Mažasis princas / Le Petit Prince — czytaj online. Strona 4

Litewsko-francuska dwujęzyczna książka

Antoine de Saint-Exupéry

Mažasis princas

Antoine de Saint-Exupéry

Le Petit Prince

— Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas — jis ar aš?

– Si j’ordonnais à un général de voler d’une fleur à l’autre à la façon d’un papillon, ou d’écrire une tragédie, ou de se changer en oiseau de mer, et si le général n’exécutait pas l’ordre reçu, qui, de lui ou de moi, serait dans son tort?

— Jūs, — tvirtai atsakė princas.

– Ce serait vous, dit fermement le petit prince.

— Teisybė, — pritarė jam karalius. — Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. Jei įsakysi savo liaudžiai pulti į jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti klusnumo, nes mano įsakymai protingi.

– Exact. Il faut exiger de chacun ce que chacun peut donner, reprit le roi. L’autorité repose d’abord sur la raison. Si tu ordonnes à ton peuple d’aller se jeter à la mer, il fera la révolution. J’ai le droit d’exiger l’obéissance parce que mes ordres sont raisonnables.

— O kaip mano saulėlydis? — priminė mažasis princas, kuris niekad nepamiršdavo ko klausęs.

– Alors mon coucher de soleil? rappela le petit prince qui jamais n’oubliait une question une fois qu’il l’avait posée.

— Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankių sąlygų.

– Ton coucher de soleil, tu l’auras. Je l’exigerai. Mais j’attendrai, dans ma science du gouvernement, que les conditions soient favorables.

— O kada tai bus? — pasiteiravo mažasis princas.

– Quand ça sera-t-il? s’informa le petit prince.

— Hm, hm, — numykė karalius, žiūrėdamas į didžiulį kalendorių. — Hm, hm… Tai bus apie… apie… šį vakarą saulė leisis be dvidešimt minučių aštuntą. Ir tu įsitikinsi, kaip tiksliai vykdomi mano įsakymai.

– Hem! Hem! lui répondit le roi, qui consulta d’abord un gros calendrier, hem! hem! ce sera, vers… vers… ce sera ce soir vers sept heures quarante! Et tu verras comme je suis bien obéi.

Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila praleisto saulėlydžio. Be to, ėmė darytis truputį nuobodu.

Le petit prince bâilla. Il regrettait son coucher de soleil manqué. Et puis il s’ennuyait déjà un peu:

— Aš čia daugiau neturiu ką veikti, — tarė jis karaliui. — Keliausiu toliau!

– Je n’ai plus rien à faire ici, dit-il au roi. Je vais repartir!

— Pasilik! — paprašė karalius, kuris labai didžiavosi turėdamas valdinį. — Pasilik, aš paskirsiu tave ministru!

– Ne pars pas, répondit le roi qui était si fier d’avoir un sujet. Ne pars pas, je te fais ministre!

— Kieno ministru?

– Ministre de quoi?

— Na… teisingumo!

– De… de la justice!

— Bet čia nėra ko teisti!

– Mais il n’y a personne à juger!

— To mes nežinome, — atsakė karalius. — Aš dar neapėjau visos savo karalystės. Esu labai senas, vaikščiodamas nuvargstu, o karietai čia nėra vietos.

– On ne sait pas, lui dit le roi. Je n’ai pas fait encore le tour de mon royaume. Je suis très vieux, je n’ai pas de place pour un carrosse, et ça me fatigue de marcher.

— Užtat aš jau ją apžiūrėjau, — tarė mažasis princas, pasilenkęs ir pažvelgęs dar į kitą planetos pusę. — Ten irgi nieko nėra…

– Oh! Mais j’ai déjà vu, dit le petit prince qui se pencha pour jeter encore un coup d’œil sur l’autre côté de la planète. Il n’y a personne là-bas non plus…

— Tada tu teisi pats save, — pasakė karalius. — Tai kur kas sunkiau. Daug sunkiau teisti save nei teisti kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.

– Tu te jugeras donc toi-même, lui répondit le roi. C’est le plus difficile. Il est bien plus difficile de se juger soi-même que de juger autrui. Si tu réussis à bien te juger, c’est que tu es un véritable sage.

— Aš, — tarė mažasis princas, — galiu teisti save bet kur. Man nebūtina čia gyventi.

– Moi, dit le petit prince, je puis me juger moi-même n’importe où. Je n’ai pas besoin d’habiter ici.

— Hm, hm… — numykė karalius. — Man regis, kažkur mano planetoje gyvena sena žiurkė. Girdžiu, kaip ji nakčia skrebena. Galėsi nuteisti tą seną žiurkę. Kartais nuteisi ją myriop. Tada jos gyvenimas priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kaskart tu jai suteiksi malonę. Reikia saugoti žiurkę, juk turime tik ją vieną.

– Hem! Hem! dit le roi, je crois bien que sur ma planète il y a quelque part un vieux rat. Je l’entends la nuit. Tu pourras juger ce vieux rat. Tu le condamneras à mort de temps en temps. Ainsi sa vie dépendra de ta justice. Mais tu le gracieras chaque fois pour l’économiser. Il n’y en a qu’un.

— Aš, — atsakė mažasis princas, — nemėgstu teisti myriop, be to, atrodo, man metas eiti.

– Moi, répondit le petit prince, je n’aime pas condamner à mort, et je crois bien que je m’en vais.

— Ne, — tarė karalius.

– Non, dit le roi.

Tačiau, jau susirengęs į kelionę, mažasis princas nenorėjo skaudinti senojo monarcho.

Mais le petit prince, ayant achevé ses préparatifs, ne voulut point peiner le vieux monarque:

— Jeigu Jūsų Didenybė pageidauja, kad aš iškart paklusčiau, Ji turėtų duoti man protingą įsakymą. Pavyzdžiui, Ji galėtų man įsakyti išvykti greičiau nei per minutę. Man regis, sąlygos visai palankios…

– Si Votre Majesté désirait être obéie ponctuellement, elle pourrait me donner un ordre raisonnable. Elle pourrait m’ordonner, par exemple, de partir avant une minute. Il me semble que les conditions sont favorables…

Karalius nieko neatsakė, ir mažasis princas, valandėlę dvejojęs, atsiduso ir leidosi į kelią…

Le roi n’ayant rien répondu, le petit prince hésita d’abord, puis, avec un soupir, prit le départ.

— Skiriu tave ambasadoriumi, — paskubom šūktelėjo karalius.

– Je te fais mon ambassadeur, se hâta alors de crier le roi.

Ir atrodė be galo valdingas.

Il avait un grand air d’autorité.

„Suaugusieji labai keisti“, — keliaudamas toliau, tyliai mąstė mažasis princas.

Les grandes personnes sont bien étranges, se dit le petit prince, en lui-même, durant son voyage.

XI

CHAPITRE XI

Antrojoje planetoje gyveno garbėtroška.

La seconde planète était habitée par un vaniteux:

— Aha, štai ateina mano gerbėjas! — sušuko garbėtroška jau iš tolo, vos tik pamatęs mažąjį princą.

– Ah! Ah! Voilà la visite d’un admirateur! s’écria de loin le vaniteux dès qu’il aperçut le petit prince.

Juk garbėtroškos mano, kad visi kiti žmonės jais tiesiog žavisi.

Car, pour les vaniteux, les autres hommes sont des admirateurs.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Kokia juokinga jūsų skrybėlė!

– Bonjour, dit le petit prince. Vous avez un drôle de chapeau.

— Ji skirta sveikintis, — atsakė garbėtroška. — Aš pakeliu ją, kai žmonės mane sveikina. Deja, čia niekas niekad neužsuka.

– C’est pour saluer, lui répondit le vaniteux. C’est pour saluer quand on m’acclame. Malheureusement il ne passe jamais personne par ici.

— Tikrai? — nusistebėjo mažasis princas nieko nesupratęs.

– Ah oui? dit le petit prince qui ne comprit pas.

— Paplok delnais, — paprašė garbėtroška.

– Frappe tes mains l’une contre l’autre, conseilla donc le vaniteux.

Mažasis princas paplojo delnais. Garbėtroška santūriai pasveikino jį kilstelėdamas skrybėlę.

Le petit prince frappa ses mains l’une contre l’autre. Le vaniteux salua modestement en soulevant son chapeau.

„Čia linksmiau nei karaliaus planetoje“, — pamanė mažasis princas. Ir vėl ėmė pliaukšėti delnais, o garbėtroška — sveikintis kilnodamas skrybėlę.

«Ça c’est plus amusant que la visite au roi», se dit en lui-même le petit prince. Et il recommença de frapper ses mains l’une contre l’autre. Le vaniteux recommença de saluer en soulevant son chapeau.

Penkias minutes papliaukšėjus delnais, mažajam princui nusibodo šis žaidimas.

Après cinq minutes d’exercice le petit prince se fatigua de la monotonie du jeu:

— O ką reikia daryti, kad skrybėlė nukristų? — paklausė jis.

– Et, pour que le chapeau tombe, demanda-t-il, que faut-il faire?

Tačiau garbėtroška jo neišgirdo. Garbėtroškos girdi tik liaupses.

Mais le vaniteux ne l’entendit pas. Les vaniteux n’entendent jamais que les louanges.

— Ar tu iš tikrųjų manimi žaviesi? — paklausė jis mažojo princo.

– Est-ce que tu m’admires vraiment beaucoup? demanda-t-il au petit prince.

— Ką reiškia „žavėtis“?

– Qu’est-ce que signifie admirer?

— „Žavėtis“ reiškia, kad tu laikai mane gražiausiu, geriausiai apsirengusiu, turtingiausiu ir protingiausiu žmogumi planetoje.

– Admirer signifie reconnaître que je suis l’homme le plus beau, le mieux habillé, le plus riche et le plus intelligent de la planète.

— Bet tavo planetoje daugiau nieko nėra!

– Mais tu es seul sur ta planète!

— Suteik man malonumą. Vis tiek žavėkis manimi!

– Fais-moi ce plaisir. Admire-moi quand même!

— Aš žaviuosi tavimi, — tarė mažasis princas, vos vos gūžtelėdamas pečiais, — bet kas tau iš to?

– Je t’admire, dit le petit prince, en haussant un peu les épaules, mais en quoi cela peut-il bien t’intéresser?

Ir mažasis princas jį paliko.

Et le petit prince s’en fut.

„Tie suaugusieji iš tikrųjų labai keisti“, — naiviai pagalvojo jis, vėl leisdamasis į kelią.

Les grandes personnes sont décidément bien bizarres, se dit-il simplement en lui-même durant son voyage.

XII

CHAPITRE XII

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

La planète suivante était habitée par un buveur. Cette visite fut très courte, mais elle plongea le petit prince dans une grande mélancolie:

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių — tuščių ir pilnų.

– Que fais-tu là? dit-il au buveur, qu’il trouva installé en silence devant une collection de bouteilles vides et une collection de bouteilles pleines.

— Geriu, — niūriai atsakė girtuoklis.

– Je bois, répondit le buveur, d’un air lugubre.

— Kodėl tu geri? — paklausė mažasis princas.

– Pourquoi bois-tu? lui demanda le petit prince.

— Kad užmirščiau, — atsakė girtuoklis.

– Pour oublier, répondit le buveur.

— Ką užmirštum? — paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.

– Pour oublier quoi? s’enquit le petit prince qui déjà le plaignait.

— Kad užmirščiau, jog man gėda, — prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

– Pour oublier que j’ai honte, avoua le buveur en baissant la tête.

— Ko gėda? — pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

– Honte de quoi? s’informa le petit prince qui désirait le secourir.

— Gėda gerti! — nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

– Honte de boire! acheva le buveur qui s’enferma définitivement dans le silence.

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

Et le petit prince s’en fut, perplexe.

„Suaugusieji iš tikrųjų labai labai keisti“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas toliau.

Les grandes personnes sont décidément très très bizarres, se disait-il en lui-même durant le voyage.

XIII

CHAPITRE XIII

Ketvirtoji planeta priklausė verslininkui. Jis buvo taip užsiėmęs, kad priėjus mažajam princui net nepakėlė galvos.

La quatrième planète était celle du businessman. Cet homme était si occupé qu’il ne leva même pas la tête à l’arrivée du petit prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Jūsų cigaretė užgesusi.

– Bonjour, lui dit celui-ci. Votre cigarette est éteinte.

— Trys ir du — penki. Penki ir septyni — dvylika. Dvylika ir trys — penkiolika. Penkiolika ir septyni — dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši — dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos užsidegti. Dvidešimt šeši ir penki — trisdešimt vienas. Ok! Taigi iš viso — penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.

– Trois et deux font cinq. Cinq et sept douze. Douze et trois quinze. Bonjour. Quinze et sept vingt-deux. Vingt-deux et six vingt-huit. Pas le temps de la rallumer. Vingt-six et cinq trente et un. Ouf! Ça fait donc cinq cent un millions six cent vingt-deux mille sept cent trente et un.

— Penki šimtai milijonų ko?

– Cinq cents millions de quoi?

— Kaip? Tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… Nebeprisimenu… Turiu tiek darbo! Aš rimtas žmogus, neleidžiu laiko plepalams! Du ir penki — septyni…

– Hein? Tu es toujours là? Cinq cent un millions de… je ne sais plus… J’ai tellement de travail! Je suis sérieux, moi, je ne m’amuse pas à des balivernes! Deux et cinq sept…

— Penki šimtai vienas milijonas ko? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada gyvenime nepamiršdavo ko klausęs.

– Cinq cent un millions de quoi, répéta le petit prince qui jamais de sa vie, n’avait renoncé à une question, une fois qu’il l’avait posée.

Verslininkas pakėlė galvą:

Le businessman leva la tête:

— Jau penkiasdešimt ketverius metus gyvenu šioje planetoje ir buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt dvejus metus, pas mane dievaižin iš kur atskrido karkvabalis. Jis kėlė siaubingą triukšmą, ir tada aš padariau keturias sudėties klaidas.

– Depuis cinquante-quatre ans que j’habite cette planète-ci, je n’ai été dérangé que trois fois. La première fois ç’a été, il y a vingt-deux ans, par un hanneton qui était tombé Dieu sait d’où. Il répandait un bruit épouvantable, et j’ai fait quatre erreurs dans une addition.

Antrąkart, prieš vienuolika metų, mane buvo ištikęs reumato priepuolis. Aš mažai mankštinuosi. Neturiu kada tinginiauti. Aš rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar! Regis, sakiau penki šimtai vienas milijonas…

La seconde fois ç’a été, il y a onze ans, par une crise de rhumatisme. Je manque d’exercice. Je n’ai pas le temps de flâner. Je suis sérieux, moi. La troisième fois… la voici! Je disais donc cinq cent un millions…

— Milijonas ko?

– Millions de quoi?

Pagaliau supratęs, kad mažylis neatstos nuo jo, verslininkas atsakė:

Le businessman comprit qu’il n’était point d’espoir de paix:

— Milijonas tų daikčiukų, kuriuos mes kartais matome danguje.

– Millions de ces petites choses que l’on voit quelquefois dans le ciel.

— Musių?

– Des mouches?

— Ne musių. Mažų spindinčių daikčiukų.

– Mais non, des petites choses qui brillent.

— Bičių?

– Des abeilles?

— Ne bičių. Mažų sidabrinių daikčiukų, žadinančių dykaduoniams svajones. Bet aš rimtas žmogus! Aš neturiu kada tuščiai svajoti.

– Mais non. Des petites choses dorées qui font rêvasser les fainéants. Mais je suis sérieux, moi! Je n’ai pas le temps de rêvasser.

— A, žvaigždžių?

– Ah! des étoiles?

— Na, taip. Žvaigždžių.

– C’est bien ça. Des étoiles.

— O ką tu veiki su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?

– Et que fais-tu de cinq cents millions d’étoiles?

— Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai trisdešimt viena. Aš rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.

– Cinq cent un millions six cent vingt-deux mille sept cent trente et un. Je suis sérieux, moi, je suis précis.

— Ir ką tu veiki su tomis žvaigždėmis?

– Et que fais-tu de ces étoiles?

— Ką aš veikiu su jomis?

– Ce que j’en fais?

— Taip.

– Oui.

— Nieko. Aš jas turiu.

– Rien. Je les possède.

— Tu turi žvaigždes?

– Tu possèdes les étoiles?

— Taip.

– Oui.

— Bet aš jau mačiau karalių, kuris…

– Mais j’ai déjà vu un roi qui…

— Karaliai nieko neturi. Jie tik kam nors „viešpatauja“. Tai visai kas kita.

– Les rois ne possèdent pas. Ils «règnent» sur. C’est très différent.

— O kas tau iš to, kad turi žvaigždes?

– Et à quoi cela te sert-il de posséder les étoiles?

— Esu turtingas.

– Ça me sert à être riche.

— O kas tau iš to, kad esi turtingas?

– Et à quoi cela te sert-il d’être riche?

— Galiu nusipirkti kitų žvaigždžių, jeigu kas nors jų atranda.

– À acheter d’autres étoiles, si quelqu’un en trouve.

„Šitas vyras, — tyliai pagalvojo mažasis princas, — samprotauja beveik kaip mano girtuoklis“.

Celui-là, se dit en lui-même le petit prince, il raisonne un peu comme mon ivrogne.

Tačiau klausinėjo toliau:

Cependant il posa encore des questions:

— Kaip galima turėti žvaigždes?

– Comment peut-on posséder les étoiles?

— O jos kieno? — suirzęs atsikirto verslininkas.

– À qui sont-elles? riposta, grincheux, le businessman.

— Nežinau. Niekieno.

– Je ne sais pas. À personne.