— Ar ugnikalnis užgesęs, ar neužgesęs, mums, geografams, neturi reikšmės, — paaiškino geografas. — Mums svarbu kalnas. Jis nesikeičia.

“Whether volcanoes are extinct or alive, it comes to the same thing for us,” said the geographer. “The thing that matters to us is the mountain. It does not change.”

— Bet ką reiškia „efemeriškas“? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

“But what does that mean — ‘ephemeral’?” repeated the little prince, who never in his life had let go of a question, once he had asked it.

— Tai reiškia „tas, kuriam skirta greitai išnykti“.

“It means, ‘which is in danger of speedy disappearance.’”

— Vadinasi, mano gėlei skirta greitai išnykti?

“Is my flower in danger of speedy disappearance?”

— Žinoma.

“Certainly it is.”

„Mano gėlė efemeriška, — pagalvojo mažasis princas, — ji turi vos keturis dyglius atsiginti nuo pasaulio! O aš palikau ją vienut vieną savo planetoje!“

“My flower is ephemeral,” the little prince said to himself, “and she has only four thorns to defend herself against the world. And I have left her on my planet, all alone!”

Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasigailėjo iškeliavęs. Bet vėl atgavo drąsą

That was his first moment of regret. But he took courage once more.

ir paklausė:
— Ką jūs patartumėte man aplankyti?

“What place would you advise me to visit now?” he asked.

— Planetą Žemę, — atsakė geografas. — Ji turi gerą reputaciją…

“The planet Earth,” replied the geographer. “It has a good reputation.”

Ir mažasis princas leidosi į kelią galvodamas apie savo gėlę.

And the little prince went away, thinking of his flower.

XVI

XVI

Tad septintoji planeta buvo Žemė.

So then the seventh planet was the Earth.

Žemė — ne paprasta planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (žinoma, kartu su karaliais negrais), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių verslininkų, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų garbėtroškų, — iš viso apie du milijardai suaugusiųjų.

The Earth is not just an ordinary planet! One can count, there, 111 kings (not forgetting, to be sure, the Negro kings among them), 7000 geographers, 900,000 businessmen, 7,500,000 tipplers, 311,000,000 conceited men — that is to say, about 2,000,000,000 grown-ups.

Kad įsivaizduotumėte, kokia Žemė didelė, pasakysiu tik tiek, kad prieš išrandant elektrą visuose šešiuose žemynuose reikėjo išlaikyti visą armiją žibintininkų — keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika žmonių.

To give you an idea of the size of the Earth, I will tell you that before the invention of electricity it was necessary to maintain, over the whole of the six continents, a veritable army of 462,511 lamplighters for the street lamps.

Pažvelgus truputį iš toliau, įspūdis buvo nuostabus. Šios armijos judėjimas buvo tvarkomas kaip baleto šokėjų.

Seen from a slight distance, that would make a splendid spectacle. The movements of this army would be regulated like those of the ballet in the opera.

Pirmiausia ateidavo Naujosios Zelandijos ir Australijos žibintininkų eilė. Uždegę savo žibintus, jie eidavo miegoti. Po jų į šokį įsitraukdavo Kinijos ir Sibiro žibintininkai. Paskui ir jie dingdavo už kulisų.

First would come the turn of the lamplighters of New Zealand and Australia. Having set their lamps alight, these would go off to sleep. Next, the lamplighters of China and Siberia would enter for their steps in the dance, and then they too would be waved back into the wings.

Tada savo žibintus uždegdavo Rusijos ir Indijos žibintininkai. Paskui Afrikos ir Europos. Tada Pietų Amerikos. Po jų Šiaurės Amerikos.

After that would come the turn of the lamplighters of Russia and the Indies; then those of Africa and Europe; then those of South America; then those of South America; then those of North America.

Ir jie niekada nesumaišydavo savo eilės, visada išeidavo į sceną laiku. Tai buvo nuostabu.

And never would they make a mistake in the order of their entry upon the stage. It would be magnificent.

Tik žibintininkas, turintis uždegti vienintelį žibintą Šiaurės ašigalyje, ir jo draugas, atsakingas už vienintelį žibintą Pietų ašigalyje, gyveno lengvai ir nerūpestingai: jie dirbdavo tik du kartus per metus.

