— Aš norėčiau pažiūrėti į saulėlydį… Suteikite man malonumą… Įsakykite saulei leistis…

“I should like to see a sunset… Do me that kindness… Order the sun to set…”

— Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas — jis ar aš?

“If I ordered a general to fly from one flower to another like a butterfly, or to write a tragic drama, or to change himself into a sea bird, and if the general did not carry out the order that he had received, which one of us would be in the wrong?” the king demanded. “The general, or myself?”

— Jūs, — tvirtai atsakė princas.

“You,” said the little prince firmly.

— Teisybė, — pritarė jam karalius. — Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. Jei įsakysi savo liaudžiai pulti į jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti klusnumo, nes mano įsakymai protingi.

“Exactly. One must require from each one the duty which each one can perform,” the king went on. “Accepted authority rests first of all on reason. If you ordered your people to go and throw themselves into the sea, they would rise up in revolution. I have the right to require obedience because my orders are reasonable.”

— O kaip mano saulėlydis? — priminė mažasis princas, kuris niekad nepamiršdavo ko klausęs.

“Then my sunset?” the little prince reminded him: for he never forgot a question once he had asked it.

— Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankių sąlygų.

“You shall have your sunset. I shall command it. But, according to my science of government, I shall wait until conditions are favorable.”

— O kada tai bus? — pasiteiravo mažasis princas.

“When will that be?” inquired the little prince.

— Hm, hm, — numykė karalius, žiūrėdamas į didžiulį kalendorių. — Hm, hm… Tai bus apie… apie… šį vakarą saulė leisis be dvidešimt minučių aštuntą. Ir tu įsitikinsi, kaip tiksliai vykdomi mano įsakymai.

“Hum! Hum!” replied the king; and before saying anything else he consulted a bulky almanac. “Hum! Hum! That will be about — about — that will be this evening about twenty minutes to eight. And you will see how well I am obeyed!”

Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila praleisto saulėlydžio. Be to, ėmė darytis truputį nuobodu.

The little prince yawned. He was regretting his lost sunset. And then, too, he was already beginning to be a little bored.

— Aš čia daugiau neturiu ką veikti, — tarė jis karaliui. — Keliausiu toliau!

“I have nothing more to do here,” he said to the king. “So I shall set out on my way again.”

— Pasilik! — paprašė karalius, kuris labai didžiavosi turėdamas valdinį. — Pasilik, aš paskirsiu tave ministru!

“Do not go,” said the king, who was very proud of having a subject. “Do not go. I will make you a Minister!”

— Kieno ministru?

“Minister of what?”

— Na… teisingumo!

“Minster of — of Justice!”

— Bet čia nėra ko teisti!

“But there is nobody here to judge!”

— To mes nežinome, — atsakė karalius. — Aš dar neapėjau visos savo karalystės. Esu labai senas, vaikščiodamas nuvargstu, o karietai čia nėra vietos.

“We do not know that,” the king said to him. “I have not yet made a complete tour of my kingdom. I am very old. There is no room here for a carriage. And it tires me to walk.”

— Užtat aš jau ją apžiūrėjau, — tarė mažasis princas, pasilenkęs ir pažvelgęs dar į kitą planetos pusę. — Ten irgi nieko nėra…

“Oh, but I have looked already!” said the little prince, turning around to give one more glance to the other side of the planet. On that side, as on this, there was nobody at all…

— Tada tu teisi pats save, — pasakė karalius. — Tai kur kas sunkiau. Daug sunkiau teisti save nei teisti kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.

“Then you shall judge yourself,” the king answered. “that is the most difficult thing of all. It is much more difficult to judge oneself than to judge others. If you succeed in judging yourself rightly, then you are indeed a man of true wisdom.”

— Aš, — tarė mažasis princas, — galiu teisti save bet kur. Man nebūtina čia gyventi.

“Yes,” said the little prince, “but I can judge myself anywhere. I do not need to live on this planet.”

— Hm, hm… — numykė karalius. — Man regis, kažkur mano planetoje gyvena sena žiurkė. Girdžiu, kaip ji nakčia skrebena. Galėsi nuteisti tą seną žiurkę. Kartais nuteisi ją myriop. Tada jos gyvenimas priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kaskart tu jai suteiksi malonę. Reikia saugoti žiurkę, juk turime tik ją vieną.

“Hum! Hum!” said the king. “I have good reason to believe that somewhere on my planet there is an old rat. I hear him at night. You can judge this old rat. From time to time you will condemn him to death. Thus his life will depend on your justice. But you will pardon him on each occasion; for he must be treated thriftily. He is the only one we have.”

— Aš, — atsakė mažasis princas, — nemėgstu teisti myriop, be to, atrodo, man metas eiti.

“I,” replied the little prince, “do not like to condemn anyone to death. And now I think I will go on my way.”

— Ne, — tarė karalius.

“No,” said the king.

Tačiau, jau susirengęs į kelionę, mažasis princas nenorėjo skaudinti senojo monarcho.

But the little prince, having now completed his preparations for departure, had no wish to grieve the old monarch.

— Jeigu Jūsų Didenybė pageidauja, kad aš iškart paklusčiau, Ji turėtų duoti man protingą įsakymą. Pavyzdžiui, Ji galėtų man įsakyti išvykti greičiau nei per minutę. Man regis, sąlygos visai palankios…

“If Your Majesty wishes to be promptly obeyed,” he said, “he should be able to give me a reasonable order. He should be able, for example, to order me to be gone by the end of one minute. It seems to me that conditions are favorable…”

Karalius nieko neatsakė, ir mažasis princas, valandėlę dvejojęs, atsiduso ir leidosi į kelią…

As the king made no answer, the little prince hesitated a moment. Then, with a sigh, he took his leave.

— Skiriu tave ambasadoriumi, — paskubom šūktelėjo karalius.

“I make you my Ambassador,” the king called out, hastily.

Ir atrodė be galo valdingas.

He had a magnificent air of authority.

„Suaugusieji labai keisti“, — keliaudamas toliau, tyliai mąstė mažasis princas.

“The grown-ups are very strange,” the little prince said to himself, as he continued on his journey.

XI

XI

Antrojoje planetoje gyveno garbėtroška.

The second planet was inhabited by a conceited man.

— Aha, štai ateina mano gerbėjas! — sušuko garbėtroška jau iš tolo, vos tik pamatęs mažąjį princą.

“Ah! Ah! I am about to receive a visit from an admirer!” he exclaimed from afar, when he first saw the little prince coming.

Juk garbėtroškos mano, kad visi kiti žmonės jais tiesiog žavisi.

For, to conceited men, all other men are admirers.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Kokia juokinga jūsų skrybėlė!

“Good morning,” said the little prince. “That is a queer hat you are wearing.”

— Ji skirta sveikintis, — atsakė garbėtroška. — Aš pakeliu ją, kai žmonės mane sveikina. Deja, čia niekas niekad neužsuka.

“It is a hat for salutes,” the conceited man replied. “It is to raise in salute when people acclaim me. Unfortunately, nobody at all ever passes this way.”

— Tikrai? — nusistebėjo mažasis princas nieko nesupratęs.

“Yes?” said the little prince, who did not understand what the conceited man was talking about.

— Paplok delnais, — paprašė garbėtroška.

“Clap your hands, one against the other,” the conceited man now directed him.

Mažasis princas paplojo delnais. Garbėtroška santūriai pasveikino jį kilstelėdamas skrybėlę.

The little prince clapped his hands. The conceited man raised his hat in a modest salute.

„Čia linksmiau nei karaliaus planetoje“, — pamanė mažasis princas. Ir vėl ėmė pliaukšėti delnais, o garbėtroška — sveikintis kilnodamas skrybėlę.

“This is more entertaining than the visit to the king,” the little prince said to himself. And he began again to clap his hands, one against the other. The conceited man again raised his hat in salute.

Penkias minutes papliaukšėjus delnais, mažajam princui nusibodo šis žaidimas.

After five minutes of this exercise the little prince grew tired of the game’s monotony.

— O ką reikia daryti, kad skrybėlė nukristų? — paklausė jis.

“And what should one do to make the hat come down?” he asked.

Tačiau garbėtroška jo neišgirdo. Garbėtroškos girdi tik liaupses.

