— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.

“Ah! Please excuse me,” said the little prince.

Bet pagalvojęs paklausė:

But, after some thought, he added:

— Ką reiškia „prijaukinti“?

“What does that mean — ‘tame’?”

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

“You do not live here,” said the fox. “What is it that you are looking for?”

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

“I am looking for men,” said the little prince. “What does that mean — ‘tame’?”

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

“Men,” said the fox. “They have guns, and they hunt. It is very disturbing. They also raise chickens. These are their only interests. Are you looking for chickens?”

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

“No,” said the little prince. “I am looking for friends. What does that mean — ‘tame’?”

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

“It is an act too often neglected,” said the fox. “It means to establish ties.”

— Užmegzti ryšius?

“‘To establish ties’?”

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

“Just that,” said the fox. “To me, you are still nothing more than a little boy who is just like a hundred thousand other little boys. And I have no need of you. And you, on your part, have no need of me. To you, I am nothing more than a fox like a hundred thousand other foxes. But if you tame me, then we shall need each other. To me, you will be unique in all the world. To you, I shall be unique in all the world…”

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

“I am beginning to understand,” said the little prince. “There is a flower… I think that she has tamed me…”

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

“It is possible,” said the fox. “On the Earth one sees all sorts of things.”

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

“Oh, but this is not on the Earth!” said the little prince.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

The fox seemed perplexed, and very curious.

— Kitoje planetoje?

“On another planet?”

— Taip.

“Yes.”

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

“Are there hunters on that planet?”

— Ne.

“No.”

— Įdomu! O vištų?

“Ah, that is interesting! Are there chickens?”

— Ne.

“No.”

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

“Nothing is perfect,” sighed the fox.

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

But he came back to his idea.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

“My life is very monotonous,” the fox said. “I hunt chickens; men hunt me. All the chickens are just alike, and all the men are just alike. And, in consequence, I am a little bored. But if you tame me, it will be as if the sun came to shine on my life. I shall know the sound of a step that will be different from all the others. Other steps send me hurrying back underneath the ground. Yours will call me, like music, out of my burrow.

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

And then look: you see the grain-fields down yonder? I do not eat bread. Wheat is of no use to me. The wheat fields have nothing to say to me. And that is sad. But you have hair that is the color of gold. Think how wonderful that will be when you have tamed me! The grain, which is also golden, will bring me back the thought of you. And I shall love to listen to the wind in the wheat…”

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

The fox gazed at the little prince, for a long time.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

“Please — tame me!” he said.

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

“I want to, very much,” the little prince replied. “But I have not much time. I have friends to discover, and a great many things to understand.”

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

“One only understands the things that one tames,” said the fox. “Men have no more time to understand anything. They buy things all ready made at the shops. But there is no shop anywhere where one can buy friendship, and so men have no friends any more. If you want a friend, tame me…”

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

“What must I do, to tame you?” asked the little prince.

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

“You must be very patient,” replied the fox. “First you will sit down at a little distance from me — like that — in the grass. I shall look at you out of the corner of my eye, and you will say nothing. Words are the source of misunderstandings. But you will sit a little closer to me, every day…”

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

The next day the little prince came back.

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

“It would have been better to come back at the same hour,” said the fox. “If, for example, you come at four o’clock in the afternoon, then at three o’clock I shall begin to be happy. I shall feel happier and happier as the hour advances. At four o’clock, I shall already be worrying and jumping about. I shall show you how happy I am! But if you come at just any time, I shall never know at what hour my heart is to be ready to greet you… One must observe the proper rites…”

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

“What is a rite?” asked the little prince.

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

“Those also are actions too often neglected,” said the fox. “They are what make one day different from other days, one hour from other hours. There is a rite, for example, among my hunters. Every Thursday they dance with the village girls. So Thursday is a wonderful day for me! I can take a walk as far as the vineyards. But if the hunters danced at just any time, every day would be like every other day, and I should never have any vacation at all.”

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

So the little prince tamed the fox. And when the hour of his departure drew near —

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

“Ah,” said the fox, “I shall cry.”

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

“It is your own fault,” said the little prince. “I never wished you any sort of harm; but you wanted me to tame you…”

— Žinoma, — atsakė lapė.

“Yes, that is so,” said the fox.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

“But now you are going to cry!” said the little prince.

— Žinoma, — atsakė lapė.

“Yes, that is so,” said the fox.

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

“Then it has done you no good at all!”

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

“It has done me good,” said the fox, “because of the color of the wheat fields.”

Paskui pridūrė:

And then he added:

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

“Go and look again at the roses. You will understand now that yours is unique in all the world. Then come back to say goodbye to me, and I will make you a present of a secret.”

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

The little prince went away, to look again at the roses.

