— Vadinasi, ir tu ištroškęs?

“Then you are thirsty, too?” I demanded.

Tačiau į mano klausimą jis neatsakė. Tik paprastai tarė:

But he did not reply to my question. He merely said to me:

— Vanduo gali būti ir atgaiva širdžiai…

“Water may also be good for the heart…”

Nesupratau jo žodžių, bet tylėjau… Puikiai žinojau, kad nereikia klausinėti.

I did not understand this answer, but I said nothing. I knew very well that it was impossible to cross-examine him.

Jis buvo pavargęs ir atsisėdo. Aš atsisėdau šalia. Kiek patylėjęs jis tarė:

He was tired. He sat down. I sat down beside him. And, after a little silence, he spoke again:

— Žvaigždės gražios, nes kažkur auga gėlė, kurios nematyti…

“The stars are beautiful, because of a flower that cannot be seen.”

Atsakiau „žinoma“ ir tylėdamas žiūrėjau į mėnulio apšviestas smėlio vilnis.

I replied, “Yes, that is so.” And, without saying anything more, I looked across the ridges of sand that were stretched out before us in the moonlight.

— Dykuma graži, — pridūrė jis.

“The desert is beautiful,” the little prince added.

Tai buvo tiesa. Dykuma man visada patiko. Sėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto tyla tarsi spinduliuoja…

And that was true. I have always loved the desert. One sits down on a desert sand dune, sees nothing, hears nothing. Yet through the silence something throbs, and gleams…

— Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, — paaiškino mažasis princas, — kad kažkur slepia šulinį…

“What makes the desert beautiful,” said the little prince, “is that somewhere it hides a well…”

Nustebau staiga supratęs, kodėl taip paslaptingai švyti smėlis. Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis. Žinoma, niekas niekada jo nerado, gal nė neieškojo. Tačiau jis tarsi užbūrė visą namą. Savo širdyje mano namas slėpė paslaptį…

I was astonished by a sudden understanding of that mysterious radiation of the sands. When I was a little boy I lived in an old house, and legend told us that a treasure was buried there. To be sure, no one had ever known how to find it; perhaps no one had ever even looked for it. But it cast an enchantment over that house. My home was hiding a secret in the depths of its heart…

— Taip, — pasakiau mažajam princui, — nesvarbu, ar tai namas, ar žvaigždės, ar dykuma, bet jų grožio šaltinis nematomas!

“Yes,” I said to the little prince. “The house, the stars, the desert — what gives them their beauty is something that is invisible!”

— Aš labai džiaugiuosi, kad tu sutinki su mano drauge lape.

“I am glad,” he said, “that you agree with my fox.”

Paskui mažasis princas užmigo, aš paėmiau jį ant rankų ir leidausi į kelią. Buvau susijaudinęs. Man atrodė, kad nešu trapų lobį. Regėjosi, Žemėje nėra nieko trapesnio.

As the little prince dropped off to sleep, I took him in my arms and set out walking once more. I felt deeply moved, and stirred. It seemed to me that I was carrying a very fragile treasure. It seemed to me, even, that there was nothing more fragile on all Earth.

Mėnulio šviesoje žiūrėjau į blyškią kaktą, į užmerktas akis, į vėjyje virpčiojančias plaukų sruogeles ir mąsčiau: „Tai, ką aš matau, tėra žievė. Svarbiausio nematyti…“

In the moonlight I looked at his pale forehead, his closed eyes, his locks of hair that trembled in the wind, and I said to myself:

Jo pravertos lūpos šyptelėjo, ir aš pagalvojau: „Kai žiūriu į šį miegantį princą, mane labiausiai jaudina jo ištikimybė gėlei, rožės paveikslas, kuris švyti jame tarsi žibinto liepsna net tada, kai jis miega…“ Ir supratau, kad jis kur kas trapesnis, nei atrodo. Žibintus reikia rūpestingai saugoti: vėjo gūsis juos gali užpūsti… Taip žingsniuodamas auštant priėjau šulinį.

“What I see here is nothing but a shell. What is most important is invisible…” As his lips opened slightly with the suspicion of a half-smile, I said to myself, again: “What moves me so deeply, about this little prince who is sleeping here, is his loyalty to a flower — the image of a rose that shines through his whole being like the flame of a lamp, even when he is asleep…” And I felt him to be more fragile still. I felt the need of protecting him, as if he himself were a flame that might be extinguished by a little puff of wind…

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį

And, as I walked on so, I found the well, at daybreak.

XXV

XXV

— Žmonės, — tarė mažasis princas, — grūdasi į greituosius traukinius nežinodami, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu…

“Men,” said the little prince, “set out on their way in express trains, but they do not know what they are looking for. Then they rush about, and get excited, and turn round and round…”

Paskui pridūrė:

And he added:

— Ir visiškai veltui…

“It is not worth the trouble…”

Šulinys, kurį priėjome, buvo ne toks kaip kiti Sacharos šuliniai. Sacharos šuliniai — tiesiog duobės, išraustos smėlyje. Mūsiškis panėšėjo į kaimo šulinį. Tačiau čia nebuvo jokio kaimo ir aš pamaniau, kad sapnuoju.

The well that we had come to was not like the wells of the Sahara. The wells of the Sahara are mere holes dug in the sand. This one was like a well in a village. But there was no village here, and I thought I must be dreaming…

— Keista, — tariau mažajam princui, — čia viskas po ranka: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

“It is strange,” I said to the little prince. “Everything is ready for use: the pulley, the bucket, the rope…”

Jis nusijuokė, palietė virvę, ėmė sukti skridinį. Ir skridinys sugirgždėjo, kaip girgžda sena vėtrungė, kai ją pagaliau pajudina užsimiegojęs vėjas.

He laughed, touched the rope, and set the pulley to working. And the pulley moaned, like an old weathervane which the wind has long since forgotten.

— Girdi? — paklausė mažasis princas. — Mes pažadinome šulinį, ir jis uždainavo.

“Do you hear?” said the little prince. “We have wakened the well, and it is singing…”

Nenorėjau, kad jis pavargtų.

I did not want him to tire himself with the rope.

— Leisk man, — tariau. — Tau per sunku.

“Leave it to me,” I said. “It is too heavy for you.”

Lėtai ištraukiau kibirą ir pastačiau ant šulinio krašto. Mano ausyse tebeskambėjo girgždančio skri93 dinio giesmė, kibire raibuliavo vanduo, jo paviršiuje žaidė saulės zuikučiai.

I hoisted the bucket slowly to the edge of the well and set it there — happy, tired as I was, over my achievement. The song of the pulley was still in my ears, and I could see the sunlight shimmer in the still trembling water.

— Noriu gurkštelėti šito vandens, — tarė mažasis princas. — Leisk man atsigerti…

“I am thirsty for this water,” said the little prince. “Give me some of it to drink…”

Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo!

And I understood what he had been looking for.

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.

I raised the bucket to his lips. He drank, his eyes closed. It was as sweet as some special festival treat. This water was indeed a different thing from ordinary nourishment. Its sweetness was born of the walk under the stars, the song of the pulley, the effort of my arms. It was good for the heart, like a present.

Kai buvau mažas berniukas, taip man švytėdavo Kalėdų dovanos: Kalėdų eglutės šviesa, vidurnakčio mišių muzika, švelnūs šypsantys veidai.

When I was a little boy, the lights of the Christmas tree, the music of the Midnight Mass, the tenderness of smiling faces, used to make up, so, the radiance of the gifts I received.

— Tavo planetoje, — tarė mažasis princas, — viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško…

“The men where you live,” said the little prince, “raise five thousand roses in the same garden — and they do not find in it what they are looking for.”

— Neranda, — atsakiau.

“They do not find it,” I replied.

— O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje ar gurkšnyje vandens…

“And yet what they are looking for could be found in one single rose, or in a little water.”

— Žinoma, — atsakiau.

“Yes, that is true,” I said.

Mažasis princas pridūrė:

And the little prince added:

— Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.

“But the eyes are blind. One must look with the heart…”

Atsigėriau vandens. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis atrodo medaus spalvos. Ir ši medaus spalva mane džiugino. Bet kodėl man buvo taip liūdna?..

I had drunk the water. I breathed easily. At sunrise the sand is the color of honey. And that honey color was making me happy, too. What brought me, then, this sense of grief?

— Tu privalai tesėti savo pažadą, — švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs šalia manęs.

“You must keep your promise,” said the little prince, softly, as he sat down beside me once more.

— Kokį pažadą?

“What promise?”

— Tu žinai… antsnukį mano avelei… Juk aš atsakingas už tą gėlę!

“You know — a muzzle for my sheep… I am responsible for this flower…”

Išsiėmiau iš kišenės piešinių eskizus. Mažasis princas juos pastebėjo ir nusijuokė.

I took my rough drafts of drawings out of my pocket. The little prince looked them over, and laughed as he said:

— Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstus…

“Your baobabs — they look a little like cabbages.”

— Nejau?
O aš taip didžiavausi savo baobabais!

“Oh!”
I had been so proud of my baobabs!

— O tavo lapė… jos ausys… truputį panašios į ragus… Jos per ilgos!

“Your fox — his ears look a little like horns; and they are too long.”

Jis ir vėl nusijuokė.

And he laughed again.

— Tu neteisus, mažyli. Aš juk nieko ir nemokėjau piešti, tik smauglius iš išorės ir iš vidaus.

“You are not fair, little prince,” I said. “I don’t know how to draw anything except boa constrictors from the outside and boa constrictors from the inside.”

— Tiek to, bus gerai, — tarė jis. — Vaikai supras.

“Oh, that will be all right,” he said, “children understand.”

Taigi aš nupiešiau antsnukį. Ir kai atidaviau jį mažajam princui, man suspaudė širdį.

So then I made a pencil sketch of a muzzle. And as I gave it to him my heart was torn.

— Tu kažką sumanei, bet man nesakai…

“You have plans that I do not know about,” I said.

Tačiau jis neatsakė.

But he did not answer me.

— Žinai, — tarė jis, — rytoj sukanka metai, kai aš nukritau į Žemę…

He said to me, instead:
“You know — my descent to the earth… Tomorrow will be its anniversary.”

Paskui patylėjęs pridūrė:

Then, after a silence, he went on:

— Nukritau visai netoli šios vietos…

“I came down very near here.”

Ir paraudo.

And he flushed.

Ir vėl, nesuprasdamas kodėl, pajutau keistą graudulį.

And once again, without understanding why, I had a queer sense of sorrow.

Vis dėlto man šovė į galvą vienas klausimas:
— Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikštinėjai visiškai vienas už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamų vietų? Tu ėjai į tą vietą, kur nukritai?

One question, however, occurred to me:
“Then it was not by chance that on the morning when I first met you — a week ago — you were strolling along like that, all alone, a thousand miles from any inhabited region? You were on the your back to the place where you landed?”

Mažasis princas vėl paraudo.

The little prince flushed again.

Aš neryžtingai pridūriau:

And I added, with some hesitancy:

— Gal dėl metinių?..

“Perhaps it was because of the anniversary?”

Mažasis princas vėl išraudo. Jis niekad neatsakinėdavo į klausimus, bet kai išrausti, tai reiškia „taip“, ar ne?

The little prince flushed once more. He never answered questions — but when one flushes does that not mean “Yes”?

— Ak, — pradėjau, — aš bijau…

“Ah,” I said to him, “I am a little frightened — ”

Bet jis atsakė:

But he interrupted me.

— Dabar tau reikia dirbti. Eik prie savo mašinos. Aš lauksiu tavęs čia. Grįžk rytoj vakare…

“Now you must work. You must return to your engine. I will be waiting for you here. Come back tomorrow evening…”

Bet man buvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…

But I was not reassured. I remembered the fox. One runs the risk of weeping a little, if one lets himself be tamed…

XXVI

XXVI

Šalia šulinio stūksojo senos akmeninės sienos griuvėsiai. Kitą vakarą baigęs darbą grįžau ten ir jau iš tolo pamačiau, kad mažasis princas sėdi ant sienos nukoręs kojas. Išgirdau jo balsą:

Beside the well there was the ruin of an old stone wall. When I came back from my work, the next evening, I saw from some distance away my little price sitting on top of a wall, with his feet dangling. And I heard him say:

— Argi tu neprisimeni? — kalbėjo jis. — Tai buvo visai ne čia!

“Then you don’t remember. This is not the exact spot.”

Tikriausiai kažkas jam atsakė, nes jis paprieštaravo:

Another voice must have answered him, for he replied to it:

— Taip, taip, diena ta pati, bet vieta kita…

“Yes, yes! It is the right day, but this is not the place.”

Toliau tebežingsniavau prie sienos, bet vis dar nieko nemačiau ir negirdėjau. O mažasis princas ir vėl kažkam atsakė:

I continued my walk toward the wall. At no time did I see or hear anyone. The little prince, however, replied once again:

— …Na, žinoma. Pamatysi, kur smėlyje prasideda mano pėdos. Palauk manęs ten. Šiąnakt aš ateisiu.

“ — Exactly. You will see where my track begins, in the sand. You have nothing to do but wait for me there. I shall be there tonight.”

Jau buvau apie dvidešimt metrų nuo sienos, bet vis dar nieko nemačiau.

I was only twenty meters from the wall, and I still saw nothing.

Kiek patylėjęs, mažasis princas vėl prašneko:

After a silence the little prince spoke again:

— O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

“You have good poison? You are sure that it will not make me suffer too long?”

Suspausta širdim sustojau, bet vis dar nesupratau.

I stopped in my tracks, my heart torn asunder; but still I did not understand.

— Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!

“Now go away,” said the little prince. “I want to get down from the wall.”

Tada nudelbiau akis žemyn prie sienos papėdės, ir šokte pašokau! Pakėlusi galvą į mažąjį princą, ten buvo viena iš tų geltonų gyvačių, kurios gali nužudyti žmogų per pusę minutės.

I dropped my eyes, then, to the foot of the wall — and I leaped into the air. There before me, facing the little prince, was one of those yellow snakes that take just thirty seconds to bring your life to an end.

Ieškodamas kišenėje revolverio bėgte pasileidau prie jos, bet išgirdusi mano žingsnius gyvatė tyliai nuvinguriavo smėliu tarsi mirštantis upeliukas ir skimbčiodama it metalas neskubėdama pasislėpė tarp akmenų.

Even as I was digging into my pocked to get out my revolver I made a running step back. But, at the noise I made, the snake let himself flow easily across the sand like the dying spray of a fountain, and, in no apparent hurry, disappeared, with a light metallic sound, among the stones.

Pribėgau prie sienos pačiu laiku ir pagavau į glėbį savo mažąjį princą. Jis buvo išblyškęs it drobė.

I reached the wall just in time to catch my little man in my arms; his face was white as snow.

— Ką tai reiškia? Kodėl tu kalbiesi su gyvatėmis?

“What does this mean?” I demanded. “Why are you talking with snakes?”

„Dabar eik šalin… — tarė jis. — Aš noriu nulipti!“ Nuvyniojau jam nuo kaklo amžinąjį auksinį šaliką, sudrėkinau skruostus ir daviau truputėlį atsigerti vandens. Dabar nebedrįsau jo klausinėti. Jis rimtai pažvelgė į mane ir apsivijo man kaklą rankomis. Jutau, kaip daužosi jo širdelė — tarsi mirtinai pašauto paukščio. Jis tarė:

I had loosened the golden muffler that he always wore. I had moistened his temples, and had given him some water to drink. And now I did not dare ask him any more questions. He looked at me very gravely, and put his arms around my neck. I felt his heart beating like the heart of a dying bird, shot with someone’s rifle…

— Džiaugiuosi, kad tu suradai, kas ten buvo atsitikę tavo mašinai. Dabar galėsi grįžti namo…

“I am glad that you have found what was the matter with your engine,” he said. “Now you can go back home — ”

— Iš kur žinai?

“How do you know about that?”

Kaip tik ketinau jam pasakyti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą!

I was just coming to tell him that my work had been successful, beyond anything that I had dared to hope.

Jis neatsakė į mano klausimą, tik tarė:

He made no answer to my question, but he added:

— Šiandien aš irgi grįžtu namo…

“I, too, am going back home today…”

Ir liūdnai pridūrė:

Then, sadly —

— Tai kur kas toliau… ir daug sunkiau…

“It is much farther… It is much more difficult…”

Jutau, kad dedasi kažkas keista. Spaudžiau jį glėbyje tarsi kūdikį ir vis dėlto man atrodė, kad jis slysta žemyn į bedugnę ir aš nieko negaliu padaryti…

I realized clearly that something extraordinary was happening. I was holding him close in my arms as if he were a little child; and yet it seemed to me that he was rushing headlong toward an abyss from which I could do nothing to restrain him…

Susirūpinusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į tolį.

His look was very serious, like some one lost far away.

— Aš turiu tavo avelę. Ir dėžę avelei. Ir antsnukį…

“I have your sheep. And I have the sheep’s box. And I have the muzzle…”

Jis liūdnai nusišypsojo.

And he gave me a sad smile.

Aš ilgai laukiau. Jutau, kad jis pamažu atsigauna.

I waited a long time. I could see that he was reviving little by little.

— Tu išsigandai, mažyli…

“Dear little man,” I said to him, “you are afraid…”

Žinoma, jis buvo išsigandęs! Bet tyliai nusijuokė:

He was afraid, there was no doubt about that. But he laughed lightly.

— Šį vakarą man bus daug baisiau…

“I shall be much more afraid this evening…”