But the conceited man did not hear him. Conceited people never hear anything but praise.

— Ar tu iš tikrųjų manimi žaviesi? — paklausė jis mažojo princo.

“Do you really admire me very much?” he demanded of the little prince.

— Ką reiškia „žavėtis“?

“What does that mean — ‘admire’?”

— „Žavėtis“ reiškia, kad tu laikai mane gražiausiu, geriausiai apsirengusiu, turtingiausiu ir protingiausiu žmogumi planetoje.

“To admire means that you regard me as the handsomest, the best-dressed, the richest, and the most intelligent man on this planet.”

— Bet tavo planetoje daugiau nieko nėra!

“But you are the only man on your planet!”

— Suteik man malonumą. Vis tiek žavėkis manimi!

“Do me this kindness. Admire me just the same.”

— Aš žaviuosi tavimi, — tarė mažasis princas, vos vos gūžtelėdamas pečiais, — bet kas tau iš to?

“I admire you,” said the little prince, shrugging his shoulders slightly, “but what is there in that to interest you so much?”

Ir mažasis princas jį paliko.

And the little prince went away.

„Tie suaugusieji iš tikrųjų labai keisti“, — naiviai pagalvojo jis, vėl leisdamasis į kelią.

“The grown-ups are certainly very odd,” he said to himself, as he continued on his journey.

XII

ХII

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Mažasis princas viešėjo pas jį labai trumpai, bet ši viešnagė jį be galo nuliūdino.

The next planet was inhabited by a tippler. This was a very short visit, but it plunged the little prince into deep dejection.

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių — tuščių ir pilnų.

“What are you doing there?” he said to the tippler, whom he found settled down in silence before a collection of empty bottles and also a collection of full bottles.

— Geriu, — niūriai atsakė girtuoklis.

“I am drinking,” replied the tippler, with a lugubrious air.

— Kodėl tu geri? — paklausė mažasis princas.

“Why are you drinking?” demanded the little prince.

— Kad užmirščiau, — atsakė girtuoklis.

“So that I may forget,” replied the tippler.

— Ką užmirštum? — paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.

“Forget what?” inquired the little prince, who already was sorry for him.

— Kad užmirščiau, jog man gėda, — prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

“Forget that I am ashamed,” the tippler confessed, hanging his head.

— Ko gėda? — pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.

“Ashamed of what?” insisted the little prince, who wanted to help him.

— Gėda gerti! — nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

“Ashamed of drinking!” The tippler brought his speech to an end, and shut himself up in an impregnable silence.

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

And the little prince went away, puzzled.

„Suaugusieji iš tikrųjų labai labai keisti“, — tyliai mąstė jis, keliaudamas toliau.

“The grown-ups are certainly very, very odd,” he said to himself, as he continued on his journey.

XIII

XIII

Ketvirtoji planeta priklausė verslininkui. Jis buvo taip užsiėmęs, kad priėjus mažajam princui net nepakėlė galvos.

The fourth planet belonged to a businessman. This man was so much occupied that he did not even raise his head at the little prince’s arrival.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas. — Jūsų cigaretė užgesusi.

“Good morning,” the little prince said to him. “Your cigarette has gone out.”

— Trys ir du — penki. Penki ir septyni — dvylika. Dvylika ir trys — penkiolika. Penkiolika ir septyni — dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši — dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos užsidegti. Dvidešimt šeši ir penki — trisdešimt vienas. Ok! Taigi iš viso — penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.

“Three and two make five. Five and seven make twelve. Twelve and three make fifteen. Good morning. Fifteen and seven make twenty-two. Twenty-two and six make twenty-eight. I haven’t time to light it again. Twenty-six and five make thirty-one. Phew! Then that makes five-hundred-and-one million, six-hundred-twenty-two-thousand, seven-hundred-thirty-one.”

— Penki šimtai milijonų ko?

“Five hundred million what?” asked the little prince.

— Kaip? Tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… Nebeprisimenu… Turiu tiek darbo! Aš rimtas žmogus, neleidžiu laiko plepalams! Du ir penki — septyni…

“Eh? Are you still there? Five-hundred-and-one million — I can’t stop… I have so much to do! I am concerned with matters of consequence. I don’t amuse myself with balderdash. Two and five make seven…”

— Penki šimtai vienas milijonas ko? — pakartojo mažasis princas, kuris niekada gyvenime nepamiršdavo ko klausęs.

“Five-hundred-and-one million what?” repeated the little prince, who never in his life had let go of a question once he had asked it.

Verslininkas pakėlė galvą:

The businessman raised his head.

— Jau penkiasdešimt ketverius metus gyvenu šioje planetoje ir buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt dvejus metus, pas mane dievaižin iš kur atskrido karkvabalis. Jis kėlė siaubingą triukšmą, ir tada aš padariau keturias sudėties klaidas.

“During the fifty-four years that I have inhabited this planet, I have been disturbed only three times. The first time was twenty-two years ago, when some giddy goose fell from goodness knows where. He made the most frightful noise that resounded all over the place, and I made four mistakes in my addition.

Antrąkart, prieš vienuolika metų, mane buvo ištikęs reumato priepuolis. Aš mažai mankštinuosi. Neturiu kada tinginiauti. Aš rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar! Regis, sakiau penki šimtai vienas milijonas…

The second time, eleven years ago, I was disturbed by an attack of rheumatism. I don’t get enough exercise. I have no time for loafing. The third time — well, this is it! I was saying, then, five-hundred-and-one millions — ”

— Milijonas ko?

“Millions of what?”

Pagaliau supratęs, kad mažylis neatstos nuo jo, verslininkas atsakė:

The businessman suddenly realized that there was no hope of being left in peace until he answered this question.

— Milijonas tų daikčiukų, kuriuos mes kartais matome danguje.

“Millions of those little objects,” he said, “which one sometimes sees in the sky.”

— Musių?

“Flies?”

— Ne musių. Mažų spindinčių daikčiukų.

“Oh, no. Little glittering objects.”

— Bičių?

“Bees?”

— Ne bičių. Mažų sidabrinių daikčiukų, žadinančių dykaduoniams svajones. Bet aš rimtas žmogus! Aš neturiu kada tuščiai svajoti.

“Oh, no. Little golden objects that set lazy men to idle dreaming. As for me, I am concerned with matters of consequence. There is no time for idle dreaming in my life.”

— A, žvaigždžių?

“Ah! You mean the stars?”

— Na, taip. Žvaigždžių.

“Yes, that’s it. The stars.”

— O ką tu veiki su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?

“And what do you do with five-hundred millions of stars?”

— Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai trisdešimt viena. Aš rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.

“Five-hundred-and-one million, six-hundred-twenty-two thousand, seven-hundred-thirty-one. I am concerned with matters of consequence: I am accurate.”

— Ir ką tu veiki su tomis žvaigždėmis?

“And what do you do with these stars?”

— Ką aš veikiu su jomis?

“What do I do with them?”

— Taip.

“Yes.”

— Nieko. Aš jas turiu.

“Nothing. I own them.”

— Tu turi žvaigždes?

“You own the stars?”

— Taip.

“Yes.”

— Bet aš jau mačiau karalių, kuris…

“But I have already seen a king who — ”

— Karaliai nieko neturi. Jie tik kam nors „viešpatauja“. Tai visai kas kita.

“Kings do not own, they reign over. It is a very different matter.”

— O kas tau iš to, kad turi žvaigždes?

“And what good does it do you to own the stars?”

— Esu turtingas.

“It does me the good of making me rich.”

— O kas tau iš to, kad esi turtingas?

“And what good does it do you to be rich?”

— Galiu nusipirkti kitų žvaigždžių, jeigu kas nors jų atranda.

“It makes it possible for me to buy more stars, if any are discovered.”

„Šitas vyras, — tyliai pagalvojo mažasis princas, — samprotauja beveik kaip mano girtuoklis“.

“This man,” the little prince said to himself, “reasons a little like my poor tippler…”

Tačiau klausinėjo toliau:

Nevertheless, he still had some more questions.

— Kaip galima turėti žvaigždes?

“How is it possible for one to own the stars?”

— O jos kieno? — suirzęs atsikirto verslininkas.

“To whom do they belong?” the businessman retorted, peevishly.