Iš anglų kalbos vertė Pranas Bieliauskas.

LEONUI VERTUI

TO LEON WERTH

Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus — mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos.

I ask the indulgence of the children who may read this book for dedicating it to a grown-up. I have a serious reason: he is the best friend I have in the world. I have another reason: this grown-up understands everything, even books about children. I have a third reason: he lives in France where he is hungry and cold. He needs cheering up.

Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.) Tad taisau paskyrimą:

If all these reasons are not enough, I will dedicate the book to the child from whom this grown-up grew. All grown-ups were once children — although few of them remember it. And so I correct my dedication:

LEONUI VERTUI, KAI JIS BUVO MAŽAS BERNIUKAS

TO LEON WERTH WHEN HE WAS A LITTLE BOY.

I

I

Kartą, kai man buvo šešeri, knygoje apie pirmykščią girią, pavadintoje Šiaip pasakojimai, pamačiau nuostabų paveikslėlį. Ten buvo nupieštas smauglys, ryjantis kažkokį žvėrį. Štai to piešinio kopija.

Once when I was six years old I saw a magnificent picture in a book, called True Stories from Nature, about the primeval forest. It was a picture of a boa constrictor in the act of swallowing an animal. Here is a copy of the drawing.

Knygoje buvo parašyta: „Smaugliai praryja visą savo auką nekramtydami, užtat jie negali nė krustelėti ir pusę metų miega ją virškindami“.

In the book it said: “Boa constrictors swallow their prey whole, without chewing it. After that they are not able to move, and they sleep through the six months that they need for digestion.”

Tada daug mąsčiau apie džiunglių nuotykius ir galiausiai spalvotu pieštuku man pavyko nupaišyti savo pirmąjį piešinį. Piešinį numeris 1. Jis atrodė taip:

I pondered deeply, then, over the adventures of the jungle. And after some work with a colored pencil I succeeded in making my first drawing. My Drawing Number One. It looked something like this:

Savo šedevrą parodžiau suaugusiems žmonėms ir paklausiau, ar jiems mano piešinys baisus.

I showed my masterpiece to the grown-ups, and asked them whether the drawing frightened them.

Jie atsakė:
— Kodėl skrybėlė turėtų būti baisi?

But they answered: “Frighten? Why should any one be frightened by a hat?”

Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti. Mano piešinys numeris 2 atrodė taip:

My drawing was not a picture of a hat. It was a picture of a boa constrictor digesting an elephant. But since the grown-ups were not able to understand it, I made another drawing: I drew the inside of a boa constrictor, so that the grown-ups could see it clearly. They always need to have things explained. My Drawing Number Two looked like this:

Suaugusieji man patarė nepiešti smauglių nei iš išorės, nei iš vidaus, o verčiau domėtis geografija, istorija, aritmetika ir gramatika. Todėl būdamas šešerių atsisakiau puikios dailininko karjeros.

The grown-ups’ response, this time, was to advise me to lay aside my drawings of boa constrictors, whether from the inside or the outside, and devote myself instead to geography, history, arithmetic, and grammar. That is why, at the age of six, I gave up what might have been a magnificent career as a painter.

Patyręs nesėkmę su piešiniais numeris 1 ir numeris 2, labai nusiminiau. Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti…

I had been disheartened by the failure of my Drawing Number One and my Drawing Number Two. Grown-ups never understand anything by themselves, and it is tiresome for children to be always and forever explaining things to them.

Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį. Ir geografija man iš tikrųjų labai pravertė.

So then I chose another profession, and learned to pilot airplanes. I have flown a little over all parts of the world; and it is true that geography has been very useful to me.

Aš įstengdavau iš pirmo žvilgsnio atskirti Kiniją nuo Arizonos. Tai labai naudinga, jei pasiklysti naktį.

At a glance I can distinguish China from Arizona. If one gets lost in the night, such knowledge is valuable.

Per savo gyvenimą man teko be galo daug bendrauti su begale rimtų žmonių. Aš ilgai gyvenau tarp suaugusiųjų. Prisižiūrėjau į juos iš labai arti, bet mano nuomonė apie juos ne kaži kiek pagerėjo.

In the course of this life I have had a great many encounters with a great many people who have been concerned with matters of consequence. I have lived a great deal among grown-ups. I have seen them intimately, close at hand. And that hasn’t much improved my opinion of them.

Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1, kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia.

Whenever I met one of them who seemed to me at all clear-sighted, I tried the experiment of showing him my Drawing Number One, which I have always kept. I would try to find out, so, if this was a person of true understanding.

Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė“.

But, whoever it was, he, or she, would always say: “That is a hat.”

Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai laimingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…

Then I would never talk to that person about boa constrictors, or primeval forests, or stars. I would bring myself down to his level. I would talk to him about bridge, and golf, and politics, and neckties. And the grown-up would be greatly pleased to have met such a sensible man.

II

II

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo pasišnekėti iš širdies, kol prieš šešerius metus Sacharos dykumoje įvyko avarija.

So I lived my life alone, without anyone that I could really talk to, until I had an accident with my plane in the Desert of Sahara, six years ago.

Kažkas sulūžo mano lėktuvo variklyje. Su manimi nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, ir aš nusprendžiau pamėginti jį sutaisyti pats, nors manęs laukė sunkus darbas.

Something was broken in my engine. And as I had with me neither a mechanic nor any passengers, I set myself to attempt the difficult repairs all alone.

Man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Geriamojo vandens turėjau vos vienai savaitei.

It was a question of life or death for me: I had scarcely enough drinking water to last a week.

Pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio už tūkstančio mylių nuo žmonių gyvenamos vietos. Jaučiausi vienišesnis nei viduryje vandenyno ant plausto plūduriuojantis jūreivis, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo.

The first night, then, I went to sleep on the sand, a thousand miles from any human habitation. I was more isolated than a shipwrecked sailor on a raft in the middle of the ocean.

Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai auštant mane pažadino keistas plonytis balselis. Jis tarė:

Thus you can imagine my amazement, at sunrise, when I was awakened by an odd little voice. It said:

— Prašau… nupiešk man avelę.

“If you please — draw me a sheep!”

— Ką?

“What!”

— Nupiešk man avelę…

“Draw me a sheep!”

Pašokau, tarsi į mane būtų trenkęs žaibas. Pasitryniau akis. Gerai apsižvalgiau aplink. Ir pamačiau mane rimtai stebintį nepaprastą mažą berniuką.

I jumped to my feet, completely thunderstruck. I blinked my eyes hard. I looked carefully all around me. And I saw a most extraordinary small person, who stood there examining me with great seriousness.

Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.

Here you may see the best portrait that, later, I was able to make of him.

Mano piešinys, žinoma, žavumu nė kiek neprilygsta modeliui. Tačiau aš nekaltas. Kai buvau šešerių, suaugusieji man atmušė bet kokį norą tapti dailininku, ir aš nieko daugiau neišmokau piešti, tik smauglius iš vidaus ir iš išorės.

But my drawing is certainly very much less charming than its model. That, however, is not my fault. The grown-ups discouraged me in my painter’s career when I was six years old, and I never learned to draw anything, except boas from the outside and boas from the inside.

Tad išpūtęs iš nuostabos akis žiūrėjau į netikėtą vaiduoklį. Nepamirškit, kad buvau atsidūręs už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Tačiau mano mažylis neatrodė nei išklydęs iš kelio, nei mirtinai pavargęs, nei mirštantis iš alkio, troškulio ar baimės.

Now I stared at this sudden apparition with my eyes fairly starting out of my head in astonishment. Remember, I had crashed in the desert a thousand miles from any inhabited region. And yet my little man seemed neither to be straying uncertainly among the sands, nor to be fainting from fatigue or hunger or thirst or fear.

Ir nė kiek nebuvo panašus į vaiką, Štai geriausias jo portretas, kurį vėliau man pavyko nupiešti pasiklydusį dykumos viduryje, už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos. Galop atgavęs žadą paklausiau:

Nothing about him gave any suggestion of a child lost in the middle of the desert, a thousand miles from any human habitation. When at last I was able to speak, I said to him:

— Bet… ką tu čia veiki?

“But — what are you doing here?”

Ir tada jis vėl tyliai, bet labai rimtai pakartojo:

And in answer he repeated, very slowly, as if he were speaking of a matter of great consequence:

— Prašau… nupiešk man avelę.

“If you please — draw me a sheep…”

Kai viskas taip paslaptinga ir stulbinama, nedrįsti spyriotis. Nors ir kaip man tai atrodė kvaila čia, už tūkstančio mylių nuo gyvenamųjų vietovių ir per plauką nuo mirties, išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį.

When a mystery is too overpowering, one dare not disobey. Absurd as it might seem to me, a thousand miles from any human habitation and in danger of death, I took out of my pocket a sheet of paper and my fountain-pen.

Bet staiga prisiminęs, kad mokykloje man daugiausia teko mokytis geografijos, istorijos, aritmetikos ir gramatikos, mažyliui atsikirtau (net piktokai), kad nemoku piešti. Jis atsakė:

But then I remembered how my studies had been concentrated on geography, history, arithmetic and grammar, and I told the little chap (a little crossly, too) that I did not know how to draw. He answered me:

— Nesvarbu. Nupiešk man avelę.

“That doesn’t matter. Draw me a sheep…”

Kadangi niekad nebuvau piešęs jokios avelės, nupiešiau jam vieną iš dviejų piešinėlių, kurie man išeidavo: smauglį iš išorės. Ir labai nustebau, kai mažylis sušuko:

But I had never drawn a sheep. So I drew for him one of the two pictures I had drawn so often. It was that of the boa constrictor from the outside. And I was astounded to hear the little fellow greet it with:

— Ne! Ne! Nenoriu dramblio smauglyje! Smauglys labai pavojingas, o dramblys labai gremėzdiškas. Ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža. Aš noriu avelės. Nupiešk man avelę.

“No, no, no! I do not want an elephant inside a boa constrictor. A boa constrictor is a very dangerous creature, and an elephant is very cumbersome. Where I live, everything is very small. What I need is a sheep. Draw me a sheep.”

Ir aš nupiešiau.

So then I made a drawing.

Mažylis atidžiai pažiūrėjo, paskui tarė:

He looked at it carefully, then he said:

— Ne! Šita jau labai serga. Nupiešk kitą.

“No. This sheep is already very sickly. Make me another.”

Ir aš nupiešiau.

So I made another drawing.

Mano bičiulis švelniai ir atlaidžiai nusišypsojo.

My friend smiled gently and indulgently.

— Argi tu nematai, kad čia ne avelė, o avinas? Ji su ragais.

“You see yourself,” he said, “that this is not a sheep. This is a ram. It has horns.”

Tad aš dar sykį perpiešiau savo piešinį.

So then I did my drawing over once more.

Bet jis atmetė jį kaip ir ankstesnius.

But it was rejected too, just like the others.

— Šita per sena. Aš noriu tokios avelės, kuri ilgai gyventų.

“This one is too old. I want a sheep that will live a long time.”

Tada, praradęs kantrybę — mat norėjau kuo greičiau pradėti ardyti variklį, — pakeverzojau štai tokį piešinį.

By this time my patience was exhausted, because I was in a hurry to start taking my engine apart. So I tossed off this drawing.

Ir pareiškiau:

And I threw out an explanation with it.

— Tai dėžė. Avelė, kurios tu nori, viduj.

“This is only his box. The sheep you asked for is inside.”

Tačiau labai nustebau pamatęs, kad staiga mano jaunojo teisėjo veidas nušvito:

I was very surprised to see a light break over the face of my young judge:

— Kaip tik tokios aš ir norėjau! Kaip manai, ar ši avelė ėda daug žolės?

“That is exactly the way I wanted it! Do you think that this sheep will have to have a great deal of grass?”

— Kodėl klausi?

“Why?”

— Nes ten, kur aš gyvenu, viskas labai maža…

“Because where I live everything is very small…”

— Žinoma, jai užteks. Aš tau padovanojau labai mažą avelę.

“There will surely be enough grass for him,” I said. “It is a very small sheep that I have given you.”

Jis pasilenkė prie piešinio:
— Ne tokią jau mažą… Žiūrėk! Ji užmigo…

He bent his head over the drawing.
“Not so small that — Look! He has gone to sleep…”

Taip aš susipažinau su mažuoju princu.

And that is how I made the acquaintance of the little prince.

III

III

Labai ilgai nesupratau, iš kur jis atsirado. Mažasis princas mane apibėrė klausimais, bet manųjų, regis, negirdėjo.

It took me a long time to learn where he came from. The little prince, who asked me so many questions, never seemed to hear the ones I asked him.

Viską pamažu sužinojau tik iš netyčia ištartų jo žodžių. Sakykim, pirmą kartą pamatęs mano lėktuvą (lėktuvo aš nepiešiu, man tai būtų pernelyg sunku), jis paklausė:

It was from words dropped by chance that, little by little, everything was revealed to me. The first time he saw my airplane, for instance (I shall not draw my airplane; that would be much too complicated for me), he asked me:

— Koks čia daiktas?

“What is that object?”

— Tai ne daiktas. Jis skrenda. Čia lėktuvas. Mano lėktuvas.

“That is not an object. It flies. It is an airplane. It is my airplane.”

Ir išdidžiai jam pareiškiau, kad moku skraidyti. Tada jis sušuko:

And I was proud to have him learn that I could fly. He cried out, then:

— Kaip? Tu nukritai iš dangaus?

“What! You dropped down from the sky?”

— Taip, — kukliai atsakiau.

“Yes,” I answered, modestly.

— Ak, kaip keista!..

“Oh! That is funny!”

Ir mažasis princas taip skambiai nusikvatojo, kad labai susierzinau: aš noriu, jog į mano nelaimes būtų žiūrima rimtai. Paskui jis pridūrė:

And the little prince broke into a lovely peal of laughter, which irritated me very much. I like my misfortunes to be taken seriously. Then he added:

— Vadinasi, tu irgi nusileidai iš dangaus? Iš kokios planetos?

“So you, too, come from the sky! Which is your planet?”

Tada man nušvito jo pasirodymo čia paslaptis, ir aš staiga paklausiau:

At that moment I caught a gleam of light in the impenetrable mystery of his presence; and I demanded, abruptly:

— Tai tu čia atkeliavai iš kitos planetos?

“Do you come from another planet?”

Bet jis neatsakė. Tik tyliai linguodamas galvą žiūrėjo į mano lėktuvą:

But he did not reply. He tossed his head gently, without taking his eyes from my plane:

— Aišku, tokiu daiktu tu negalėjai atskristi iš labai toli…

“It is true that on that you can’t have come from very far away…”

Jis ilgai kažką galvojo. Paskui išsiėmė iš kišenės mano avelę ir susimąstęs ėmė apžiūrinėti savo lobį.

And he sank into a reverie, which lasted a long time. Then, taking my sheep out of his pocket, he buried himself in the contemplation of his treasure.

Galite įsivaizduoti, kokį smalsumą jis man sužadino puse lūpų prasitardamas apie „kitas planetas“. Todėl pamėginau sužinoti daugiau.

You can imagine how my curiosity was aroused by this half-confidence about the “other planets.” I made a great effort, therefore, to find out more on this subject.

— Iš kur tu atsiradai, mažyli? Kur tavo namai? Kur tu nori nusinešti mano avelę?

“My little man, where do you come from? What is this ‘where I live,’ of which you speak? Where do you want to take your sheep?”

Ilgokai galvojęs, jis atsakė:

After a reflective silence he answered:

— Labai gerai, kad davei man dėžę: naktimis tai bus jos namelis.

“The thing that is so good about the box you have given me is that at night he can use it as his house.”

— Žinoma. Ir jei būsi geras, duosiu tau ir virvutę, kad dieną galėtum ją pririšti. Ir kuoliuką.

“That is so. And if you are good I will give you a string, too, so that you can tie him during the day, and a post to tie him to.”

Bet mano pasiūlymas mažąjį princą, regis, pribloškė.

But the little prince seemed shocked by this offer:

— Pririšti? Kokia keista mintis!

“Tie him! What a queer idea!”

— Bet jeigu jos nepririši, ji nueis nežinia kur ir pasiklys.

“But if you don’t tie him,” I said, “he will wander off somewhere, and get lost.”

Mano bičiulis vėl nusikvatojo:

My friend broke into another peal of laughter:

— Kurgi ji, tavo manymu, gali eiti?

“But where do you think he would go?”

— Bet kur. Tiesiai, kur veda akys…

“Anywhere. Straight ahead of him.”

Tada mažasis princas rimtai pareiškė:

Then the little prince said, earnestly:

— Tai nieko, ten, kur aš gyvenu, labai maža vietos.

“That doesn’t matter. Where I live, everything is so small!”

Ir, regis, truputį nuliūdęs pridūrė:

And, with perhaps a hint of sadness, he added: