— Nežinau. Niekieno.

“I don’t know. To nobody.”

— Vadinasi, jos mano, nes aš pirmas pagalvojau apie jas.

“Then they belong to me, because I was the first person to think of it.”

— Ir to užtenka?

“Is that all that is necessary?”

— Žinoma. Kai randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, — jis tavo. Kai atrandi salą, kuri niekam nepriklauso, — ji tavo. Kai tau pirmam kyla kokia nors idėja, tu ją užpatentuoji, ir ji tavo. O aš turiu žvaigždes, nes niekam prieš mane nebuvo šovusi mintis jas turėti.

“Certainly. When you find a diamond that belongs to nobody, it is yours. When you discover an island that belongs to nobody, it is yours. When you get an idea before any one else, you take out a patent on it: it is yours. So with me: I own the stars, because nobody else before me ever thought of owning them.”

— Čia tai jau teisybė, — sutiko mažasis princas. — Ir ką tu su jomis veiki?

“Yes, that is true,” said the little prince. “And what do you do with them?”

— Valdau. Skaičiuoju ir perskaičiuoju jas, — paaiškino verslininkas. — Tai nelengva. Bet aš rimtas žmogus!

“I administer them,” replied the businessman. “I count them and recount them. It is difficult. But I am a man who is naturally interested in matters of consequence.”

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

The little prince was still not satisfied.

— Jei aš turiu šaliką, galiu apsivynioti juo kaklą ir pasiimti kur noriu. Jei turiu gėlę, galiu ją nuskinti ir nusinešti. Bet tu negali nusiskinti žvaigždžių!

“If I owned a silk scarf,” he said, “I could put it around my neck and take it away with me. If I owned a flower, I could pluck that flower and take it away with me. But you cannot pluck the stars from heaven…”

— Ne, bet galiu jas padėti į banką.

“No. But I can put them in the bank.”

— O ką tai reiškia?

“Whatever does that mean?”

— Tai reiškia, kad aš parašau popieriuje, kiek turiu žvaigždžių. Tada tą popierių padedu į stalčių ir užrakinu.

“That means that I write the number of my stars on a little paper. And then I put this paper in a drawer and lock it with a key.”

— Ir viskas?

“And that is all?”

— Bet to užtenka!

“That is enough,” said the businessman.

„Įdomu, — pagalvojo mažasis princas. — Gana poetiška. Bet nelabai rimta“.

“It is entertaining,” thought the little prince. “It is rather poetic. But it is of no great consequence.”

Mažasis princas apie rimtus dalykus turėjo savo nuomonę, kuri labai skyrėsi nuo suaugusiųjų nuomonės.

On matters of consequence, the little prince had ideas which were very different from those of the grown-ups.

— Aš turiu gėlę, — tarė jis, — ir kasdien ją laistau. Aš turiu tris ugnikalnius, kuriuos valau kiekvieną savaitę. Taip pat išvalau ir užgesusį ugnikalnį. Juk niekad nežinai, kas gali atsitikti. Mano ugnikalniams ir gėlei naudinga, kad aš juos turiu. O žvaigždėms iš tavęs jokios naudos…

“I myself own a flower,” he continued his conversation with the businessman, “which I water every day. I own three volcanoes, which I clean out every week (for I also clean out the one that is extinct; one never knows). It is of some use to my volcanoes, and it is of some use to my flower, that I own them. But you are of no use to the stars…”

Verslininkas prasižiojo, bet neturėjo ką atsakyti, ir mažasis princas jį paliko.

The businessman opened his mouth, but he found nothing to say in answer. And the little prince went away.

„Tie suaugusieji tikrai labai savotiški“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas savo keliu.

“The grown-ups are certainly altogether extraordinary,” he said simply, talking to himself as he continued on his journey.

XIV

XIV

Penktoji planeta buvo labai įdomi, nes visų mažiausia. Joje užteko vietos tik žibintui ir žibintininkui.

The fifth planet was very strange. It was the smallest of all. There was just enough room on it for a street lamp and a lamplighter.

Mažasis princas niekaip neįstengė suprasti, kam reikalingas žibintas ir žibintininkas kažkur danguje, planetoje, kurioje nėra nei namų, nei gyventojų.

The little prince was not able to reach any explanation of the use of a street lamp and a lamplighter, somewhere in the heavens, on a planet which had no people, and not one house. But he said to himself, nevertheless:

Tačiau jis tyliai pagalvojo: „Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus“.

“It may well be that this man is absurd. But he is not so absurd as the king, the conceited man, the businessman, and the tippler. For at least his work has some meaning. When he lights his street lamp, it is as if he brought one more star to life, or one flower. When he puts out his lamp, he sends the flower, or the star, to sleep. That is a beautiful occupation. And since it is beautiful, it is truly useful.”

Nusileidęs ant šios planetos, jis pagarbiai pasisveikino su žibintininku:

When he arrived on the planet he respectfully saluted the lamplighter.

— Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai savo žibintą?

“Good morning. Why have you just put out your lamp?”

— Toks nurodymas, — atsakė žibintininkas. — Labas rytas.

“Those are the orders,” replied the lamplighter. “Good morning.”

— O kas yra įsakymas?

“What are the orders?”

— Įsakymas gesinti žibintą. Labas vakaras.

“The orders are that I put out my lamp. Good evening.”

Ir vėl uždegė žibintą.

And he lighted his lamp again.

— Kodėl tu jį vėl uždegei?

“But why have you just lighted it again?”

— Toks įsakymas, — atsakė žibintininkas.

“Those are the orders,” replied the lamplighter.

— Nieko nesuprantu, — tarė mažasis princas.

“I do not understand,” said the little prince.

— Nėra čia ko suprasti, — pasakė žibintininkas. — Įsakymas yra įsakymas. Labas rytas.

“There is nothing to understand,” said the lamplighter. “Orders are orders. Good morning.”

Ir vėl užgesino žibintą.

And he put out his lamp.

Paskui raudona languota nosine nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

Then he mopped his forehead with a handkerchief decorated with red squares.

— Mano darbas siaubingas. Kadaise jis turėjo prasmę. Gesindavau žibintą ryte ir uždegdavau vakare. Dalį dienos ilsėdavausi, o dalį nakties miegodavau…

“I follow a terrible profession. In the old days it was reasonable. I put the lamp out in the morning, and in the evening I lighted it again. I had the rest of the day for relaxation and the rest of the night for sleep.”

— O paskui nurodymas pasikeitė?

“And the orders have been changed since that time?”

— Nurodymas nepasikeitė, — tarė žibintininkas. — Ir tai tragedija! Metai po metų planeta sukasi vis greičiau ir greičiau, o nurodymas nepasikeitė!

“The orders have not been changed,” said the lamplighter. “That is the tragedy! From year to year the planet has turned more rapidly and the orders have not been changed!”

— Na ir kas? — paklausė mažasis princas.

“Then what?” asked the little prince.

— Ogi tas, kad ji dabar apsisuka per minutę ir aš nebeturiu nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu jį kartą per minutę!

“Then — the planet now makes a complete turn every minute, and I no longer have a single second for repose. Once every minute I have to light my lamp and put it out!”

— Kaip juokinga! Tavo planetoje diena trunka tik vieną minutę!

“That is very funny! A day lasts only one minute, here where you live!”

— Visai nejuokinga, — pasakė žibintininkas. — Mudu jau kalbamės visą mėnesį.

“It is not funny at all!” said the lamplighter. “While we have been talking together a month has gone by.”

— Mėnesį?

“A month?”

— Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

“Yes, a month. Thirty minutes. Thirty days. Good evening.”

Ir jis vėl uždegė žibintą.

And he lighted his lamp again.

Mažasis princas pažvelgė į žibintininką, ir jam patiko tas žmogus, ištikimai vykdantis nurodymą.

As the little prince watched him, he felt that he loved this lamplighter who was so faithful to his orders.

Jis prisiminė, kaip kadaise pats perkėlinėjo kėdę iš vienos vietos į kitą, kad tik galėtų pamatyti saulėlydį. Ir jis panoro padėti draugui.

He remembered the sunsets which he himself had gone to seek, in other days, merely by pulling up his chair; and he wanted to help his friend.

— Klausyk… aš žinau, kaip galėtum ilsėtis kada tik nori…

“You know,” he said, “I can tell you a way you can rest whenever you want to…”

— Aš visada noriu ilsėtis, — atsakė žibintininkas.

“I always want to rest,” said the lamplighter.

Mat žmogus gali būti sykiu ir ištikimas, ir tingus.

For it is possible for a man to be faithful and lazy at the same time. The little prince went on with his explanation:

Mažasis princas kalbėjo toliau:
— Tavo planeta tokia mažuliukė, kad gali ją apeiti trimis žingsniais. Tau tereikia eiti ganėtinai lėtai, kad visąlaik liktum saulėje. Kai užsimanysi pailsėti, eisi, eisi… ir diena truks tiek laiko, kiek panorėsi.

The little prince went on with his explanation:
“Your planet is so small that three strides will take you all the way around it. To be always in the sunshine, you need only walk along rather slowly. When you want to rest, you will walk — and the day will last as long as you like.”

— Na, iš to man menka nauda, — tarė žibintininkas. — Gyvenime aš labiausiai mėgstu miegoti.

“That doesn’t do me much good,” said the lamplighter. “The one thing I love in life is to sleep.”

— Tada tavo reikalai nekokie, — tarė mažasis princas.

“Then you’re unlucky,” said the little prince.

— Nekokie, — pritarė jam žibintininkas. — Labas rytas.

“I am unlucky,” said the lamplighter. “Good morning.”

Ir užgesino žibintą.

And he put out his lamp.

„Šį žmogų, — keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas, — niekintų visi kiti — ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis, ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl, kad jam rūpi ne tik jis pats“.

“That man,” said the little prince to himself, as he continued farther on his journey, “that man would be scorned by all the others: by the king, by the conceited man, by the tippler, by the businessman. Nevertheless he is the only one of them all who does not seem to me ridiculous. Perhaps that is because he is thinking of something else besides himself.”

Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:

He breathed a sigh of regret, and said to himself, again:

„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos“.

“That man is the only one of them all whom I could have made my friend. But his planet is indeed too small. There is no room on it for two people…”

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, kad jam gaila palikti šią palaimintą planetą dar ir todėl, jog per parą joje gali pamatyti tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių!

What the little prince did not dare confess was that he was sorry most of all to leave this planet, because it was blest every day with 1440 sunsets!

XV

XV

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno senas ponas, kuris rašė labai storas knygas.

The sixth planet was ten times larger than the last one. It was inhabited by an old gentleman who wrote voluminous books.

— Žiūrėk! Štai ir tyrinėtojas! — sušuko jis, pamatęs mažąjį princą.

“Oh, look! Here is an explorer!” he exclaimed to himself when he saw the little prince coming.

Mažasis princas atsisėdo ant stalo norėdamas kiek atsipūsti. Juk jis taip ilgai keliavo!

The little prince sat down on the table and panted a little. He had already traveled so much and so far!

— Iš kur tu? — paklausė jo senasis ponas.

“Where do you come from?” the old gentleman said to him.

— Kokia čia stora knyga? — pasidomėjo mažasis princas. — Ką jūs čia veikiate?

“What is that big book?” said the little prince. “What are you doing?”

— Aš geografas, — atsakė senasis ponas.

“I am a geographer,” said the old gentleman.

— O kas yra geografas?

“What is a geographer?” asked the little prince.

— Mokslininkas, žinantis, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.

“A geographer is a scholar who knows the location of all the seas, rivers, towns, mountains, and deserts.”

— Labai įdomu, — tarė mažasis princas. — Štai pagaliau tikra profesija!

“That is very interesting,” said the little prince. “Here at last is a man who has a real profession!”

Ir jis greitai žvilgsniu apmetė geografo planetą. Tokios didingos planetos dar niekad nebuvo matęs.

And he cast a look around him at the planet of the geographer. It was the most magnificent and stately planet that he had ever seen.

— Jūsų planeta labai graži. Ar joje yra vandenynų?

“Your planet is very beautiful,” he said. “Has it any oceans?”

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

“I couldn’t tell you,” said the geographer.

— Ak… — Mažasis princas jautėsi nusivylęs. — O kalnų?

“Ah!” The little prince was disappointed. “Has it any mountains?”

— Šito aš nežinau, — atsakė geografas.

“I couldn’t tell you,” said the geographer.

— O miestų, upių ir dykumų?

“And towns, and rivers, and deserts?”

— Šito aš irgi nežinau, — tarė geografas.

“I couldn’t tell you that, either.”

— Bet juk jūs geografas!

“But you are a geographer!”

— Teisybė, — patvirtino senasis geografas. — Aš esu geografas, bet ne tyrinėtojas. Savo planetoje aš visiškai neturiu tyrinėtojų. Ne geografo uždavinys skaičiuoti miestus, upes, kalnus, jūras, vandenynus ir dykumas.

“Exactly,” the geographer said. “But I am not an explorer. I haven’t a single explorer on my planet. It is not the geographer who goes out to count the towns, the rivers, the mountains, the seas, the oceans, and the deserts.

Geografas — pernelyg svarbus asmuo, jam nėra kada bastytis. Jis niekad neišeina iš savo kabineto. Bet priima tyrinėtojus ir užrašo jų prisiminimus. Ir jeigu bent vieno tyrinėtojo prisiminimai jam pasirodo įdomūs, geografas liepia surinkti informaciją apie tyrinėtojo moralę.

The geographer is much too important to go loafing about. He does not leave his desk. But he receives the explorers in his study. He asks them questions, and he notes down what they recall of their travels. And if the recollections of any one among them seem interesting to him, the geographer orders an inquiry into that explorer’s moral character.”

— Kodėl?

“Why is that?”

— Jeigu tyrinėtojas imtų meluoti, geografijos vadovėliuose viską neatitaisomai supainiotų. Jeigu tyrinėtojas per daug išgertų — irgi būtų blogai.

“Because an explorer who told lies would bring disaster on the books of the geographer. So would an explorer who drank too much.”

— Kodėl? — paklausė mažasis princas.

“Why is that?” asked the little prince.

— Dėl to, kad girtuokliams dvejinasi akyse. Girtas geografas vietoje vieno kalno visur pažymėtų du.

“Because intoxicated men see double. Then the geographer would note down two mountains in a place where there was only one.”

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė mažasis princas, — kuris būtų blogas tyrinėtojas.

“I know some one,” said the little prince, “who would make a bad explorer.”

— Galimas daiktas. Kai paaiškėja, kad tyrinėtojas — padorus žmogus, tada surenkama informacija apie jo atradimą.

“That is possible. Then, when the moral character of the explorer is shown to be good, an inquiry is ordered into his discovery.”

— Kas nors vyksta jo patikrinti?

“One goes to see it?”

— Ne. Tai pernelyg sudėtinga. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama įrodymų. Jeigu jis, pavyzdžiui, atrado didelį kalną, tegu atneša nuo jo didelių akmenų.

“No. That would be too complicated. But one requires the explorer to furnish proofs. For example, if the discovery in question is that of a large mountain, one requires that large stones be brought back from it.”

Staiga geografas susijaudino.

The geographer was suddenly stirred to excitement.

— Bet tu irgi atkeliavai iš toli! Tu irgi tyrinėtojas! Papasakok man apie savo planetą!

“But you — you come from far away! You are an explorer! You shall describe your planet to me!”

Geografas atsivertė įrašų žurnalą ir pasismailino pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai pirmiausia užra65 šomi pieštuku. Informacija perrašoma rašalu tik tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

And, having opened his big register, the geographer sharpened his pencil. The recitals of explorers are put down first in pencil. One waits until the explorer has furnished proofs, before putting them down in ink.

— Na? — paklausė geografas.

“Well?” said the geographer expectantly.

— Na, ten, kur aš gyvenu, — pradėjo mažasis princas, — nelabai įdomu, nes viskas maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ir vieną užgesusį. Bet ką gali žinoti.

“Oh, where I live,” said the little prince, “it is not very interesting. It is all so small. I have three volcanoes. Two volcanoes are active and the other is extinct. But one never knows.”

— Ką gali žinoti, — pritarė geografas.

“One never knows,” said the geographer.

— Ir dar turiu gėlę.

“I have also a flower.”

— Gėlių mes neįrašome, — tarė geografas.

“We do not record flowers,” said the geographer.

— Kodėl? Juk jos visų gražiausios!

“Why is that? The flower is the most beautiful thing on my planet!”

— Dėl to, kad gėlės efemeriškos.

“We do not record them,” said the geographer, “because they are ephemeral.”

— Ką reiškia „efemeriškos“?

“What does that mean — ‘ephemeral’?”

— Geografijos knygos — pačios rimčiausios knygos pasaulyje, — paaiškino geografas. — Jos niekad nepasensta. Kalnas labai retai keičia savo vietą. O vandenynas labai retai išdžiūsta. Mes aprašome amžinus dalykus.

“Geographies,” said the geographer, “are the books which, of all books, are most concerned with matters of consequence. They never become old-fashioned. It is very rarely that a mountain changes its position. It is very rarely that an ocean empties itself of its waters. We write of eternal things.”