atsidūręs už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Tačiau mano mažylis neatrodė nei išklydęs iš kelio, nei mirtinai pavargęs, nei mirštantis iš alkio, troškulio ar baimės.

Začudovane som teda vyvaľoval oči na to zjavenie. Nezabúdajte, že som bol na tisíc míľ ďaleko od akéhokoľvek obývaného kraja. A ten chlapček sa mi nezdal ani zmätený, ani na smrť unavený, ani polomŕtvy od hladu, ani polomŕtvy od smädu, ani na smrť vyľakaný.

Ir nė kiek nebuvo panašus į vaiką, Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti pasiklydusį dykumos viduryje, už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Galop atgavęs žadą paklausiau:

Vôbec nevyzeral ako dieťa, čo sa stratilo uprostred púšte, tisíc míľ od akéhokoľvek obývaného kraja. Keď sa mi napokon podarilo prehovoriť, povedal som mu:

— Bet… ką tu čia veiki?

—Ale… čo tu robíš?

Ir tada jis vėl tyliai, bet labai rimtai pakartojo:

A tu mi celkom tichučko, ako čosi veľmi vážne, zopakoval:

— Prašau… nupiešk man avelę.

— Prosím… nakresli mi ovečku…

Kai viskas taip paslaptinga ir stulbinama, nedrįsti spyriotis. Nors ir kaip man tai atrodė kvaila čia, už tūkstančio mylių nuo gyvenamųjų vietovių ir per plauką nuo mirties, išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį.

Keď na nás tajomstvo silne zapôsobí, neopovážime sa neposlúchnuť. Aj keď sa mi to zdalo na tomto mieste, vzdialenom tisíc míľ od všetkých obývaných miest, a v nebezpečenstve smrti nezmyselné, vytiahol som z vrecka papier a plniace pero.

Bet staiga prisiminęs, kad mokykloje man daugiausia teko mokytis geografijos, istorijos, aritmetikos ir gramatikos, mažyliui atsikirtau (net piktokai), kad nemoku piešti. Jis atsakė:

Ale vtom som si spomenul, že som sa učil najmä zemepis, dejepis, počty a gramatiku, a povedal som chlapčekovi (trochu namrzene), že neviem kresliť. Odpovedal mi:

— Nesvarbu. Nupiešk man avelę.

— To nič. Nakresli mi ovečku.

Kadangi niekad nebuvau piešęs jokios avelės, nupiešiau jam vieną iš dviejų piešinėlių, kurie man išeidavo: smauglį iš išorės. Ir labai nustebau, kai mažylis sušuko:

Pretože som nikdy nekreslil ovečku, načrtol som mu jednu z tých dvoch kresieb, čo som bol schopný urobiť. Toto je jeho najlepší portrét, aký sa mi neskôr podarilo urobiť. Tú so zatvoreným veľhadom. A celý ohromený som počúval, ako mi chlapček vraví:

— Ne! Ne! Nenoriu dramblio smauglyje! Smauglys labai pavojingas, o dramblys labai gremėzdiškas. Ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža. Aš noriu avelės. Nupiešk man avelę.

— Nie! Nie! Ja nechcem slona vo veľhadovi. Veľhad je veľmi nebezpečný a slon zaberie veľa miesta. U mňa je všetko maličké. Potrebujem ovečku. Nakresli mi ovečku.

Ir aš nupiešiau.

Tak som nakreslil.

Mažylis atidžiai pažiūrėjo, paskui tarė:

Pozorne si ju prezrel, potom povedal:

— Ne! Šita jau labai serga. Nupiešk kitą.

— Nie! Táto je už veľmi chorá. Urob mi druhú.

Ir aš nupiešiau.

Nakreslil som.

Mano bičiulis švelniai ir atlaidžiai nusišypsojo.

Môj priateľ sa milo, zhovievavé usmial.

— Argi tu nematai, kad čia ne avelė, o avinas? Ji su ragais.

— Ale veď vidíš… to nie je ovečka, to je baran. Má rohy…

Tad aš dar sykį perpiešiau savo piešinį.

Nuž som kresbu opäť prerábal:

Bet jis atmetė jį kaip ir ankstesnius.

No odmietol ju ako predošlé:

— Šita per sena. Aš noriu tokios avelės, kuri ilgai gyventų.

— Táto je veľmi stará. Chcem takú ovečku, čo bude dlho žiť.

Tada, praradęs kantrybę — mat norėjau kuo greičiau pradėti ardyti variklį, — pakeverzojau štai tokį piešinį.

Už som strácal trpezlivosť, pretože som sa ponáhľal, aby som sa mohol pustiť do odmontovania motora, tak som iba načarbal kresbu:

Ir pareiškiau:

A vyhlásil som:

— Tai dėžė. Avelė, kurios tu nori, viduj.

— To je debnička. Vnútri je ovečka, akú chceš.

Tačiau labai nustebau pamatęs, kad staiga mano jaunojo teisėjo veidas nušvito:

No bol som naozaj prekvapený, keď som videl, ako sa tvár môjho malého kritika rozžiarila:

— Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip manai, ar ši avelė ėda daug žolės?

— Je celkom taká, akú som chcel! Myslíš, že táto ovečka bude potrebovať veľa trávy?

— Kodėl klausi?

— Prečo?

— Nes ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža…

— Pretože u mňa je všetko maličké…

— Žinoma, jai užteks. Aš tau padovanojau labai mažą avelę.

— Určite jej postačí. Dal som ti celkom malú ovečku. Sklonil hlavu nad kresbu:

Jis pasilenkė prie piešinio:
— Ne tokią jau mažą… Žiūrėk! Ji užmigo…

— Nie je až taká maličká… Pozri! Zaspala…

Taip aš susipažinau su mažuoju princu.

Takto som sa zoznámil s Malým princom.

III

III

Labai ilgai nesupratau, iš kur jis atsirado. Mažasis princas mane apibėrė klausimais, bet manųjų, regis, negirdėjo.

Dlho mi trvalo, kým som pochopil, odkiaľ prišiel. Malý princ mi kládol veľa otázok, no zdalo sa mi, akoby tie moje nikdy nepočul.

Viską pamažu sužinojau tik iš netyčia ištartų jo žodžių. Sakykim, pirmą kartą pamatęs mano lėktuvą (lėktuvo aš nepiešiu, man tai būtų pernelyg sunku), jis paklausė:

Všetko mi postupne odhalili slová, čo mu náhodou vykĺzli. Tak napríklad, keď zazrel po prvý raz moje lietadlo (nenakreslím lietadlo, pre mňa je to priveľmi zložitá kresba), spýtal sa ma:

— Koks čia daiktas?

— Čo je to za vec?

— Tai ne daiktas. Jis skrenda. Čia lėktuvas. Mano lėktuvas.

— To nie je vec. To lieta. Je to lietadlo… Moje lietadlo.

Ir išdidžiai jam pareiškiau, kad moku skraidyti. Tada jis sušuko:

A bol som hrdý, že mu môžem oznámiť, že lietam. Vtom vykríkol:

— Kaip? Tu nukritai iš dangaus?

— Čože! Ty si spadol z neba!

— Taip, — kukliai atsakiau.

— Áno, — skromne som odpovedal.

— Ak, kaip keista!..

— Ach? To je smiešne…

Ir mažasis princas taip skambiai nusikvatojo, kad labai susierzinau: aš noriu, jog į mano nelaimes būtų žiūrima rimtai. Paskui jis pridūrė:

A Malý princ vybuchol do veľkého smiechu, čo ma strašne rozhorčilo. Želám si, aby sa moje nehody brali vážne. Potom dodal:

— Vadinasi, tu irgi nusileidai iš dangaus? Iš kokios planetos?

— Tak aj ty prichádzaš z neba! A z ktorej planéty?

Tada man nušvito jo pasirodymo čia paslaptis, ir aš staiga paklausiau:

Hneď som vytušil, že tým vrhá trochu svetla do tajomstva svojej prítomnosti na tomto mieste, a rýchlo som sa spýtal:

— Tai tu čia atkeliavai iš kitos planetos?

— Teda ty prichádzaš z nejakej inej planéty?

Bet jis neatsakė. Tik tyliai linguodamas galvą žiūrėjo į mano lėktuvą:

No neodpovedal mi. Mierne pokrútil hlavou a neprestal hľadieť na moje lietadlo. O chvíľu sa ozval:

— Aišku, tokiu daiktu tu negalėjai atskristi iš labai toli…

— To je pravda, na tomto si nemohol prísť z veľkej diaľky…

Jis ilgai kažką galvojo. Paskui išsiėmė iš kišenės mano avelę ir susimąstęs ėmė apžiūrinėti savo lobį.

A nadlho sa zasníval. Potom si vytiahol z vrecka moju ovečku a zahĺbil sa do obdivovania svojho pokladu.

Galite įsivaizduoti, kokį smalsumą jis man sužadino puse lūpų prasitardamas apie „kitas planetas“. Todėl pamėginau sužinoti daugiau.

Viete si predstaviť, akú zvedavosť mohlo vo mne vzbudiť jeho polopriznanie o „iných planétach“. Pokúsil som sa teda dozvedieť o tom viac:

— Iš kur tu atsiradai, mažyli? Kur tavo namai? Kur tu nori nusinešti mano avelę?

— Odkiaľ prichádzaš, milý chlapček? Kde je to tvoje „u mňa“? Kam chceš odniesť moju ovečku?

Ilgokai galvojęs, jis atsakė:

Odpovedal mi po chvíli tichého zamyslenia:

— Labai gerai, kad davei man dėžę: naktimis tai bus jos namelis.

— Debnička, čo si mi dal, je naozaj dobrá, v noci ju môže používať ako domček.

— Žinoma. Ir jei būsi geras, duosiu tau ir virvutę, kad dieną galėtum ją pririšti. Ir kuoliuką.

— Pravdaže. A keď budeš dobrý, dám ti aj povrázok, aby si ju cez deň mohol priviazať. A kolík.

Bet mano pasiūlymas mažąjį princą, regis, pribloškė.

Tento návrh akoby Malého princa pohoršil.

— Pririšti? Kokia keista mintis!

— Priviazať? To je čudný nápad!

— Bet jeigu jos nepririši, ji nueis nežinia kur ir pasiklys.

— No ak ju nepriviažeš, hocikam zájde a stratí sa.

Mano bičiulis vėl nusikvatojo:

A môj priateľ zase vybuchol do smiechu:

— Kurgi ji, tavo manymu, gali eiti?

— Ale kam by mala ísť!

— Bet kur. Tiesiai, kur veda akys…

— Hocikam. Rovno dopredu…

Tada mažasis princas rimtai pareiškė:

Tu Malý princ vážne poznamenal:

— Tai nieko, ten, kur aš gyvenu, labai maža vietos.

— Nič sa nestane, u mňa je to také malé!

Ir, regis, truputį nuliūdęs pridūrė:

A možno trochu skľúčene dodal:

— Eidamas tiesiai, labai toli nenueisi…

— Ak ide človek rovno dopredu, ďaleko nezájde…