Only the man who was in charge of the single lamp at the North Pole, and his colleague who was responsible for the single lamp at the South Pole — only these two would live free from toil and care: they would be busy twice a year.

XVII

ХVII

Kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. Pasakodamas jums apie žibintininkus, buvau nelabai sąžiningas. Bijau, kad tie, kurie nepažįsta mūsų planetos, nesusidarytų apie ją neteisingos nuomonės. Žemėje žmonės užima labai mažai vietos.

When one wishes to play the wit, he sometimes wanders a little from the truth. I have not been altogether honest in what I have told you about the lamplighters. And I realize that I run the risk of giving a false idea of our planet to those who do not know it. Men occupy a very small place upon the Earth.

Jeigu du milijardai žmonių, gyvenančių Žemėje, glaudžiai sustotų vienoje vietoje tarsi mitinge, jie lengvai tilptų dvidešimt mylių ilgio ir dvidešimt mylių pločio aikštėje. Visą žmoniją būtų galima sutalpinti mažiausioje Ramiojo vandenyno salelėje.

If the two billion inhabitants who people its surface were all to stand upright and somewhat crowded together, as they do for some big public assembly, they could easily be put into one public square twenty miles long and twenty miles wide. All humanity could be piled up on a small Pacific islet.

Suaugusieji, žinoma, niekad jumis nepatikės. Jie įsivaizduoja, kad užima labai daug vietos. Mano esą tokie pat dideli kaip baobabai. Patarkit paskaičiuoti. Jiems patiks, nes jie dievina skaičius. Tačiau jūs tokiam nykiam darbui negaiškite laiko. Beprasmiška. Žinau, kad pasitikite manimi.

The grown-ups, to be sure, will not believe you when you tell them that. They imagine that they fill a great deal of space. They fancy themselves as important as the baobabs. You should advise them, then, to make their own calculations. They adore figures, and that will please them. But do not waste your time on this extra task. It is unnecessary. You have, I know, confidence in me.

Tad atvykęs į Žemę mažasis princas labai nustebo neišvydęs nė vieno žmogaus. Net buvo pradėjęs baimintis patekęs ne į tą planetą, tačiau staiga smėlyje sujudėjo kažkokia mėnulio spalvos ringė.

When the little prince arrived on the Earth, he was very much surprised not to see any people. He was beginning to be afraid he had come to the wrong planet, when a coil of gold, the color of the moonlight, flashed across the sand.

— Labas vakaras, — dėl visa ko pasisveikino mažasis princas.

“Good evening,” said the little prince courteously.

— Labas vakaras, — atsakė gyvatė.

“Good evening,” said the snake.

— Į kokią planetą aš patekau? — paklausė mažasis princas.

“What planet is this on which I have come down?” asked the little prince.

— Į Žemę, — atsakė gyvatė. — Į Afriką.

“This is the Earth; this is Africa,” the snake answered.

— O!.. Argi Žemėje nėra žmonių?

“Ah! Then there are no people on the Earth?”

— Čia dykuma. Dykumose žmonių nebūna. Žemė didelė, — paaiškino gyvatė.

“This is the desert. There are no people in the desert. The Earth is large,” said the snake.

Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.

The little prince sat down on a stone, and raised his eyes toward the sky.

— Įdomu, — tarė jis, — ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją? Pažvelk į mano planetą. Ji tiesiai virš mūsų… Bet taip toli!

“I wonder,” he said, “whether the stars are set alight in heaven so that one day each one of us may find his own again… Look at my planet. It is right there above us. But how far away it is!”

— Ji graži, — pasakė gyvatė. — O ko tu čia atkeliavai?

“It is beautiful,” the snake said. “What has brought you here?”

— Turiu keblumų su viena gėle, — prisipažino mažasis princas.

“I have been having some trouble with a flower,” said the little prince.

— O! — nusistebėjo gyvatė.

“Ah!” said the snake.

Ir juodu nutilo.

And they were both silent.

— Kur žmonės? — galop vėl paklausė mažasis princas. — Dykumoje jautiesi truputį vienišas…

“Where are the men?” the little prince at last took up the conversation again. “It is a little lonely in the desert…”

— Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, — tarė gyvatė.

“It is also lonely among men,” the snake said.

Mažasis princas įdėmiai pažvelgė į ją.

The little prince gazed at him for a long time.

— Keista tu, — pagaliau tarė jis. — Plonučiukė it pirštas…

“You are a funny animal,” he said at last. “You are no thicker than a finger…”

— Bet galingesnė už karaliaus pirštą, — atsikirto gyvatė.

“But I am more powerful than the finger of a king,” said the snake.

The little prince smiled.

— Neatrodai labai galinga… net neturi letenų… ir net negali keliauti…

“You are not very powerful. You haven’t even any feet. You cannot even travel…”

— Aš galiu tave nunešti toliau nei laivas, — tarė gyvatė.

“I can carry you farther than any ship could take you,” said the snake.

Ir apsivyniojo apie mažojo princo kulkšnį tarsi auksinė apyrankė.

He twined himself around the little prince’s ankle, like a golden bracelet.

— Ką tik aš paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis radosi. Bet tu tyras ir atkeliavai iš žvaigždės…

“Whomever I touch, I send back to the earth from whence he came,” the snake spoke again. “But you are innocent and true, and you come from a star…”

Mažasis princas nieko neatsakė.

The little prince made no reply.

— Man tavęs gaila. Tu toks silpnas šioje granito Žemėje. Galbūt vieną dieną galėsiu tau padėti, jeigu imsi labai ilgėtis savo planetos. Aš galiu…

“You move me to pity — you are so weak on this Earth made of granite,” the snake said. “I can help you, some day, if you grow too homesick for your own planet. I can — ”

— O, puikiai supratau, — pasakė mažasis princas. — Bet kodėl tu visą laiką kalbi mįslėmis?

“Oh! I understand you very well,” said the little prince. “But why do you always speak in riddles?”

— Aš išsprendžiu visas mįsles, — atsakė gyvatė.

“I solve them all,” said the snake.

Ir juodu nutilo.

And they were both silent.

XVIII

XVIII

Mažasis princas perėjo dykumą ir sutiko tik vieną gėlę. Mažą menkutę gėlytę trimis žiedlapiais.

The little prince crossed the desert and met with only one flower. It was a flower with three petals, a flower of no account at all.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“Good morning,” said the little prince.

— Laba diena, — atsakė gėlė.

“Good morning,” said the flower.

— Kur žmonės? — mandagiai pasiteiravo mažasis princas.

“Where are the men?” the little prince asked, politely.

Vieną dieną gėlė buvo mačiusi pro šalį žengiančią vilkstinę.

The flower had once seen a caravan passing.

— Žmonės? Manau, jų tėra šeši ar septyni. Mačiau juos prieš daugelį metų. Tačiau niekas nežino, kur jų ieškoti. Juos blaško vėjas. Jie neturi šaknų, todėl jiems labai nepatogu.

“Men?” she echoed. “I think there are six or seven of them in existence. I saw them, several years ago. But one never knows where to find them. The wind blows them away. They have no roots, and that makes their life very difficult.”

— Sudie, — atsisveikino mažasis princas.

“Goodbye,” said the little prince.

— Sudie, — atsakė gėlė.

“Goodbye,” said the flower.

XIX

XIX

Mažasis princas užkopė į aukštą kalną. Jis niekad nebuvo matęs kalnų, tik tris ugnikalnius, kurie tesiekė jam kelius. Užgesusiu ugnikalniu jis naudojosi kaip taburete. „Nuo tokio aukšto kalno kaip šitas, — pagalvojo jis, — iškart pamatysiu visą planetą ir visus žmones“. Tačiau pamatė tik smailias it adatos uolų viršūnes.

After that, the little prince climbed a high mountain. The only mountains he had ever known were the three volcanoes, which came up to his knees. And he used the extinct volcano as a footstool. “From a mountain as high as this one,” he said to himself, “I shall be able to see the whole planet at one glance, and all the people…” But he saw nothing, save peaks of rock that were sharpened like needles.

— Laba diena, — tarė jis dėl visa ko.

“Good morning,” he said courteously.

— Laba diena… diena… diena… — atsiliepė aidas.

“Good morning — Good morning — Good morning,” answered the echo.

— Kas jūs? — paklausė mažasis princas.

“Who are you?” said the little prince.

— Kas jūs… kas jūs… kas jūs… — atsišaukė aidas.

“Who are you — Who are you — Who are you?” answered the echo.

— Būkite mano draugai, aš esu vienas, — tarė jis.

“Be my friends. I am all alone,” he said.

— Vienas… vienas… vienas… — atsakė aidas.

“I am all alone — all alone — all alone,” answered the echo.

„Kokia keista planeta, — pagalvojo mažasis princas. — Visa išdžiūvusi, pilna smailių ir druskėta.

“What a queer planet!” he thought. “It is altogether dry, and altogether pointed, and altogether harsh and forbidding.

O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie tik kartoja, ką jiems pasakai… Savo planetoje aš turėjau gėlę: ji visada prabildavo pirma…“

And the people have no imagination. They repeat whatever one says to them… On my planet I had a flower; she always was the first to speak…”

XX

ХX

Bet taip jau atsitiko, kad mažasis princas, ilgai žingsniavęs per smėlynus, uolas ir sniegynus, galop rado kelią. O visi keliai veda pas žmones.

ce at last came upon a road. And all roads lead to the abodes of men.

— Laba diena, — pasisveikino

“Good morning,” he said.

priėjęs pilną rožių sodą.

He was standing before a garden, all a-bloom with roses.

— Laba diena, — atsakė rožės.

“Good morning,” said the roses.

Mažasis princas pažiūrėjo į jas ir pamatė, kad visos jos panašios į jo gėlę.

The little prince gazed at them. They all looked like his flower.

— Kas jūs? — suglumęs paklausė.

“Who are you?” he demanded, thunderstruck.

— Mes rožės, — atsakė rožės.

“We are roses,” the roses said.

— O! — nustebo mažasis princas.

Ir pasijuto labai nelaimingas. Jo gėlė jam sakė, kad ji tokia viena visatoje. Ir štai jam prieš akis penki tūkstančiai tokių gėlių viename sode!

And he was overcome with sadness. His flower had told him that she was the only one of her kind in all the universe. And here were five thousand of them, all alike, in one single garden!

„Kaip ji įsižeistų, jeigu jas pamatytų… — pagalvojo mažasis princas. — Imtų baisiausiai kosėti ir apsimestų mirštanti, kad tik nepasirodytų juokinga. O man reikėtų apsimesti, kad rūpinuosi ja kaip ligone, kitaip ji iš tikrųjų numirtų, kad ir mane pažemintų…“

“She would be very much annoyed,” he said to himself, “if she should see that… She would cough most dreadfully, and she would pretend that she was dying, to avoid being laughed at. And I should be obliged to pretend that I was nursing her back to life — for if I did not do that, to humble myself also, she would really allow herself to die…”

Paskui dar pagalvojo: „Maniau, kad aš turtingas, nes turiu vienintelę pasaulyje gėlę, o pasirodo, ji tik paprasta rožė. Turiu tik ją ir tris iki kelių siekiančius ugnikalnius, kurių vienas tikriausiai amžinai užgesęs… Tai koks gi iš manęs princas…“

Then he went on with his reflections: “I thought that I was rich, with a flower that was unique in all the world; and all I had was a common rose. A common rose, and three volcanoes that come up to my knees — and one of them perhaps extinct forever… That doesn’t make me a very great prince…”

Ir atsigulęs į žolę pravirko.

And he lay down in the grass and cried.

XXI

XXI

Štai tada ir pasirodė lapė.

It was then that the fox appeared.

— Laba diena, — pasisveikino lapė.

“Good morning,” said the fox.

— Laba diena, — mandagiai atsakė mažasis princas, nors atsigręžęs nieko nepamatė.

“Good morning,” the little prince responded politely, although when he turned around he saw nothing.

— Aš čia, — tarė balsas. — Po obelim…

“I am right here,” the voice said, “under the apple tree.”

— Kas tu? — paklausė mažasis princas. — Esi labai graži…

“Who are you?” asked the little prince, and added, “You are very pretty to look at.”

— Aš esu lapė, — atsakė lapė.

“I am a fox,” the fox said.

— Pažaisk su manim, — paprašė mažasis princas. — Man labai liūdna…

“Come and play with me,” proposed the little prince. “I am so unhappy.”

— Negaliu žaisti su tavim, — tarė lapė. — Aš neprijaukinta.

“I cannot play with you,” the fox said. “I am not tamed.”

— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.

“Ah! Please excuse me,” said the little prince.