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

“You are not at all like my rose,” he said. “As yet you are nothing. No one has tamed you, and you have tamed no one. You are like my fox when I first knew him. He was only a fox like a hundred thousand other foxes. But I have made him my friend, and now he is unique in all the world.”

Rožės labai suglumo.

And the roses were very much embarrassed.

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

“You are beautiful, but you are empty,” he went on. “One could not die for you. To be sure, an ordinary passerby would think that my rose looked just like you — the rose that belongs to me. But in herself alone she is more important than all the hundreds of you other roses: because it is she that I have watered; because it is she that I have put under the glass globe; because it is she that I have sheltered behind the screen; because it is for her that I have killed the caterpillars (except the two or three that we saved to become butterflies); because it is she that I have listened to, when she grumbled, or boasted, or ever sometimes when she said nothing. Because she is my rose.”

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

And he went back to meet the fox.

— Sudie, — tarė jis.

“Goodbye,” he said.

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

“Goodbye,” said the fox. “And now here is my secret, a very simple secret: It is only with the heart that one can see rightly; what is essential is invisible to the eye.”

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“What is essential is invisible to the eye,” the little prince repeated, so that he would be sure to remember.

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

“It is the time you have wasted for your rose that makes your rose so important.”

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“It is the time I have wasted for my rose — ” said the little prince, so that he would be sure to remember.

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

“Men have forgotten this truth,” said the fox. “But you must not forget it. You become responsible, forever, for what you have tamed. You are responsible for your rose…”

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“I am responsible for my rose,” the little prince repeated, so that he would be sure to remember.

XXII

XXII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

Good morning,” said the little prince.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

“Good morning”, said the railway switchman.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

“What do you do here?” the little prince asked.

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

“I sort out travelers, in bundles of a thousand” , said the switchman. “I send off the trains that carry them: now to the right, now to the left.”

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

And a brilliantly lighted express train shook the switchman’s cabin as it rushed by with a roar like thunder.

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

“They are in a great hurry,” said the little prince. “What are they looking for?”

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

“Not even the locomotive engineer knows that,” said the switchman.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

And a second brilliantly lighted express thundered by, in the opposite direction.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

“Are they coming back already?” demanded the little prince.

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

“These are not the same ones,” said the switchman. “It is an exchange.”

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

“Were they not satisfied where they were?” asked the little prince.

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

“No one is ever satisfied where he is,” said the switchman.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

And they heard the roaring thunder of a third brilliantly lighted express.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

“Are they pursuing the first travelers?” demanded the little prince.

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

“They are pursuing nothing at all,” said the switchman. “They are asleep in there, or if they are not asleep they are yawning. Only the children are flattening their noses against the windowpanes.”

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

“Only the children know what they are looking for,” said the little prince. “They waste their time over a rag doll and it becomes very important to them; and if anybody takes it away from them, they cry…”

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

“They are lucky,” the switchman said.

XXIII

XXIII

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“Good morning,” said the little prince.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

“Good morning,” said the merchant.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

This was a merchant who sold pills that had been invented to quench thirst. You need only swallow one pill a week, and you would feel no need of anything to drink.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

“Why are you selling those?” asked the little prince.

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

“Because they save a tremendous amount of time,” said the merchant. “Computations have been made by experts. With these pills, you save fifty-three minutes in every week.”

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

“And what do I do with those fifty-three minutes?”

— Ką tik nori.

“Anything you like…”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

“As for me,” said the little prince to himself, “if I had fifty-three minutes to spend as I liked, I should walk at my leisure toward a spring of fresh water.”

XXIV

ХXIV

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

It was now the eighth day since I had had my accident in the desert, and I had listened to the story of the merchant as I was drinking the last drop of my water supply.

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

“Ah,” I said to the little prince, “these memories of yours are very charming; but I have not yet succeeded in repairing my plane; I have nothing more to drink; and I, too, should be very happy if I could walk at my leisure toward a spring of fresh water!”

— Mano draugė lapė man sakė…

“My friend the fox — ” the little prince said to me.

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

“My dear little man, this is no longer a matter that has anything to do with the fox!”

— Kodėl?

“Why not?”

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

“Because I am about to die of thirst…”

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

He did not follow my reasoning, and he answered me:

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

“It is a good thing to have had a friend, even if one is about to die. I, for instance, am very glad to have had a fox as a friend…”

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

“He has no way of guessing the danger,” I said to myself. “He has never been either hungry or thirsty. A little sunshine is all he needs…”

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

But he looked at me steadily, and replied to my thought:

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

“I am thirsty, too. Let us look for a well…”

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

I made a gesture of weariness. It is absurd to look for a well, at random, in the immensity of the desert. But nevertheless we started walking.

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau:

When we had trudged along for several hours, in silence, the darkness fell, and the stars began to come out. Thirst had made me a little feverish, and I looked at them as if I were in a dream. The little prince’s last words came reeling back into my memory: