“Ah! Please excuse me,” said the little prince.

— Ak, atleisk, — atsiprašė mažasis princas.

But, after some thought, he added:

Bet pagalvojęs paklausė:

“What does that mean — ‘tame’?”

— Ką reiškia „prijaukinti“?

“You do not live here,” said the fox. “What is it that you are looking for?”

— Tu ne vietinis, — tarė lapė. — Ko ieškai?

“I am looking for men,” said the little prince. “What does that mean — ‘tame’?”

— Ieškau žmonių, — atsakė mažasis princas. — Ką reiškia „prijaukinti“?

“Men,” said the fox. “They have guns, and they hunt. It is very disturbing. They also raise chickens. These are their only interests. Are you looking for chickens?”

— Žmonės, — paaiškino lapė, — turi šautuvus ir medžioja. Tai labai nemalonu! Ir dar jie augina vištas. Tik tai jiems ir terūpi. Tu ieškai vištų?

“No,” said the little prince. “I am looking for friends. What does that mean — ‘tame’?”

— Ne, — atsakė mažasis princas. — Aš ieškau draugų. Ką reiškia „prijaukinti?“

“It is an act too often neglected,” said the fox. “It means to establish ties.”

— Tai, kas seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai reiškia „užmegzti ryšius“.

“‘To establish ties’?”

— Užmegzti ryšius?

“Just that,” said the fox. “To me, you are still nothing more than a little boy who is just like a hundred thousand other little boys. And I have no need of you. And you, on your part, have no need of me. To you, I am nothing more than a fox like a hundred thousand other foxes. But if you tame me, then we shall need each other. To me, you will be unique in all the world. To you, I shall be unique in all the world…”

— Na, taip, — tarė lapė. — Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje… Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje…

“I am beginning to understand,” said the little prince. “There is a flower… I think that she has tamed me…”

— Pradedu suprasti, — tarė mažasis princas. — Viena rožė… Ji tikriausiai mane prisijaukino…

“It is possible,” said the fox. “On the Earth one sees all sorts of things.”

— Galimas daiktas, — atsakė lapė. — Žemėje būna visko…

“Oh, but this is not on the Earth!” said the little prince.

— O, tai buvo ne Žemėje, — tarė mažasis princas.

The fox seemed perplexed, and very curious.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

“On another planet?”

— Kitoje planetoje?

“Yes.”

— Taip.

“Are there hunters on that planet?”

— Ar toje planetoje yra medžiotojų?

“No.”

— Ne.

“Ah, that is interesting! Are there chickens?”

— Įdomu! O vištų?

“No.”

— Ne.

“Nothing is perfect,” sighed the fox.

— Nieko nėra tobula, — atsiduso lapė,

But he came back to his idea.

bet greitai vėl grįžo prie savo minties:

“My life is very monotonous,” the fox said. “I hunt chickens; men hunt me. All the chickens are just alike, and all the men are just alike. And, in consequence, I am a little bored. But if you tame me, it will be as if the sun came to shine on my life. I shall know the sound of a step that will be different from all the others. Other steps send me hurrying back underneath the ground. Yours will call me, like music, out of my burrow.

— Mano gyvenimas nuobodus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Bet visos vištos panašios ir visi žmonės panašūs. Taigi aš truputį nuobodžiauju. Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai.

And then look: you see the grain-fields down yonder? I do not eat bread. Wheat is of no use to me. The wheat fields have nothing to say to me. And that is sad. But you have hair that is the color of gold. Think how wonderful that will be when you have tamed me! The grain, which is also golden, will bring me back the thought of you. And I shall love to listen to the wind in the wheat…”

Nagi, pažvelk tenai! Matai kviečių laukus? Aš neėdu duonos. Grūdų man nereikia. Kviečių laukas man nieko neprimena. Ir tai labai liūdna! Tačiau tavo plaukai aukso spalvos, ir bus nuostabu, kai mane prisijaukinsi! Auksiniai kviečiai man primins tave. Ir man patiks klausytis vėjo šnaresio kviečiuose.

The fox gazed at the little prince, for a long time.

Lapė nutilo ir ilgai žiūrėjo į mažąjį princą.

“Please — tame me!” he said.

— Prašau tavęs… prisijaukink mane! — tarė ji.

“I want to, very much,” the little prince replied. “But I have not much time. I have friends to discover, and a great many things to understand.”

— Mielai prisijaukinčiau, — atsakė mažasis princas, — bet turiu mažai laiko. Man dar reikia susirasti draugų ir suprasti daug dalykų.

“One only understands the things that one tames,” said the fox. “Men have no more time to understand anything. They buy things all ready made at the shops. But there is no shop anywhere where one can buy friendship, and so men have no friends any more. If you want a friend, tame me…”

— Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini, — tarė lapė. — Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!

“What must I do, to tame you?” asked the little prince.

— O ką aš turiu daryti? — paklausė mažasis princas.

“You must be very patient,” replied the fox. “First you will sit down at a little distance from me — like that — in the grass. I shall look at you out of the corner of my eye, and you will say nothing. Words are the source of misunderstandings. But you will sit a little closer to me, every day…”

— Turi būti labai kantrus, — atsakė lapė. — Iš pradžių atsisėk ant žolės toliau nuo manęs — va taip. Aš žiūrėsiu į tave akies krašteliu, o tu nieko nesakysi. Žodžiai tėra nesusipratimų šaltinis. Tačiau kasdien tu galėsi atsisėsti vis arčiau…

The next day the little prince came back.

Kitą dieną mažasis princas vėl atėjo.

“It would have been better to come back at the same hour,” said the fox. “If, for example, you come at four o’clock in the afternoon, then at three o’clock I shall begin to be happy. I shall feel happier and happier as the hour advances. At four o’clock, I shall already be worrying and jumping about. I shall show you how happy I am! But if you come at just any time, I shall never know at what hour my heart is to be ready to greet you… One must observe the proper rites…”

— Verčiau būtum atėjęs tuo pačiu laiku, — pasakė lapė. — Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė ir laimingesnė. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: aš pažinsiu laimės kainą! O jeigu tu ateisi vis kitu laiku, niekad nežinosiu, kada turiu parengti savo širdį… Reikia laikytis tam tikrų ritualų.

“What is a rite?” asked the little prince.

— O kas yra „ritualas“? — paklausė mažasis princas.

“Those also are actions too often neglected,” said the fox. “They are what make one day different from other days, one hour from other hours. There is a rite, for example, among my hunters. Every Thursday they dance with the village girls. So Thursday is a wonderful day for me! I can take a walk as far as the vineyards. But if the hunters danced at just any time, every day would be like every other day, and I should never have any vacation at all.”

— Tai, kas irgi seniai pamiršta, — paaiškino lapė. — Tai, kas daro vieną dieną nepanašią į kitas dienas, vieną valandą — į kitas valandas. Pavyzdžiui, ritualą turi mano medžiotojai. Ketvirtadienį jie šoka su kaimo merginomis. Tai nuostabi diena! Ketvirtadienį galiu nueiti iki pat vynuogyno. Jeigu medžiotojai šoktų kada patinka, visos dienos būtų panašios viena į kitą ir aš niekad neturėčiau atostogų.

So the little prince tamed the fox. And when the hour of his departure drew near —

Taip mažasis princas prisijaukino lapę. O kai atėjo metas išvykti, lapė tarė:

“Ah,” said the fox, “I shall cry.”

— Ak!.. Aš tuoj apsiverksiu.

“It is your own fault,” said the little prince. “I never wished you any sort of harm; but you wanted me to tame you…”

— Pati kalta, — tarė mažasis princas, — aš tau nenorėjau bloga, bet tu užsimanei, kad tave prisijaukinčiau…

“Yes, that is so,” said the fox.

— Žinoma, — atsakė lapė.

“But now you are going to cry!” said the little prince.

— Bet tu tuoj apsiverksi, — tarė mažasis princas.

“Yes, that is so,” said the fox.

— Žinoma, — atsakė lapė.

“Then it has done you no good at all!”

— Vadinasi, tu nieko nelaimėjai!

“It has done me good,” said the fox, “because of the color of the wheat fields.”

— Ne, — paprieštaravo lapė. — Laimėjau. Kviečių lauko spalvą.

And then he added:

Paskui pridūrė:

“Go and look again at the roses. You will understand now that yours is unique in all the world. Then come back to say goodbye to me, and I will make you a present of a secret.”

— Eik dar sykį pasižiūrėti į rožes. Ir tu suprasi, kad tavo rožė — iš tikrųjų vienintelė pasaulyje. Tada grįžk su manim atsisveikinti, ir aš tau atskleisiu paslaptį. Tai bus mano dovana.

The little prince went away, to look again at the roses.

Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

“You are not at all like my rose,” he said. “As yet you are nothing. No one has tamed you, and you have tamed no one. You are like my fox when I first knew him. He was only a fox like a hundred thousand other foxes. But I have made him my friend, and now he is unique in all the world.”

— Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, — tarė jis. — Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia anksčiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančio kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

And the roses were very much embarrassed.

Rožės labai suglumo.

“You are beautiful, but you are empty,” he went on. “One could not die for you. To be sure, an ordinary passerby would think that my rose looked just like you — the rose that belongs to me. But in herself alone she is more important than all the hundreds of you other roses: because it is she that I have watered; because it is she that I have put under the glass globe; because it is she that I have sheltered behind the screen; because it is for her that I have killed the caterpillars (except the two or three that we saved to become butterflies); because it is she that I have listened to, when she grumbled, or boasted, or ever sometimes when she said nothing. Because she is my rose.”

— Jūs gražios, bet tuščios, — kalbėjo toliau mažasis princas. — Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus — na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji — mano rožė.

And he went back to meet the fox.

Ir mažasis princas grįžo pas lapę.

“Goodbye,” he said.

— Sudie, — tarė jis.

“Goodbye,” said the fox. “And now here is my secret, a very simple secret: It is only with the heart that one can see rightly; what is essential is invisible to the eye.”

— Sudie, — atsakė lapė. — Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.

“What is essential is invisible to the eye,” the little prince repeated, so that he would be sure to remember.

— Svarbiausi dalykai akims nematomi, — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“It is the time you have wasted for your rose that makes your rose so important.”

— Tavo rožė tau tokia svarbi todėl, kad dėl jos praradai daug laiko.

“It is the time I have wasted for my rose — ” said the little prince, so that he would be sure to remember.

Ir atsigulęs į žolę jis pravirko — Mano rožė man tokia svarbi todėl, kad aš… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

“Men have forgotten this truth,” said the fox. “But you must not forget it. You become responsible, forever, for what you have tamed. You are responsible for your rose…”

— Žmonės pamiršo šią tiesą, — tarė lapė. — Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai. Tu atsakingas už savo rožę…

“I am responsible for my rose,” the little prince repeated, so that he would be sure to remember.

— Aš atsakingas už savo rožę… — pakartojo mažasis princas, kad geriau įsimintų.

XXII

XXII

Good morning,” said the little prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“Good morning”, said the railway switchman.

— Laba diena, — atsiliepė iešmininkas.

“What do you do here?” the little prince asked.

— Ką tu čia veiki? — paklausė mažasis princas.

“I sort out travelers, in bundles of a thousand” , said the switchman. “I send off the trains that carry them: now to the right, now to the left.”

— Skirstau keleivius į pakus po tūkstantį žmonių, — atsakė iešmininkas. — Išleidžiu traukinius, ir šie juos išvežioja — vienus į dešinę, kitus į kairę.

And a brilliantly lighted express train shook the switchman’s cabin as it rushed by with a roar like thunder.

Ir greitasis traukinys apšviestais langais, dundėdamas it griaustinis, sudrebino iešmininko būdelę.

“They are in a great hurry,” said the little prince. “What are they looking for?”

— Jie labai skuba, — tarė mažasis princas. — Ko jie ieško?

“Not even the locomotive engineer knows that,” said the switchman.

— To nežino nė garvežio mašinistas, — atsakė iešmininkas.

And a second brilliantly lighted express thundered by, in the opposite direction.

Į priešingą pusę nudundėjo dar vienas švytintis greitasis traukinys.

“Are they coming back already?” demanded the little prince.

— Jie jau grįžta? — paklausė mažasis princas.

“These are not the same ones,” said the switchman. “It is an exchange.”

— Ne, čia kiti, — atsakė iešmininkas. — Tai priešpriešinis traukinys.

“Were they not satisfied where they were?” asked the little prince.

— Ar jiems nepatiko ten, kur buvo?

“No one is ever satisfied where he is,” said the switchman.

— Gerai ten, kur mūsų nėra, — atsakė iešmininkas.

And they heard the roaring thunder of a third brilliantly lighted express.

Pro šalį pradundėjo trečias švytintis traukinys.

“Are they pursuing the first travelers?” demanded the little prince.

— Jie persekioja pirmuosius keleivius? — paklausė mažasis princas.

“They are pursuing nothing at all,” said the switchman. “They are asleep in there, or if they are not asleep they are yawning. Only the children are flattening their noses against the windowpanes.”

— Jie nieko nepersekioja, — atsakė iešmininkas. — Jie ten miega arba žiovauja. Tik vaikai prisispaudžia nosimis prie stiklų.

“Only the children know what they are looking for,” said the little prince. “They waste their time over a rag doll and it becomes very important to them; and if anybody takes it away from them, they cry…”

— Tik vaikai ir žino, ko nori, — paaiškino mažasis princas. — Jie visą laiką glėbesčiuoja skudurinę lėlę, ir ji tampa labai svarbi, o jeigu kas ją iš jų atima, jie verkia…

“They are lucky,” the switchman said.

— Jiems gerai, — tarė iešmininkas.

XXIII

XXIII

“Good morning,” said the little prince.

— Laba diena, — pasisveikino mažasis princas.

“Good morning,” said the merchant.

— Laba diena, — atsakė pirklys.

This was a merchant who sold pills that had been invented to quench thirst. You need only swallow one pill a week, and you would feel no need of anything to drink.

Tai buvo pirklys, parduodantis naujausias piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.

“Why are you selling those?” asked the little prince.

— Kodėl tu jas pardavinėji? — paklausė mažasis princas.

“Because they save a tremendous amount of time,” said the merchant. “Computations have been made by experts. With these pills, you save fifty-three minutes in every week.”

— Jos sutaupo daug laiko, — atsakė pirklys. — Specialistai viską apskaičiavo. Jas gerdamas sutaupai penkiasdešimt tris minutes per savaitę.

“And what do I do with those fifty-three minutes?”

— O ką žmogus veikia su tomis penkiasdešimt trimis minutėmis?

“Anything you like…”

— Ką tik nori.

“As for me,” said the little prince to himself, “if I had fifty-three minutes to spend as I liked, I should walk at my leisure toward a spring of fresh water.”

„Jeigu aš turėčiau penkiasdešimt tris laisvas minutes, — pagalvojo mažasis princas, — tiesiog lėtai nueičiau prie šaltinio…“

ХXIV

XXIV

It was now the eighth day since I had had my accident in the desert, and I had listened to the story of the merchant as I was drinking the last drop of my water supply.

Praėjo savaitė nuo mano avarijos dykumoje, ir aš išklausiau pasakojimą apie pirklį gerdamas paskutinį savo vandens atsargų lašą.

“Ah,” I said to the little prince, “these memories of yours are very charming; but I have not yet succeeded in repairing my plane; I have nothing more to drink; and I, too, should be very happy if I could walk at my leisure toward a spring of fresh water!”

— Ak, — tariau mažajam princui, — šitie tavo prisiminimai labai gražūs, bet aš dar nepataisiau lėktuvo, man neliko nė lašo vandens, ir aš taip pat būčiau labai laimingas galėdamas lėtai nueiti prie šaltinio!

“My friend the fox — ” the little prince said to me.

— Mano draugė lapė man sakė…

“My dear little man, this is no longer a matter that has anything to do with the fox!”

— Mano pypliuk, man dabar ne tavo lapė galvoje!

“Why not?”

— Kodėl?

“Because I am about to die of thirst…”

— Dėl to, kad mudu mirsim iš troškulio…

He did not follow my reasoning, and he answered me:

Jis nesuprato mano žodžių prasmės ir atsakė:

“It is a good thing to have had a friend, even if one is about to die. I, for instance, am very glad to have had a fox as a friend…”

— Net jeigu ir teks mirti, vis tiek gerai, kad turėjai draugą. Štai aš labai džiaugiuosi, kad draugavau su lape…

“He has no way of guessing the danger,” I said to myself. “He has never been either hungry or thirsty. A little sunshine is all he needs…”

„Jis nesuvokia, koks pavojus gresia, — pagalvojau. — Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…“

But he looked at me steadily, and replied to my thought:

Bet jis pažvelgė į mane ir atsiliepė į mano mintis.

“I am thirsty, too. Let us look for a well…”

— Aš irgi noriu gerti… Paieškokim šulinio…

I made a gesture of weariness. It is absurd to look for a well, at random, in the immensity of the desert. But nevertheless we started walking.

Pavargęs skėstelėjau rankomis: kvaila aklom ieškoti šulinio beribėje dykumoje. Tačiau mes leidomės žingsniuoti.

When we had trudged along for several hours, in silence, the darkness fell, and the stars began to come out. Thirst had made me a little feverish, and I looked at them as if I were in a dream. The little prince’s last words came reeling back into my memory:

Valandų valandas žingsniavome tylėdami. Užėjo naktis, sužibo pirmosios žvaigždės. Nuo troškulio truputį karščiavau, todėl žvaigždes mačiau tarsi sapne. Galvoje sukosi mažojo princo žodžiai, ir aš paklausiau: